Valstiečiams nepavyko „nulaužti“ Lietuvos politinės sistemos. O būtent tai jie visai atvirai grasino padaryti pasinaudodami savo rekordine dauguma Seime. Valstiečiai bandė sukurti naujovišką politinę sistemą, kuri būtų palankesnė jų atstovaujamoms oligarchinėms idėjoms.

Puoselėdami „vadizmu“ pagrįstą savivaldos modelį, represuodami tariamai visuomenės nemalonės susilaukusias politines partijas ir kurdami „profesionalų valdžios“ įvaizdį Ramūnas Karbauskis ir jo bendražygiai bandė Lietuvoje įtvirtinti valdančiąją klasę ir jos ypatingą statusą. Būtent tai ir nepavyko.

Puikus pavyzdys – Seimo narių skaičiaus mažinimas. Būsimas mažesnis Seimas valdančiųjų argumentuose vaizduotas kaip efektyvesnio valstybės aparato dalis. Šis įvaizdis visiškai priešingas demokratiniam margaspalvio ir visuomenės įvairovę (kvailus ir protingus, vargšus ir turtingus) atstovaujančio parlamento paveikslui.

Todėl buvo galima aiškiai matyti, kaip šiuo klausimu susikirto dvi naujosios esminės Lietuvos politikos srovės: demokratinė ir oligarchinė. 1992 m. Konstitucija besiremianti demokratija paėmė viršų, nes galiausiai šią pusę parėmė abu pirmąjį rinkimų turą laimėję kandidatai į prezidentus. Bet ypač – rinkimų lyderė Ingrida Šimonytė.
Puoselėdami „vadizmu“ pagrįstą savivaldos modelį, represuodami tariamai visuomenės nemalonės susilaukusias politines partijas ir kurdami „profesionalų valdžios“ įvaizdį Ramūnas Karbauskis ir jo bendražygiai bandė Lietuvoje įtvirtinti valdančiąją klasę ir jos ypatingą statusą. Būtent tai ir nepavyko.
B. Gailius

Taigi, pralaimėję ir referendumus, ir prezidento rinkimus valstiečiai liko įsprausti į jų netenkinančios politinės sistemos rėmus. Jiems tenka taikytis su tuo, kad Lietuva – ne tik ne Vengrija, bet ir ne Lenkija.

Būtent šis galutinis pralaimėjimas ir iššaukė nesantaiką tarp valdančiosios partijos vadovų. R. Karbauskiui vis sunkiau išlaikyti rankose vadžias, nes visos kitos partijos figūros, įskaitant Saulių Skvernelį, galvoja apie save ir savo politinę ateitį.

Aiškiausiai partijos lyderių pakrikimą liudija nesugebėjimas susitarti dėl paramos vienam iš kandidatų į prezidentus antrajame rinkimų ture. Tokioje padėtyje kaip dabar valdančiajai partijai visiškai normalu „pasibranginti“, vaizduoti svarstymus, inicijuoti susitikimus su kandidatais ir pan.

Bet netoleruotina padėtis, kai Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis pareiškia, kad balsuos už I. Šimonytę, o valdančiosios partijos pirmininkas R. Karbauskis tvirtina, kad už ją nebalsuos.

Kitaip tariant, valstiečių vadų nesutarimai nėra suvaidinti. Nesutarimai tikri. Ši aplinkybė patvirtina, kad partijai nepavyko pasiekti tikrųjų, o ne vien viešai skelbtų tikslų.
Netoleruotina padėtis, kai Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis pareiškia, kad balsuos už I. Šimonytę, o valdančiosios partijos pirmininkas R. Karbauskis tvirtina, kad už ją nebalsuos.
B. Gailius

Todėl suprantama, kad valstiečių gretose – visiška panika. Jeigu iki šiol partiečiai galvojo, kaip geriau pasinaudoti turima valdžia, tai dabar galvoja tik apie tai, kaip tos valdžios likučius išgelbėti ir dar ką nors išplėšti iš 2020 m. Seimo rinkimų.

Panikos mastą atskleidžia vis labiau įsisiūbuojantis žaidimas „atsistatydinsiu-neatsistatydinsiu“. Kai prieš pirmąjį prezidento rinkimų turą R. Karbauskis prabilo apie pasitraukimą iš valdančiosios koalicijos, šis pareiškimas buvo per greitai išjuoktas.

Labai tikėtina, kad grasinimas buvo rimtas. Mažų mažiausiai buvo matyti, kad R. Karbauskis ir S. Skvernelis kalba pagal planą.

Tik po pirmojo turo šoko (neverta abejoti, kad valstiečiams tai buvo šokas) prasidėjo persigalvojimų serija. Beje, tvirtu charakteriu pasižymintis R. Karbauskis, atrodo, persigalvojo paskutinis.

Todėl galima drąsiai pakartoti: valstiečiai panikuoja. O dėl to išorės stebėtojams tik dar aiškiau tampa matomas galutinis valdančiųjų pralaimėjimas.
R. Karbauskis jau įrodė savo politinę ištvermę. Jis kantriai vystė visiškai marginalią partiją, kol sulaukė savo momento 2016 m. R. Karbauskis dar būtinai parodys savo dantis ir ateityje.
B. Gailius

Tai nereiškia, kad valstiečius jau galime nurašyti. Partija greičiausiai dar imsis daugiau ar mažiau koordinuotų veiksmų artėjant 2020 m. Seimo rinkimams. Visuomenėje ne taip jau mažai pritariančių oligarchinėms idėjoms, todėl tam tikrą dalį rinkėjų dar galima ir išsaugoti, ir sutelkti.

Pagaliau, reikia prisiminti, kad R. Karbauskis jau įrodė savo politinę ištvermę. Jis kantriai vystė visiškai marginalią partiją, kol sulaukė savo momento 2016 m.

R. Karbauskis dar būtinai parodys savo dantis ir ateityje. Bet tai bus jau kita istorija.