Jei stipriai urbanizuotoje teritorijoje kuriamas rezervatas, jis kaip rezervatas pasmerkiamas skurdui, mat aplink gyvenantys žmonės turi įvairių poreikių. Rezervatas urbanizuotoje teritorijoje neturėtų būti kuriamas. Jokie remontai ir jokios statybos rezervate negalimos. Tai mūsų atveju skatina pažeisti įstatymus. Pilių teritorijoje vyksta statybos, remonto darbai, detaliojo plano nėra. Rezervatas neegzistuoja, nors yra įsteigtas jau daug metų.
Vilnių įtraukiant į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą buvo parašyta, kad yra sukurtas Vilniaus pilių nacionalinis parkas. Tada parkas buvo tik kuriamas. Kažkas, matyt, norėjo atrodyti gudresnis ir buvo įkurtas ne parkas, bet rezervatas. Taigi yra neatitikimas dokumentuose.
Neturime tradicijos
Mūsų paveldo sistemoje vidurio nėra, egzistuoja tik kraštutinumai. Viena vertus, nesaugome, net nebesuvokiame, ką reikia saugoti, kas valstybei ir tautai svarbu, antra vertus, norime paveldą padaryti užšalusį stikle. Bet gyvenimas negali būti sustingęs, viskas pulsuoja ir, tarkim, rezervato teritorija gali būti tik gamtiniame plote. Perdėtas saugojimas daugeliu atvejų yra juokingas.
Mūsų istorija yra vis su pertraukomis, kapojama karų, istorinių vėjų, tad neturime tradicijos. Negali pasakyti labai griežtai: saugo ar nesaugo. Matome, kuo daugeliu atvejų virto senamiestis. Keičiasi miesto dvasia. Tokioje visuomenėje, kur tradicijos evoliucionavo, to nepamatysime. Lietuvoje tradicijos buvo nutraukiamos, kuriamos iš naujo ir dažnai per jėgą, svetimų. Tai labai jaučiasi, pavyzdžiui, žvelgiant į didžiulius iškirstus langus senamiestyje. Tokių langų ten anksčiau nebuvo. Daugelis gerų paveldo specialistų nebemato, kaip save realizuoti tokiose džiunglėse.
Matome agresyvią stiklinių „barakų“ invaziją. Senos kultūros kraštuose niekam neateitų į galvą to daryti. Jeigu nuvažiuotumėte į tą patį išgirtąjį Paryžių, pamatytumėte, kad ten stikliniai pastatai yra kitame kvartale ir neįsirėžia į miestą.
Keliagubi standartai
Yra didžiulis teisinis nihilizmas. Papasakosiu kuriozišką įvykį. Po labai netikusio Signatarų namų remonto buvo nutarta juos administruoti perduoti mums. Ten buvo įsikūrusi kavinė, kuri paskui išsikėlė ir mums reikėjo sutvarkyti patalpą. Buvusios kavinės patalpose buvo iš naujo nupieštos kelios secesinės (lenktos) linijos, nefiksuotos jokioje tyrinėjimų medžiagoje.
Natūralu, kad dažydami sienas linijas uždažėme. Graudžiausia, kad eidama iš Signatarų namų, kur gavau barti nuo Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinio padalinio dėl to, kad uždažėme tas linijas, o vėliau iš asmeninių pinigų užmokėjau tūkstančio litų baudą, mačiau, kaip statybininkai pabaigę remontą restorane „Forto dvaras“ Pilies g. nuima tvorą.
Išvanoti didžiuliai langai per visą sieną, kokių ten niekada nebuvo, o visi šonai išpiešti pseudoetnografiniais gėlynais. Tai baisiai sudarkė namą. Taikomi trigubi, keturgubi standartai. Manau, kad tie, kuriems paveldo apsauga yra kasdieninė duona, su tuo susiduria kasdien. Gal nusižengėme, kad nepranešėme, jog uždažysime sieną, bet tai buvo menkas sienos papudravimas. O baudą gavome ne už tai, kad nepranešėme, bet už tai, kad uždažėme.
