Todėl ši istorija įdomi ne vien kaip vis didesnio pakrikimo Seimo salėje iliustracija. V. Pranckietis savo pavyzdžiu atskleidžia kai ką esmingai naujo apie Lietuvos politiką.
Akivaizdu viena: Seimo pirmininkas mano, kad jo asmeninė reputacija verta daugiau, negu valstiečių partija pasiruošusi jam duoti. V. Pranckietis pajuto, kad turi savų rėmėjų ir nebeprivalo R. Karbauskio klausyti.
Pasitraukdamas iš partijos V. Pranckietis nori pereiti žaisti į aukštesnę lygą. Jis mano, kad jau pakankamai subrendo veikti kaip laisvai samdomas politikas, kurio „klientu“ galėtų tapti bet kuri partija.
Tokiam pasirinkimui Seimo pirmininką greičiausiai įkvėpė premjero Sauliaus Skvernelio pavyzdys. S. Skvernelis vienas iš pirmųjų pademonstravo laisvai samdomo politiko veiklos modelio galimybes.
Iš pradžių jis buvo pasamdytas partijos „Tvarka ir teisingumas“ ministru, paskui – valstiečių partijos rinkiminio sąrašo lyderiu, dabar – premjeru. Valstiečių partija S. Skverneliui atrodo geras klientas, bet jis jau mato naujus horizontus, todėl ir sako, kad valstiečiai turės keistis, jei norės, kad premjeras su jais dalyvautų rinkimuose.
Šio pareiškimo potekstė aiški – jei valstiečiai „nesikeis“, sėkmingą laisvai samdomą politiką pasamdys kita partija. Būtent į tokį statusą pretenduoja ir V. Pranckietis sakydamas, kad naujos partijos nekurs, bet iš politikos taip pat nesitrauks.
Kitaip tariant, V. Pranckietis mano, kad yra ne prastesnis už S. Skvernelį ir buvusiam Seimo pirmininkui tinkama partija taip pat atsiras.
Tai nebūtinai teisingas įsitikinimas, bet jis turi pagrindą besikeičiančioje Lietuvos politikos tikrovėje. Seimo pirmininkas mato tendenciją, kurią ir mes jau turėtume aiškiau įvardyti.
Net ir turėdami tvirtas politines pažiūras stipresni ir sėkmingesni politikos naujokai neskuba įsilieti į partijas. Apie tokių pasirinkimų motyvus dažniausiai galime tik spėlioti. Bet greičiausiai sėkmingus žmones atstumia nepriimtina kompanija partijų viduje ir nuojauta, kad partija gali greičiau sugadinti, negu pataisyti politiko reputaciją.
Pirmąją nestojimo į partiją priežastį ne kartą yra atvirai išsakiusi Ingrida Šimonytė. Matyt todėl apžvalgininkai ir politologai visada už jos žodžių įžvelgia ir antrąjį aspektą – nenorą būti priklausomai nuo riboto konservatorių elektorato.
Kad ir kaip būtų, kol neapsisprendė tapti konservatorių partijos nare, I. Šimonytė dirba kaip laisvai samdoma politikė. Taip, ji nepaprastai lojali savo vieninteliam klientui – dėl to gal yra net išskirtinai vertinga kaip laisvai samdoma politikė. Bet pats jos santykio su konservatoriais modelis niekuo nesiskiria nuo S. Skvernelio santykio su valstiečiais.
Jeigu net konservatoriai nesukuria pakankamos traukos pažiūromis jiems labai artimai sėkmingai politikei, tai ką kalbėti apie kitas partijas. Ypač kad partijos vis dažniau buriasi ne pažiūrų, o interesų pagrindu.
Taip pažvelgus V. Pranckiečio istorijos fone galima ir vėl pamatyti partinės politikos krizę. Laisvai samdomų politikų paplitimas yra dar vienas partijų silpnėjimo požymis.
Kadangi Lietuvos politika ir valstybės valdymas prastai finansuojami, o partijos taip pat neturi pinigų, tai politiko karjera yra vis mažiau patraukli sėkmingiems žmonėms. Ji įdomi tik tuo atveju, jei galima iš karto tapti bent ministru ar meru ir tomis pareigomis papuošti savo CV.
Todėl partijos užsipildo entuziastais ir lengvo, bet kuklaus uždarbio ieškotojais ir tampa laisvai samdomų politikų palaikymo komandomis. Toks modelis yra tuo labiau priimtinas, kuo mažiau laisvai samdomas politikas turi savarankiškų politinių tikslų ir kuo labiau jis save vertina kaip profesionalų vadybininką.
Šiuo požiūriu geriausias pavyzdys yra buvęs susisiekimo ministras Rokas Masiulis. Savo paskutiniame interviu jis aiškiai išreiškė laisvai samdomo žmogaus pasaulėžiūrą:
„Per savo politinę karjerą, kai pradėjau darbą valstybės sektoriuje, turėjau praktiškai iš visų politinių jėgų pasiūlymų jungtis prie jų ir dalyvauti politinėje veikloje. Tų pasiūlymų turiu ir toliau. Man reikia gerai pagalvoti, ką aš darysiu. Dabar norėčiau porą savaičių atostogauti, ir tada vertinti visus pasiūlymus – tiek politinius, tiek verslo pasiūlymus.“
Nors tokios nepriklausomos asmenybės visada patrauklios, jų populiarėjimas demokratijoje yra krizės požymis. Sveikos partijos gimdo politikus, o ne juos samdo.
Todėl V. Pranckiečio istorija jau dabar yra pamokoma, nelaukiant, kuo ji pasibaigs. Net jei Seimo pirmininkui nepavyks tapti laisvai samdomu politiku, jis bus padėjęs kitiems įsisąmoninti svarbiausią šios naujos profesijos įgūdį.
Žinoti, kada prisijungti prie partijos ir kada nuo jos atsiskirti.