aA
Po savo ankstesnio teksto apie fašizmą sulaukiau įvairių tiesioginių ir netiesioginių komentarų, replikų ir reakcijų. Už visas jas esu labai dėkingas – privertėte mane dar kartą pergalvoti ir patikslinti teiginius.
Bernardas Gailius
Bernardas Gailius
© DELFI / Domantas Pipas

Savo žodžių neatsisakau, apie fašizmą dar kalbėsiu. Šį kartą pasistengsiu nurodyti kelis svarbiausius fašistinės politinės minties bruožus, kuriuos įžvelgiu šiuolaikinės Europos ir Lietuvos politikoje.

Bet pradžiai turiu padaryti dvi išlygas. Visų pirma, reikia pripažinti, kad fašizmas – sunkiai apibrėžiama doktrina. Apibrėžti ją buvo sunku net ir pačiam Benito Mussolini, kuriam ne kartą teko skambiomis frazėmis maskuoti aiškios idėjos trūkumą (bet tai netrukdė jam sutelkti galingą judėjimą ir padaryti milžinišką politinį poveikį).

Antra, fašizmas – XX a. doktrina. Kai kuriais požiūriais ji nebeatitinka mūsų laikų realijų. Fašistai šiandien yra tarsi vėlyvųjų viduramžių riterių ordinų nariai: kalba praeities šūkiais, nors nebegyvena praėjusių amžių gyvenimo.

Atsižvelgdamas į tai siekiu formuluoti maksimaliai tiksliai: kalbu apie fašizmo bruožus, atspindžius ar net pėdsakus šiuolaikinėje politikoje, istoriškai fašistines idėjas ar elgesio modelius, kurie šiandien gyvena „naują gyvenimą“. Tokių idėjų ar elgesio modelių matau mažiausiai penkis.

Pirma ir pati svarbiausia fašistinė idėja yra visuomenės mobilizavimo idėja. Ši idėja kyla iš fašistinio istorijos suvokimo – kad tai nuolatinė kova dėl išlikimo. Atlaikyti tokios kovos iššūkius gali tik mobilizuota, valstybėje glaudžiai susitelkusi tauta.

Fašistinė mobilizavimo idėja geriau išryškėja palyginta su konservatyvia valstybės samprata. Konservatoriui istorija yra gyvenimo mokykla. Iššūkiai, netikėtumai, sėkmės ir nesėkmės ugdo politinę tautą ir ji tampa iš tikrųjų atspari – pasiruošusi net tiems iššūkiams, kurių negali numatyti.

Amerikiečių rašytojas Johnas Steinbeckas savo Antrojo pasaulinio karo laikų romane „Mėnulis nusileido“ („The Moon is Down“) labai taikliai išreiškė konservatyvų istorijos iššūkių užkluptos tautos matymą: „Mes turime tiek galvų, kiek turime žmonių.“

Visai kitaip skamba B. Mussolini tezė, kad fašistinė valstybė padaugina atskiro žmogaus energiją taip pat, kaip „kareivį nesumenkina, o padaugina jo bendražygių skaičius“.

Pirmuoju atveju remiamasi žmogaus gebėjimais, antruoju – organizacine struktūra. J. Steinbeckas vaizduoja atsparią, o B. Mussolini – mobilizuotą visuomenę.

Ši visuomenės mobilizavimo idėja natūraliai skatina kurti valdančiąją klasę. Tai antrasis fašizmo bruožas, kurį galima įžvelgti šiuolaikinėje politikoje. Kareivius į istorijos mūšius turi vesti karininkai – profesionalai, gerai išmanantys tą visuomenės gyvenimo sritį, kuriai jiems patikėta vadovauti.

Būtent tokia yra tikroji XX a. fašistų propaguotos korporacinės valstybės esmė. Neatsitiktinai jau pats ankstyviausias Italijos fašistų politinis dokumentas – 1919 m. Fašistų manifestas numatė sukurti nacionalinę ekspertų tarybą, kurią šiandien pavadintume profesionalų vyriausybe.

„Organizacija yra oligarchija“, skelbė svarbus fašizmo ideologas Robertas Michelsas. Valdančiosios klasės susiformavimo esą neįmanoma išvengti, todėl geriau tą klasę formuoti aktyviais ir sąmoningais veiksmais.

Fašistai niekada neslėpė siekio kurti griežtą valstybės hierarchiją, o jos viršuje įkurdinti žmones, kurie, kaip šiandien pasakytume, turi pakankamą kompetenciją valdyti valstybę.