Institucijos neveiksnios
Nepriklausoma paveldo apsaugos inspekcija, kuri buvo atskaitinga Seimui, galėjo sustabdyti darbus, pamačiusi, kad paveldas niokojamas. Dabar tokios institucijos nėra. Manau, kad ji panaikinta neatsitiktinai. Ji, uoliai imdamasi darbų, save ir pražudė. Nesiimčiau spręsti, ar jos dabar reikėtų. Aš prieš policines struktūras. Dabar viskas tarsi taip, kaip ir turėtų būti – pagrindinės institucijos, įstatymai yra, bet iš tiesų paveldo sistemoje – netvarka. Tai yra būdinga buvusioms sovietinėms respublikoms.
Nėra aiškaus ir konkretaus mechanizmo, kas ir kada turi būti daroma. Ne tik paveldo, bet ir kitose srityse. Tai bėdų pradžia. Vykdant paveldosaugos projektus vengiama tartis su visuomene (Neringos bendrojo plano ir Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento atvejai), nors tai privaloma. Susidaro įspūdis, kad svarbiausia yra įforminti neišnagrinėjus esmės, o kaip paskui viskas vyks, nesvarbu.
Įstatymų bazė turėtų būti pritaikyta žmogui ir gyvenimui. Lietuvoje įstatymai lyg ir griežti, bet visi daro ką nori. Jų būtų gana, bet klausimas, ar jie yra racionalūs.
Esu buvusi Valstybinės kultūros paveldo komisijos (anksčiau – Valstybinės paminklotvarkos komisija) narė. Nebenorėčiau jai priklausyti. Komisija kovoja su vėjo malūnais. Ji pasimetusi tarp teorinių dalykų ir praktinio darbo. Išeina taip, kad nedaro nei vieno, nei kito. Manau, ji turėtų kurti įstatymus, kad jie būtų protingi ir atitiktų situaciją. Tai, kad ji yra prie Seimo, nurodo veiklos kryptį.
Šlaitas – ne žemė
Detalės parodo, kad neanalizuojama nuodugniau. Visi žino, kad nušliaužė Gedimino kalno šlaitas, bet lėšos skiriamos tik Valdovų rūmų statybai. Tiesa, šlaitą neseniai pradėjo tvarkyti. Bet tai yra laikinas darbas, nes šlaitą reikia tvirtinti. Karaliaus Mindaugo tiltas išsprendė daug susisiekimo klausimų, bet šitoje teritorijoje turime muziejų, yra durpinis sluoksnis, aukštai vanduo, tad tilto neturėjo būti. Važiuojant mašinoms dreba stiklai, jaučiama nuolatinė vibracija. Aplink kalną vyksta darbai, o kalnas yra sudėtingas inžinerinis dalykas. Paveldo srityje trūksta gerų inžinierių.
Kitas paveldo kuriozas: atvyksta dvi ponios iš savivaldybės Miesto ūkio ir energetikos departamento Statinių priežiūros skyriaus ir parašo aktą dėl aukštutinės pilies būklės. Tai yra visiškai ne paveldo dalykai. Galėtum su jomis bylinėtis, bartis ar dar ką nors daryti, bet ponioms, matyt, yra liepta. Departamentas nori daryti nemotyvuotus darbus. Tas aktas yra niekinis, jeigu rašoma, kad plytos yra aptirpusios.
Kitas valdininkas iš apskrities sako, kad Gedimino kalno šlaitas nėra žemė. Gedimino kalno sutvirtinimo darbai yra labai brangūs. Teisinė suirutė tai labai apsunkina.
18 metų – be prioritetų
Per sovietinius metus paveldas buvo labai nugyventas. Kultūra buvo labiau fasadinė. Dabar tas fasadiškumas yra ypač jaučiamas. Sovietų Sąjungoje po revoliucijos pasitaikydavo, kad ir upėms liepdavo tekėti į kitą pusę. Dabar atrodo juokinga, bet ir mes daug dalykų taip darėme. Daugybė paveldo objektų buvo sugadinta restauruojant. Tai ir Bastėja, ir Kretingos vienuolyno rūsiai, turėję natūralią vėdinimo sistemą. Vėliau vienuoliai suprato, kad tą sistemą reikia atgaivinti.
Kai kurie dvarai prieš 15 metų buvo geresnės būklės nei dabar. Jei juos tada būtume pardavę už 1 litą simboliškai arba atidavę tvarkyti, neturėtume tokios bėdos kaip dabar.
