Bernardas Gailius. Patriotizmas trukdo valstybei augti

Kodėl pats G. Nausėda nepagalvojo, kaip iš tikrųjų atrodytų patriotams priklausantis pasaulis? Manau, kad Lietuvos prezidentas Jungtinėse Tautose tiesiog pasielgė labai lietuviškai.

Juk lietuviams svarbiausia jaustis patriotais. Jiems neatrodo, kad patriotizmas reikalauja kažkokių veiksmų ar sukelia konkrečias pasekmes. Sunku pasakyti, ar tai sovietmečio palikimas, ar kokių gilesnių lietuviško charakterio savybių apraiška, bet mūsų patriotizmas yra vien emocinis. Jis paprastai nereikalauja praktiškai kurti valstybę ar ją saugoti.

Kiek nedaug, pavyzdžiui, trūko, kad nuo komunizmo nukentėjusioje Lietuvoje būtų iškilmingai švenčiamas komunistinės Kinijos įkūrimo 70-metis. Nors gana klastingai per tarpininkus organizuota fejerverkų šventė sužlugo, Kinijos ambasadorius per daug nenusiminė – dar tą pačią savaitę atlydėjo į Seimą delegaciją pakalbėti apie prekybinius ryšius.

Galiu garantuoti, kad tie mūsų prekybiniai ryšiai su Kinija lėtai, bet užtikrintai auga, nepaisant grėsmių saugumui. Juk prekyba su Kinija netrukdo mums mylėti Lietuvą.

Todėl ir G. Nausėda tiesiog pasakė D. Trumpui, kad supranta, kaip D. Trumpas jaučiasi, ir kad jis – G. Nausėda, jaučiasi taip pat. Lietuvos prezidentas visai negalvojo, kad palaikydamas D. Trumpo poziciją globalioje politikoje jis palaiko kokius nors konkrečius veiksmus – kad ir D. Trumpo tvorą palei Meksikos sieną.

Toks emocinis patriotizmas sukelia keistų padarinių ne tik Lietuvai veikiant tarptautinėje erdvėje, bet ir valstybės viduje. Visų pirma, emocinis patriotizmas leidžia mažumai manipuliuoti dauguma.

Tikrų „profesionalių patriotų“ Lietuvoje labai nedaug. Bet visuomenėje jie priimami panašiai kaip atsiskyrėliai ar elgetaujančių vienuolių ordinai viduramžiais.

„Profesionalūs patriotai“ suprantami kaip žmonės, kurie už mus puoselėja patriotizmą – visai kaip viduramžių vienuoliai pabūdavo neturtingi vietoje prabangiai gyvenusių didikų. Todėl, kaip ir vienuoliams viduramžiais, „profesionaliems patriotams“ jaučiame pareigą ką nors duoti – taip patys pasijuntame patriotais ne tiesiogiai, o per saugų atstumą.

Mechanizmas tas pats, bet laikai ir vertybės visai kitos. Jei viduramžių vienuoliai iš tikrųjų būdavo visuomenės sąžinė, tai „profesionalių patriotų“ palaikymas ir maitinimas leidžia nuolat steigtis ir gyvuoti politinių triukšmadarių organizacijoms, o kartais, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, antivalstybinėms jėgoms.

Štai Seimas vėl ėmėsi grąžinti į politiką Rolandą Paksą. Juk tikrieji motyvai tie patys – reikia kažką ir šitam „tautos šaukliui“ duoti. Europos žmogaus teisių teismo sprendimas tėra tik pretekstas tiems, kas nori sugrąžindamas R. Paksą įtikti savo rinkėjams.

Beje, vieno nesuprantu: kodėl niekam iš vadinamųjų „euroskeptikų“ neužkliūna toks lankstymasis dėl R. Pakso prieš Briuselį ir Strasbūrą? Aš, kaip eurofederalistas, esu įsitikinęs, kad jokios Europos teisingumo struktūros negali nurodinėti, kokias politines pasekmes sukels Lietuvos prezidento nušalinimas. Tai toks principinis klausimas, dėl kurio turėtume kantriai ir sutartinai ištverti visas EŽTT „sankcijas“.

Bet dauguma Lietuvos piliečių greičiausiai galų gale pakeis Konstituciją dėl vieno R. Pakso ir pasijus geriau kažką davę jį palaikančiai „profesionalių patriotų“ mažumai.

Taip mūsų keistas emocinis patriotizmas mums ne padeda, o trukdo iš tikrųjų auginti savo valstybę.

Patriotinių jausmų gaivinimas, puoselėjimas ir gryninimas pareikalauja tiek daug visuomenės energijos, kad jėgų nebelieka net simboliniams veiksmams. Apie tai ir toliau primena niekaip neužpildoma tuštuma Lukiškių aikštėje. Dabar, pamiršę ankstesnes ne mažiau jausmingas diskusijas, niekaip nenusprendžiame: vytis ar nesivyti? Raitelis ar miškas yra tikroji mūsų tėvynės meilės išraiška?

Juk iš tikrųjų abi idėjos tiktų Lukiškių aikštei, bet neišpildoma ir vėl nei viena. O Vilniaus meras Remigijus Šimašius saliamoniškai siūlo: „Palaukime ekspertų išvadų“.

Gal tikrai – palaukime. Ateis koks geras valstybės valdymo ekspertas ir išspręs už mus visus klausimus bent kuriam laikui. O mes galėsime ir toliau bandyti įkvėpti vieni kitiems dar daugiau taurių patriotiškų jausmų.