Oligarchinis mąstymas nulėmė glaudų fašistinių organizacijų ryšį su stambiais verslininkais – ir šiandien pastebimą fašizmo pėdsaką.
Bernardas Gailius


Oligarchinis mąstymas nulėmė glaudų fašistinių organizacijų ryšį su stambiais verslininkais – trečiąjį ir šiandien pastebimą fašizmo pėdsaką. Suartėjimas įvyko dėl dviejų priežasčių.

Pirma, fašistinė visuomenės mobilizavimo idėja reiškė ir darbo jėgos mobilizavimą, o tai verslininkams buvo labai svarbu, ypač XX a. pradžioje. Antra vertus, verslininkai pritarė fašistų propaguotam profesionalaus valstybės valdymo siekiui.

Fašistinių organizacijų ir jas rėmusių verslininkų ryšys visada buvo dviprasmiškas, nes abi pusės tikėdavosi viena kita pasinaudoti. Visas to ryšio plonybes sunku aprašyti, bet aišku viena – fašistinės politinės organizacijos visada buvo taip reikšmingai verslo remiamos, kad atrodydavo kaip nuosavybė, kaip konkrečių verslininkų turtas.

Pavyzdžiui, B. Mussolini ir jo laikraštį sunkiausiais veiklos metais po Pirmojo pasaulinio karo iš esmės išlaikė metalurgijos kompanija „Ilva“, vėliau ta politine „nuosavybe“ panoro dalintis ir kiti pramonininkai, ypač Toskanoje.

Taigi, fašistų organizacijos XX a. pradžios Italijoje daug kuo priminė šiuolaikines „nuosavas partijas“, kurių pavyzdžių galime rasti visoje Europoje. Tai, kaip jau minėta, trečias fašizmo bruožas šiuolaikinėje politikoje.

Ketvirtas fašizmo atspindys yra Lietuvoje ir už jos ribų augantis nusistatymas prieš politines partijas. Partinis susiskaldymas, kadangi jis prieštaravo propaguojamai visuomenės mobilizacijai, visada buvo viena iš svarbiausių fašistų „demaskuotų“ blogybių.

B. Mussolini tvirtino, kad fašizmas „išgelbėjo valstybės administravimą nuo frakcijų ir partinių interesų naštos“. Pasak jo, ypač veiklos pradžioje, fašistų organizacija buvo „ne partija, bet anti-partija ir judėjimas“.

Turbūt nereikia priminti neseno „judėjimų bumo“ Lietuvoje, kuris neabejotinai yra susijęs ir su ta pačia tendencija B. Mussolini gimtojoje Italijoje ir kitose Europos valstybėse.

Nepripažinimas, kad politinės partijos išreiškia žmogaus laisvę, siekis užbaigti „partines rietenas“ ir konstruktyviai dirbti tėvynės labui buvo ir tebėra fašistinės politinės minties paveldas.

Pagaliau labai svarbi fašistinė idėja yra ir „tikrosios demokratijos“ paieška. Nuo pat pradžių fašistai išsiugdė ypatingą santykį su demokratija. Viena vertus, jiems norėjosi, kad valstybės valdžia būtų pagrįsta plačia tautos parama. Iš kitos pusės, jie atmetė „partines rietenas“, todėl negalėjo priimti demokratijos tokios, kokia ji yra.

Turbūt nereikia priminti neseno „judėjimų bumo“ Lietuvoje, kuris neabejotinai yra susijęs ir su ta pačia tendencija B. Mussolini gimtojoje Italijoje ir kitose Europos valstybėse. Nepripažinimas, kad politinės partijos išreiškia žmogaus laisvę, siekis užbaigti „partines rietenas“ ir konstruktyviai dirbti tėvynės labui buvo ir tebėra fašistinės politinės minties paveldas.
Bernardas Gailius


Iš šios dilemos gimė, galima sakyti, nauja politinės retorikos mokykla. Pagrindus jai padėjo pats B. Mussolini, kuris atmetė „parlamentinę demokratiją“ ir fašizmą paskelbė esant „organizuota, centralizuota, autoritarine demokratija“.

Ši retorika šiandien dažniausiai atkartojama kritikuojant tai, kas vadinama „liberalia demokratija“. Nevartoju šio termino ir neketinu veltis į tą diskusiją, tik noriu konstatuoti akivaizdų faktą: XX a. pradžios fašistinė retorika ir šiuolaikinė „antiliberali“ retorika iš esmės sutampa.

