Tuo nereikėtų stebėtis. Lietuvos politikai visiškai įprasta virti nieko neišverdant. Viešojo gyvenimo paviršius gali smarkiai kunkuliuoti nesukeldamas jokių pasekmių gelmei.
Labai dažnai įsigilinus į kokį nors bendro gyvenimo aspektą paaiškėja, kad jis egzistuoja visiškai nepriklausydamas nuo politikų veiksmų. Nors, žinoma, visi viešojo gyvenimo dalyviai norėtų tą aspektą pasitelkti savo naudai.
Puikus pavyzdys – praėjusią savaitę paskelbti naujausi statistiniai duomenys apie legalaus alkoholio vartojimą. Kadangi jis šiek tiek sumažėjo, sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga netruko čia įžvelgti savo ir valstiečių politikos sėkmę.
Prekybininkai, žinoma, sakė, kad ministras tuščiai išvedžioja. Esą statistika visų pirma rodo, kad žmonės mažiau perka legalaus alkoholio Lietuvoje. Atseit varo užsipirkti į Lenkiją ir pan.
Iš tikrųjų legalaus alkoholio suvartojimas savo piką buvo pasiekęs 2011–2012 m. ir nuo to laiko stabiliai krenta. Ką tai reiškia – niekas nežino. Užtat visi gali kaip nors paaiškinti: vienas įžvelgia sėkmingą politiką, kitas – nesėkmingą prekybą, trečias – augantį šešėlį.
Bet net ir toks aptakus rodiklis greičiausiai atspindėtų esminius pokyčius, jei kaip nors esmingai keistųsi Lietuvos gyventojų alkoholio vartojimo įpročiai. Greičiausiai jie keičiasi labai nesmarkiai, galima sakyti, kad vyksta natūrali šių įpročių raida.
Tai reiškia paprastą dalyką: visi Lietuvos politikai nuo pat 1990 m. kartu sudėjus ir įskaitant valstiečius nepadarė jokio poveikio alkoholio vartojimui.
Dėl alkoholio viešojo gyvenimo paviršius ne kartą kunkuliavo, kaip ir dėl kitų skaudžių temų. Bet gelmėje niekas neįvyko.
Šis nieko nepakeičiantis kunkuliavimas rodo vieną svarbų Lietuvos politikos bruožą. Lietuvos politikoje, o iš dalies ir platesniame viešajame gyvenime, svarbiausia taisyklė išlieka „kiekvienas už save“.
Norėdami daryti įtaką gyvenimo tikrovei, ką nors iš tikrųjų pakeisti, žmonės turi suvaldyti savo asmeninius interesus, kurių turi visi. Politikoje šis iššūkis yra dar didesnis, nes politikoje dalyvauja iš prigimties savarankiški ir lyderystei pašaukti žmonės.
Jei nori ką nors iš tikrųjų pakeisti, net ir tokie žmonės turi apriboti save ir eiti kartu. Vienas turi tapti mažiau lyderis negu kitas ir tai labai skaudu.
Šiuo požiūriu nėra geresnio pavyzdžio už Lietuvos liberalus, kurie ką tik įkūrė dar vieną – Laisvės partiją. Žinoma, kad Remigijui Šimašiui ir Aušrinei Armonaitei reikia partijos. Kaip ir Eugenijui Gentvilui, kaip ir Artūrui Zuokui. Kaip ir kadaise Kęstučiui Glaveckui, kuris galiausiai liko be partijos.
Žinoma, sindromas „kiekvienas už save“ kamuoja politikus visame pasaulyje. Bet Lietuvos politinė kultūra dar nerado tinkamų „vaistų“, kompensacinių mechanizmų, kurie leistų sutramdyti natūralų egoizmą. Todėl Lietuvoje taisyklė „kiekvienas už save“ veikia stipriau ir intensyviau.
Tai geriausiai galėtų paliudyti Ramūnas Karbauskis. Būtent jam dabar tenka išgyventi didžiausią už save kovojančių bendražygių spaudimą.
Kas beprisimena tuos laikus, kai valstiečiai atrodė vieninga ir galinga jėga, galinti iš pagrindų sukrėsti Lietuvos politiką? Prezidento rinkimai galutinai sugriovė tą iliuziją.
Todėl dabar atsiskleidžia tikroji padėtis valstiečių partijoje. Kol visiems asmeniškai buvo naudinga šlietis prie R. Karbauskio, tai ir šliejosi. Bet kilusi krizė privertė galvoti apie save.
Viktoras Pranckietis šioje srityje kol kas nepralenktas. Jam naudinga kiekviena diena praleista Seimo pirmininko poste ir visuomenės dėmesio centre. Jo niekuo nepagąsdinsi, ypač – pašalinimu iš partijos.
V. Pranckietis jau suprato, kad žinomam veidui partija visada atsiras. Kodėl tad jis turėtų paklusti R. Karbauskiui ir trauktis atgal į „pilkąją zoną“? Čia jums ne Rusija, o V. Pranckietis – ne koks Dmitrijus Medvedevas, kuriam reikėtų bijoti savo boso.
R. Karbauskis gal ir nepuoselėjo tuščių iliuzijų dėl savo bendražygių. Bet dabar jis supranta, kokia sunki politikos lyderio padėtis Lietuvoje. Kitaip nei Vakarų pasaulio lyderiai, jis neturi pakankamų kultūrinių ir organizacinių svertų. Kitaip nei Rytų pasaulio lyderiai, jis negali fiziškai susidoroti su nepaklūstančiais.
R. Karbauskiui lieka vienintelė tradicinė lietuviška išeitis – postai ir pakišos. Kai surinks aplink save pakankamą postų siekėjų ir viešųjų projektų naudos gavėjų ratą, tai ir sudarys koaliciją. Greičiausiai tai – tik laiko klausimas.
Per tą laiką Lietuvos gyvenime, žinoma, niekas iš esmės nepasikeis. Bet geriau, kai valdžia nepajėgia daryti įtakos realiam gyvenimui, negu kai ji savo sprendimais padaro tą gyvenimą visiškai nerealų.