Pats būdamas žmogus, kuriam nuo vaikystės nesvetimi nei kultūrininkai, nei kultūra, noriu pamėginti prie tos diskusijos pridurti kai ką naujo. Labai gerbiu ir N. Vasiliauskaitę, ir D. Katkų, kurie abu, kiekvienas savaip, yra labai originalūs mąstytojai.
Vis dėlto išdrįsiu išvardyti tris reikšmingus dalykus, kurių, man atrodo, nė vienas iš jų nepastebėjo.
Visų pirma, mūsų nuolat kartojamos pranašystės apie kultūrinę katastrofą Lietuvoje niekada neišsipildo. Pirmosios baimės dėl kultūros likimo ar tik ne su komunistų grįžimu į valdžią 1992 m. buvo siejamos.
Nuo tada mes, kultūros žmonės, periodiškai atnaujiname iš esmės tą patį teiginį, kad Lietuvos kultūra niekas nesirūpina ir todėl jai ateina galas, pritaikydami jį vis kitai blogai valdžiai.
Štai Donatas Katkus cituoja režisierių Oskarą Koršunovą, kuris sako, kad Lietuvos kultūros padėtis tragiška. Bet Lietuvos kultūros padėtis O. Koršunovui labai liūdna atrodė jau 1990 m., kai jis čia pastatė pirmąjį spektaklį, kurį, jo paties nuomone, auditorija užsienyje pripažino labiau negu Lietuvos žiūrovai.
Puikiai suprantu, iš kur kyla sunkiai už savo teatro išlikimą kovojančio režisieriaus nuotaikos. Bet tų trijų dešimtmečių istorija gal jau pakankama teigti, kad apokaliptinės pranašystės nesipildo? Ypač kad, rimtai žiūrint, kultūros Lietuvoje per tą laiką padaugėjo, o ne sumažėjo.
Nesakau, kad neverta laikas nuo laiko valdžiai priminti jos pareigą rūpintis kultūra ne mažiau nei keliais. Bet faktas: mes skelbiame kultūros ir net pačios Lietuvos pabaigą, o ji tebestovi dar vis – visai kaip ta Maironio apraudota Trakų pilis.
Todėl man susidaro įspūdis, kad mūsų pranašavimas labiau veikia mus pačius negu auditoriją, kuriai kalbame. Dar blogiau, man atrodo, kad tos žlugimo vizijos yra mums labai pavojingos.
Tai mano antrasis teiginys: aukos būsena kelia pavojų pačių kultūrininkų sąžinei. Kai kalbame apie tragiškai apleistą Lietuvos kultūrą, mes patys jaučiamės siaubingai nuskriausti.
O nuskriaustuosius lengva suvilioti. Bet kas, kas jiems ką nors duoda, tampa geradariu jų akyse. Tada lieka nebesvarbu, kad gerasis dėdė (ar teta) turi savų išskaičiavimų.
Juk nėra taip, kad nesuprastume, kokiais tikslais gerieji dėdės ir tetos dalija gėrybes. Bet kai skriaudos jausmas paskatina priimti finansavimą, ordinus ar kitokią paramą, tenka tildyti sąžinę ir palankiai apie dėdę ar tetą atsiliepti.
Štai D. Katkaus cituojamas O. Koršunovas tragiškai Lietuvos kultūros padėčiai priešpastato Kinijos rūpestį kultūra. Esą Šilko kelią statyti kinai „pradėjo nuo kultūros“. Tampa nebesvarbu, kad Šilko kelias – ne vien „ekonominis, verslo projektas“, bet ir prieš Vakarus nukreipta ideologinė-politinė programa – greičiausiai dėl to ir pradėta „nuo kultūros“.
Gerąjį dėdę Vladimirą Putiną irgi, matyt, turėtume didžiu kultūrininku pripažinti. Juk jis niekada nepamiršta užkabinti naujo ordino režisieriui Rimui Tuminui, kuris, kaip rašo D. Katkus, vis garsina pasaulyje Lietuvos teatro vardą.
Neturiu tikslo ką nors sugėdinti ar moralizuoti. Ir pats mokėčiau gražiai pakalbėti apie tetą ar dėdę, dėl kurių mano gyvenimas taptų šviesesnis. Bet jaučiu, kad iškalba šiais atvejais yra tiesiogiai susijusi su skriaudos pojūčio stiprumu.
Kuo labiau nuskriausti jaučiamės, tuo vertingesni mums atrodo geradariai ir tuo iškalbingiau esame pasiruošę jų darbus girti. Dėl to ir sakau, kad aukos būsena pavojinga pirmiausia mūsų pačių sąžinei.
Taip prieinu prie trečiojo savo teiginio, kuris yra išvada iš pirmųjų dviejų. Manau, kad mūsų neapleidžiantis tragedijos ir skriaudos pojūtis kyla tada, kai nuvertiname savo pačių darbą.
Matyti augančią Lietuvos kultūrą mums labiausiai trukdo „chaltūros“ idėja. Kiekvienas iš mūsų, kultūros žmonių, tam tikrą dalį savo darbo vertiname labiau nei kitas. Dažnai mes patys labiausiai vertiname visai ne tai, ką vertina kiti. Taigi, ne tai, už ką gauname rimtus pinigus.
Dėl to esame linkę įsivaizduoti, kad tik tuomet, kai atsisakome pramogų ir draugų, atimame laiką iš šeimos, – tik tuomet gūdžios nakties tyloje mes kuriame tikrąją kultūrą.
O tai, kam skiriame daugiausiai laiko ir jėgų ir iš ko ant duonos tepame sviestą, tėra „chaltūra“ – paslaugos, skirtos neišprususiai visuomenės daliai.
Nors iš tikrųjų visi tie mokymai, užsakomieji koncertai, teisinių tekstų vertimai ir rinkodaros straipsniai taip pat yra kultūros dalis. Gerai tuos darbus atlikę stipriname kultūrą, nors ir jaučiamės tuščiai eikvoją savo talentą.
Kaip D. Katkaus ir mano mėgiamas Mozartas, kuris rašė iš Paryžiaus: „Dieve, padėk, kad nepražudyčiau čia savo talento“. Paryžiaus publika jam atrodė nepaprastai žemo lygio, jis nuolat jautėsi „chaltūrinantis“. (Nors, beje, ta pati publika griausmingais aplodismentais sutiko „Paryžiaus simfonijos“ premjerą – tada jau Mozartas buvo klausytojais patenkintas).
Jei sugebėtume pripažinti, kad visas mūsų darbas yra vientisas mus pačius atspindintis corpus, kurį kaip plytą įmūrijame į Lietuvos kultūros statinį, tada viską pamatytume kitaip. Jei negalvotume tiek daug apie „chaltūrą“, tai pastebėtume aplink save daug daugiau aukšto lygio kultūros.
Tai, deja, priklauso tik nuo mūsų pačių. Jokia valdžia čia nepadės.