Žinoma, XX a. pradžia buvo žymiai palankesnis metas atvirai siekti diktatoriškos valdžios ir ją įvardyti kaip „organizuotą demokratiją“. Šiandien, priklausant Europos Sąjungai, tai objektyviai neįmanoma.

Bet nesunku pastebėti, kad jau yra susiformavęs naujas geresnės demokratijos idealas: lemiamą daugumą iškovojusi viena partija, kuri suformuoja veiksmingą vyriausybę ir suteikia naują įkvėpimą nuo „liberalios demokratijos“ pavargusiai valstybei ir tautai.

Būtent tai, manyčiau, Vengrijos premjeras Victoras Orbanas pirmasis išdrįso pavadinti „neliberalia demokratija“.

Todėl ir sakau, kad „tikrosios demokratijos“ paieška yra paskutinis – penktasis fašizmo pėdsakas, kurį įžvelgiu šiuolaikinės Europos ir Lietuvos politikoje.

Niekur Europoje šiandien nėra fašistų partijos. Greičiausiai dėl to, kad šiuolaikiniai fašistai nenori vargti su tiek valkiotu ir net diskredituotu vardu. Tai nereiškia, kad nėra labai įtakingų politinių organizacijų, kurioms būdingi visi penki mano išvardyti požymiai.

Bet Lietuvoje, tikiu, nėra net ir to. Nemanau, kad Lietuvoje fašistines idėjas galima susieti su kokia nors viena politine jėga ar net keliomis. Matau visai kitokią problemą.

Fašizmo idėjinis paveldas kabo virš viso Lietuvos politinio lauko kaip rūgštaus lietaus debesis. Tai vienur, tai kitur iš to debesies iškrinta, mano įsitikinimu, pakankamai nuodingi lašai, kurie iš lėto graužia mūsų konstitucinės sąrangos pamatus.

Manau, kad jau laikas apie tai kalbėtis visiškai atvirai.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(103 žmonės įvertino)
2.5243

Top naujienos

JAV branduoliniai ginklai Europoje vėl skelia žiežirbas: kaip tai atsilieps Lietuvai (162)

Būti ar nebūti. Tokia yra Vokietijoje atsinaujinusių aršių debatų dėl JAV branduolinių...

Užkalnis: restoranuose leisti pinigus - patriotinė pareiga (139)

Apie dešimt metų rašau apie maistą, kartais gerai, kartais išvis puikiai. Koks tikslas, klausiate...

Rimvydas Valatka. Viltinga valstiečių priklausomybė nuo karantino

Kam šiandien Lietuvoje dar reikia karantino? Tam, kad šalyje veiktų toks teisinis režimas, kuris...

Po virtinės kruvinų incidentų pasienyje Kinija ir Indija dislokuoja tūkstančius karių, baiminamasi atviro konflikto (188)

Gegužės 5 d. tarp Indijos ir Kinijos karių prie Pangongo ežero, esančio 4270 metrų aukštyje...

Sostinės savivaldybė už 302,5 tūkst. eurų nupirko dovanų kortelių medikams (5)

Vilniaus miesto savivaldybė už 302,5 tūkst. eurų nupirko 12,1 tūkst. dovanų kortelių, kurios...

Lietuviško vyno gamintojas Juozas Vilkenis: šio gėrimo galima išgerti tik vieną taurę (60)

„Aš nedirbu, aš visą laiką atostogauju“, – štai taip apie savo veiklą sako vyndarys...

Berniukas gimė sveikas, bet netrukus pastebėjo nerimą keliančius požymius: kraujo tyrimai buvo netikėti (163)

Kauniečiai Gintarė ir Rytis Rudzinskai 2016 m. susilaukė sveiko berniuko, kurį pavadino Bernardu....

Gydytoja: 4 ženklai, rodantys, kad pas ginekologą apsilankyti reikia nedelsiant (4)

Medicinos centro „Northway“ Klaipėdoje gydytojos akušerės-ginekologės Agnės Tarvydienės...

Ne pirmą kartą grasinančių žinučių sulaukusi Mia jaučiasi įbauginta: žadu kreiptis į teisėsaugą (63)

Žinomai dainininkei Miai savaitgalį apkartino atviras grasinimas mirtimi. Tokią žinutę atlikėja...

|Maža didelių žinių kaina