Leidykla „Alio“ išleido naują Antano Šukio memuarais paremtą knygą „Du mediniai ir trys geležiniai kryžiai“. Lietuvos kariuomenės savanoris, viršila Antanas Šukys savo atsiminimuose pasakoja apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje 1919-1921 metais, kovas už atsikūrusios Lietuvos valstybės laisvę. Jaunam savanoriui už Lietuvos teisę egzistuoti teko kautis visuose šių kovų frontuose – prieš bolševikinę Rusiją, bermontininkus ir prieš lenkus.
Lietuvos kariuomenes pėstininkai, ginkluoti sunkiuoju kulkosvaidžiu „Maxim“, 1919 VDKM
© Leidėjų archyvas

Pirmą kartą ši atsiminimų knyga nedideliu tiražu buvo išleista 1964 m. Londone. Įvado autorius, buvęs bataliono vadas Juozas Lanskoronskis rašė, kad ‚,Knygai vargu ar bus lemta paplisti okupuotoj Lietuvoj“. Kovų bendražygis neklydo. Ši knyga nepasiekė okupuotos Lietuvos skaitytojų.

Knygos autorius pernelyg nesileidžia į platesnius karo įvykių apibendrinimus, jų vertinimus, priežastis. Jis gana vaizdžiai ir išsamiai piešia eilinio kario savanorio buitį, jo išgyvenimus, patirtus pavojus, draugų žūtis ir tą dvasinį pakilimą, kuris buvo apėmęs visą tautą.

Tais metais Lietuva patyrė sunkių išbandymų. Į šalį veržėsi Raudonosios armijos bolševikų daliniai, vėliau bermontininkai bei lenkai. Pavojaus akivaizdoje reikėjo operatyviai organizuoti krašto gynybą, mobilizuoti visas jėgas, siekiant išsikovoti nepriklausomybę. O ištekliai buvo menki. Visko trūko. Trūko maisto, drabužių, avalynės. Nebuvo savos kariuomenės. Kraštas nualintas Pirmojo pasaulinio karo.

Į Vyriausybės kreipimąsi ginti Lietuvos laisvę masiškai atsiliepė miestelių, bažnytkaimių ir kaimų vyrai. Į šį kvietimą atsiliepė ir Vilkeliškių kaimo, Sintautų valsčiaus gyventojas dvidešimtmetis Antanas Šukys. Savanoriai užplūdo valsčių valdybas – registracijos punktus.

Knygos autorius vaizdžiai aprašo, kaip savanoriai kovėsi sunkiausiomis sąlygomis, blogai ginkluoti, apsirengę savais rūbais, tik „kareiviškais diržais“ apsijuosę. „Sausa duona, juoda kava, nuolatinė žirnių sriuba, nuplyšę batai ir nudėvėti rūbai sekino jėgas“ − prisimena buvęs bataliono vadas J. Lanskoronskis.

Tačiau užvertus paskutinį knygos puslapį, autoriaus dėka prieš mūsų akis iškyla ne tik sunkūs ir vargiai suvokiami savanorių buities ir kovų vaizdai, bet ir begalinis pasiaukojimas, didelis troškimas įveikti priešą vardan tos Lietuvos.

Reikia padėkoti knygos leidėjui Londone „Nida press“, Vladui Dargiui už suteiktą teisę išleisti šią knygą Lietuvoje.

Naujas knygos leidimas rengtas kaip šaltinio publikacija, siekiant perteikti autentišką A. Šukio aprašomų įvykių laikais vartotos kalbos skambesį, todėl kalba taisyta minimaliai: pagal dabartines taisykles sutvarkyta skyryba bei didžiųjų ir mažųjų raidžių rašyba.

Kovos su Rusija

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba priėmė nutarimą, skelbiantį Lietuvą nepriklausoma valstybe. Tuo metu tebevyko Pirmasis pasaulinis karas, Lietuvą buvo okupavusi kaizerinės Vokietijos kariuomenė. Vokietija kapituliavo, jos kariuomenė ėmė trauktis iš Lietuvos teritorijos. Tuo pačiu metu į šalį ėmė plūsti Raudonosios armijos daliniai.

1919-ųjų pabaigoje po sunkių, bet sėkmingų karinių operacijų Lietuvos savanorių kariuomenei iš Raudonosios armijos atkovojus Ukmergę, Panevėžį, Zarasus ir nubloškus priešą už Dauguvos, prasidėjo derybos su Rusija, kurios baigėsi Lietuvai naudinga Lietuvos–Rusijos taikos sutartimi, pasirašyta Maskvoje 1920 liepos 12 d. Pagal ją Sovietų Rusija pripažino Lietuvos atsiskyrimą ir visišką jos nepriklausomybę lietuvių gyvenamoje teritorijoje su sostine Vilniumi. Lietuvai buvo sugrąžintas Gardinas ir kitos etninės žemes.

DELFI siūlo paskaityti šios knygos ištrauką.

