Viešojoje erdvėje jau seniai įžvelgiu perdėtą grėsmių eskalavimą ir su tuo susijusį neraminantį grėsmių „nuvertėjimą“ visuomenėje. Bet tik dabar pradedu suprasti, kaip konkrečiai šis „užburtas ratas“ sukasi.
Visų pirma, Lietuvos viešojoje erdvėje nusistovėjusi grėsmių atskleidimo schema kuria klaidinantį savaime grėsmingų žmonių ir reiškinių įvaizdį. Šis įvaizdis formuojamas tada, kai pristigus pakankamai grėsmingų faktų, juos pakeičia grėsmingi apibendrinimai.
Labai geras pavyzdys yra praėjusią savaitę paskelbtas LRT tyrimas apie Lietuvos įmonių verslo ryšius su Rusijos Federaline saugumo tarnyba (FSB). Neketinu sumenkinti tyrimo autorių atlikto darbo. Tai labai įdomus ir vertingas tyrimas, atskleidžiantis visuomenei menkai žinomos laivynų aptarnavimo verslo šakos specifiką.
Paaiškėjo, kad įmones „Novikontas“ ir „Garant Group“ valdantys klaipėdiečiai kartu valdo ir kitas įmones Latvijoje bei Rusijos Kaliningrado srityje. Visur jie prekiauja jūrų transporto įranga ar užsiima laivų ir kitos technikos remontu. Į šių verslininkų klientų ratą patenka ir Lietuvos kariuomenė, ir Rusijos FSB, daugiausiai – pasieniečiai, kurie Rusijoje taip pat priklauso saugumo struktūrai.
Visi šie faktai yra ir įdomūs, ir aktualūs.
Greičiausiai turime reikalą su sovietinio laivyno laikų kontaktais pagrįstu verslu.
Panašiai Lietuvoje formavosi ir geležinkelių aptarnavimo verslas, dujų tiekimo ar trąšų verslai. Visuomenei labai svarbu adekvačiai suvokti šių – tikrųjų – Lietuvos santykių su Rusija padėtį.
Problema kita – tyrimą atlikusiems žurnalistams, žinoma, nepavyko nustatyti kokių nors verslininkų šnipinėjimo faktų. Be to, žurnalistų kalbinti ekspertai ir politikai, suprantama, neturėjo ko pasakyti konkrečiai apie „Novikontą“ ar „Garant Group“. Todėl jie visi pakalbėjo pakankamai abstrakčiai: Rusijos FSB labai pavojinga ir ji neabejotinai naudoja verslo ryšius priešiškiems tikslams.
Sunku ginčytis, kad FSB pavojinga. Bet tai taip pat yra ir milžiniška rusiška struktūra, kurios pakraščiuose klesti įvairūs privatūs „reikaliukai“. Visi tie „reikaliukai“, žinoma, bet kada gali būti paimti į Rusijos valdžios rankas ir panaudoti didžiajam reikalui. Tačiau ši taisyklė galioja visiems „reikaliukams“ visoje Rusijoje, o ne vien prekybai su FSB pareigūnais.
Beje, kaip sąžiningai pripažino tyrimo autoriai, prekyba su FSB pareigūnais nei ES, nei Lietuvos verslininkams nėra draudžiama. Galbūt turėtų būti – tai svarstytinas klausimas. Bet nėra, vadinasi tokio verslo mes – politinė bendruomenė – nevertiname kaip savaime pavojingo.
Čia tik noriu atkreipti dėmesį, kad net kalbant apie tokį „monstrą“ kaip FSB, vien „sąsaja“ ar „dalyvavimas“ nėra pakankamai konkretus pagrindas išvadai apie grėsmes. LRT tyrime „sąsajos“ su FSB pristatytos būtent taip – kaip savaiminė grėsmė.
Toks žiniasklaidos tonas formuoja ne visai teisingą įsitikinimą, kad kai kurie žmonių ryšiai yra savaime grėsmingi. Vien jų paminėjimas žmones diskredituoja, nebūtina konkrečiai paaiškinti tokios „grėsmės“ keliamo pavojaus.
Nenuostabu, kad gyvenant tokiame viešosios erdvės kontekste visiems blogio tyrėjams (kurių Lietuvoje nuolat daugėja) pradeda atrodyti, jog jų surinktos žinios yra tiesiog sukrečiančios. Neretai paaiškėja, kad taip nėra, o kartais reputacijos problemos iškeliamos tiesiog ne laiku ir ne vietoje.
Sakysim, kai išrinktasis prezidentas Gitanas Nausėda pasirenka vienu iš savo gydytojų Lietuvos sveikatos mokslų universiteto rektorių Remigijų Žaliūną. STT vadovas skuba auklėti prezidento. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas gudriai šypsosi: kai „viską“ sužinos, prezidentas tikriausiai persigalvos.
Prezidentas persigalvoti neskuba ir situacija iš dramatiškos virsta komiška. Visi žinome, koks margaspalvis yra Lietuvos medikų pasaulis. Visi galime turėti ir daugelis turime savo nuomonę apie R. Žaliūną.
Tačiau G. Nausėda pagrįstai kelia klausimą: kodėl jūs man sakote, kad aš negaliu pasirinkti savo gydytoju garsaus medicinos profesoriaus, kuris yra ir vienos iš didžiausių aukštųjų mokyklų vadovas? „MG Baltic šešėlis“ netrukdė, o gal net padėjo R. Žaliūnui kopti akademinės biurokratijos karjeros laiptais, bet dabar turi sutrukdyti prezidentui pasirinkti jį kaip tikrą gydytoją sveikatos priežiūrai?
Nusikaltimų tyrėjai ir žvalgybos analitikai nuolat rizikuoja pervertinti savo nustatytų faktų reikšmę ir mastą. Bet kai šį natūralų polinkį pastiprina nekonkrečių savaiminių grėsmių pripildyta viešoji erdvė, įvyksta daug reikšmingesnis visuotinis atotrūkis nuo tikrovės.
Visuomenei grėsmės nustoja atrodyti grėsmingos. Jos tampa juokingos ir tai sukelia pasekmes.
Viešojoje erdvėje „sukompromituoti“ žmonės, išlaiko savo autoritetą giliau visuomenėje. Ypač per rinkimus dažnai paaiškėja, kad tariamai korumpuoti politikai gali būti labai sėkmingi.
Tai prikišamai primena Šiaulių apygardos teisme nagrinėjama Panevėžio miesto mero Ryčio Račkausko byla. Vykstant ikiteisminiam tyrimui R. Račkauskas buvo nušalintas nuo savo pareigų, bet ištikimi rinkėjai jį sugrąžino į mero postą.
Žmonės ne taip jau retai paremia galimai korumpuotus politikus. Šio fakto nereikia skubėti vertinti, nors iš pirmo žvilgsnio jis ir atrodo erzinantis.
Ar tikrai rinkėjams nesvarbi korupcija ir apskritai politikų reputacija? Ar nėra taip, kad nuolat eskaluojamų savaiminių grėsmių fone korupcija nustoja atrodyti grėsminga? Gal rinkėjai labiau linkę juoktis iš tyrėjų, negu rimtai vertinti tyrimų išvadas?
Žmonės jaučia, kad mes visi nenustojame gyventi ironiškoje Algimanto Mikutos poezijoje: „Gražiai išdžiaustome varžovų nuodėmes, gražiai uždangstome savas dėmes“.
Tik tai buvo ir tebėra juokas pro ašaras.