1990 metais reikėjo susidėlioti prioritetus. Būtume išsaugoję daug vertingų dalykų. Ir dėl dvarų reikia apsispręsti, kurie svarbiausi. Stokojama suvokimo, kas yra paveldas ir kad tai, kas svarbu valstybei, gali būti ir ne valstybės. Dažnai darome tai, kas neturi išliekamosios vertės. Tai baisoka. Tada pinigai išeina pro kaminą. Jei nėra išliekamosios vertės, net gyvenimo laikas veltui praeina. Kalbu jau ne vien apie pinigus, bet ir apie žmonių gyvenimus... Manyčiau, kad pinigų kultūrai skiriama nemažai, bet daug kas dubliuojasi. Viename rezervate bus du nacionaliniai muziejai, nes Valdovų rūmai turbūt turės nacionalinio muziejaus statusą. Taip švaistomos valstybės lėšos. Jei eisime šiuo keliu, galime rimtų dalykų saugojimui ir nebeturėti. Lietuvoje nėra nuovokos, kad rezidentinis statinys nėra muziejus.
Esu įsitikinusi, kad laikui bėgant įvyks lūžis į vieną ar į kitą pusę (normalų saugojimą arba visišką nesaugojimą). Valstybė kažin ar bus pajėgi ir toliau neprotingai leisti pinigus. Nors lėšų yra skiriama, paveldo būklė negerėja.
Lenkijoje yra Kultūros ir nacionalinio paveldo ministerija. Vien jos pavadinimas apibrėžia platesnį darbų lauką. Mums irgi reikėtų tokios ministerijos. Mūsų Kultūros ministerijoje yra tik Saugomų teritorijų ir paveldo apsaugos skyrius.
Mums turėtų būti gėda, kad Lenkija tvarko Bernardinų, Rasų kapines Vilniuje. Lenkai jaučia pareigą, nes tai yra ir jų kultūros dalis. Jaučiu, kad greitai nebeturėsime suvokimo, kas yra nacionalinis paveldas, nes matau, kas darosi muziejuose – jau greitai kaip zoologijos sode reikės kaboti žemyn galva.
Mūsų mentalitetas diktuoja labai daug. Atvirai pasakius, mes nevertiname paveldo. Viskas yra daroma priešokiais. Nėra politinės valios. Turbūt vienintelis atvejis kultūroje, kai buvo politinė valia, – Valdovų rūmai. Tada ir pinigų atsirado. Manyčiau, kad užsienyje tvarkomasi paprasčiau, nes sprendžia specialistai, o ne vykdomi politizuoti užsakymai. Jie gero rezultato neduoda – tai iš esmės klaidingas kelias.
Nieko neįmanoma pakeisti, kol nepasikeis visi – verslininkai, valdžia, visuomenė. Paveldas yra suvokiama sąvoka. Be suvokimo nebus poslinkių į gerąją pusę. Tarp verslininkų, ypač tarp verslo viršūnių, matau „šviesėjančių“ veidų.
„Atgimime“ taip pat skaitykite:
Kaip griaunami gabių moksleivių gyvenimai
Edita Gailiūtė
Esama pagrindo manyti, kad gabūs moksleiviai per valstybinį lietuvių kalbos brandos egzaminą gavo nepagrįstai žemus įvertinimus, vidutiniai ir prasti – nepagrįstai gerus. Pagal Nacionalinio egzaminų centro vadovybę bei Švietimo ir mokslo ministeriją tai yra nepagrįsti nusiskundimai. Vieno bėda – ne bėda.
Nacių ir sovietų skirtumų beieškant
Ričardas Čekutis
Audringą reakciją Rusijoje sukėlęs sovietinių simbolių draudimas Lietuvoje yra pirmasis žingsnis istorinio
teisingumo link. Žingsnis žengtas visų Rusijos demagogų pykčiui.
„Lubos“ – antkainiams. Bet ne kainoms
Renata Skardžiūtė
Stabdydami kylančias kainas, Seimo nariai bando suveržti diržus prekybininkams ir apriboti jų užsidedamus antkainius. Tačiau sprendimai priimami nepasiruošus.