Sėkminga kelionė į užfrontę

Vieną dieną, apie pietus, kuopos vadas pasišaukė mane ir sako: „Turėsi pravesti žval­gybą į užfrontę. Gausi keturiolika vyrų, o pats būsi penkioliktas. Reikės pasiekti Panemunė­lio miestelį. Nuvyksi pas leitenantą Barkauską į užtvarą. Jis nurodys vietą, pro kurią bus ga­lima nepastebėtiems geriau prasmukti į prie­šo užnugarį.

Buvo sudarytas žvalgybos skyrius, ir mes išvykome į užtvarą. Atvykęs pas užtvaros vir­šininką leitenantą Barkauską, gavau sakytuo­sius nurodymus, ir tuojau pat vykome vykdy­ti duotojo uždavinio. Vietovė, kurią laimingai praėjome, buvo apaugusi krūmokšniais ir pa­vojinga, nes matomumas ten labai menkas. Artėdami prie kaimo, sutikome žmogų, kurį paklausiau, kur yra bolševikai. Jis kiek žino­damas papasakojo. Kaime bolševikų nebuvo. Nuvykome į tą kaimą. Buvo tai sekmadienio geras popietis, žmonių kaip ir nebuvo, visi iš­sislapstę nuo bolševikų.

Lietuvos kariuomenes ,2-ojo pestininku pulko kariai apkasuose Daugpilio fronte, 1919 m., VDKM
Lietuvos kariuomenės ,2-ojo pestininkų pulko kariai apkasuose Daugpilio fronte, 1919 m., VDKM
© Leidėjų archyvas

Kai tik žmonės pama­tė, kad kaime baltieji, tuojau pat paliko savo slėptuves ir bėgo sveikinti mūsų ir pareikšti savo džiaugsmo. Bežiūrint susirinko apie mus visas kaimas ir visokiais būdais stengėsi mums padėti. Aš paprašiau, kad pavėžėtų mus, jei­gu gali. Tuojau pat pakinkė jie penkis vienkinkius vežimus. Susėdome po tris ir išvažia­vome. Visas jaunimas norėjo važiuoti kartu su mumis. Jie niekaip negalėjo atsigėrėti tuo, kad mes esame lietuviai.

Senesnieji klausinėjo mus, iš kurio krašto esame atvykę. Sakėme, kad esame atvykę iš Suvalkijos: nuo Mari­jampolės, Vilkaviškio, Šakių ir t. t.

Važiavome paprastais lauko keliais ir šunkeliais nuo vieno kaimo iki kito, vis ap­lenkdami pavojingas vietas, žinoma, vietinių gyventojų palankumas žymiai palengvina vykdyti duotąjį uždavinį. Pravažiavę kelis kai­mus, į vieną jų užsukome. To kaimo mergai­tės buvo susirinkusios prie vienos klėties. Su­sėdusios ant prieklėčio, jos čia dainavo. Atva­žiavę sustojome ties jomis. Kai jos mus pa­matė, labai nusigando ir liovėsi dainavusios. Aš užkalbinau jas.

Viena jų sako kitai: „Tu moki vokiškai, eik šnekėti“. Aš joms pasakiau, kad mes kalbame lietuviškai, nesame vokie­čiai, esame lietuviai, todėl prašau kalbėti su mumis lietuviškai. Kažkaip jos atsigavo ir vi­sos kartu šoko sveikinti mūsų. Paskui juokėsi pačios iš savęs. Jos sako: „Girdim, kad kalba lietuviškai, bet kažkaip atrodo, lyg būtų vokiškai“.

Paklausiau, ar nėra kaime bolševikų. At­sakė, kad buvo ir prieš gerą pusvalandį išva­žiavo. Buvo atvažiavę į kaimą avižų ieškoti. Iš viso buvo penki kareiviai ir trys vežimai. Prisiplėšę avižų ir, išprievartavę moterį, išva­žiavo. Gaila, kad nespėjome anksčiau atva­žiuoti. Čia vėl susirinko visas kaimas, seni ir jauni, ir kiekvienas norėjo nors paliesti mus ar išgirsti tariant žodį. Dauguma senesnių žmonių verkė iš džiaugsmo, matydami Lietu­vos kareivius, ir nežinojo, kaip mums padėti.

Lietuvos karininkai žvalgo pozicijas pafrontėje. Vidurinysis laiko amerikietišką 1895 m. modelio „Winchester“ šautuva. 1919, VDKM.
Lietuvos karininkai žvalgo pozicijas pafrontėje. Vidurinysis laiko amerikietišką 1895 m. modelio „Winchester“ šautuva. 1919, VDKM.
© Leidėjų archyvas

Čia mes pakeitėme pirmuosius savo gera­darius, atvežusius mus iki čia. Šio kaimo gy­ventojai bematant pakinkė penkis vežimus, ir mes išvažiavome. Dabar jau važiavome visai be baimės, nes juo toliau nuo fronto, juo ma­žesnis pavojus. Vykome į artimiausią kaimą prie Panemunėlio geležinkelio stoties. Kai jau buvome netoli to kaimo, visai sutemo. Į priešo užnugarį buvome jau prasiveržę daugiau kaip dvidešimt kilometrų. Neturėjome žinių, ar kai­me yra bolševikų kariuomenės. Norint sužino­ti, reikia išžvalgyti.

Paleidę vežikus namo, slinkome prie kai­mo. Vos tik įėjome į kaimą, sutikome kelis vy­rus. Kaime bolševikų nebuvo. Jų buvo geležin­kelio stoty ir miestely, šiek tiek tolėliau užmatėme susibūrusių žmonių. Pasirodo, kaime vyko vakaruškos, robaksas. Pakvietė ir mus pasižiūrėti.

Įsakiau vyrams užsidėti durtuvus. Namas buvo pilnas prikimštas jaunimo, šoko polką. Nors lemputės buvo ne per daug švie­sios, tačiau muzikantas tuojau pat pastebėjo prieangyje blizgančius durtuvus ir plieniniais šalmais vyrus. Jis nustojo griežęs, pasidedamas armoniką šalia savęs. Suėjome į vidų. Žmonės traukėsi į pasienius. Užstojo didžiau­sia minutės tyla. Tai buvo netikėta staigmena. Kai paklausiau, kodėl visi taip nutilo, ar išsi­gando Lietuvos kareivių, tai viena moterų iš pakampės atsiliepė: „Mes manėme, kad vokie­čiai esate“, ir pakvietė pasilikti vakaruškose.

Bet mes išėjome, o su mumis ir jaunimas. Su vienu vyru čia susikalbėjau, kad jis nuvestų mus artimiausiu keliu į geležinkelio stotį. Ta­čiau kartu ėjo visi vakaruškose buvę vyrai. Netoli stoties perėjome į vilnį. Visi civiliai irgi išsidėstė tarp mūsų. Geležinkelio stotyje ra­dome budėtoją ar viršininką su mergaite. Jie labai išsigando, o ypač vyriškis, kai įsakiau jam tuojau pat išsiimti iš kepurės kūjį su pjautuvu. Jis labai greitai įvykdė įsakymą. Pa­klausiau jį, ar turi stotyje kokio nors kariško turto. Jis turėjo tris lauko telefono aparatus, o toliau ant bėgių karinį sąstatą, kuriame bu­vo keliolika vagonų su artilerijos sviediniais, keli ligoninės vagonai, kelios lauko virtuvės ir daug kitokių karinių reikmenų ir amunicijos. Prie karinio sąstato esanti sargyba.

Įsakiau atiduoti man telefono aparatus. Kareiviai paėmė juos. Kitą stoties turtą įsa­kiau saugoti, kaip Lietuvos valstybės turtą, ir žiūrėti, kad niekas nebūtų išvežta į Rusiją.

Knygos „Du mediniai ir trys geležiniai kryžiai“ iliustracijos
Lietuvos kariuomenės pėstininkai su iš bolševiku atimtu kupranugariu. Veterinarijos valdyba, Šanciai. Kaunas, 1919 m. VDKM
© Leidėjų archyvas

Kol dar buvau stotyje, kareiviai iš vietinių gyventojų sužinojo, kad netoli stoties, vienam žydo name, gyvena rusų kariuomenės komi­saras. Apsupome namą, ir su dviem kareiviais iš gatvės pusės įėjau vidun. Prie stalo sėdėjo komisaras ir jo žmona, o pasiuntinys tvarkėsi virtuvėje. Mums įėjus, taip visi persigando, kad iš karto net kalbėti negalėjo, o komisaro žmona taip drebėjo, kad net dantys barškėjo. Pasakiau, kad jie yra belaisviai ir kad vyks kartu su mumis. Įsakiau atiduoti ginklus. Ati­davė. Komisaro žmona, kiek atsipeikėjusi, ėmė prašyti, kad nesušaudytume. Komisaras pa­klausė, ar jis galėtų ką nors pasiimti iš pata­lynės ir drabužių. Įsakiau pasiimti tiek, kiek gali panešti.

Laiko dairytis nebuvo. Viskas vyko minu­tėmis ir sekundėmis. Dar reikėjo nuvykti prie traukinio su kariniu turtu. Vieną kareivį pali­kau saugoti belaisvių, o kitiems trims įsakiau surasti pavarynių (pastočių) grįžti atgal. Pavarynės turi atvykti prie tų namų, kur paliko belaisviai. Mes, vienuolika vyrų, nuvykome prie amunicijos traukinio. Iki traukinio buvo dar apie pusantro kilometro. Ėjome vis prote­kiniais: reikėjo skubėti, nes nežinojome, kas darosi aplinkui. Prie traukinio prislinkome vi­sai arti. Sargybos būstinė buvo vagone. Kai sargybinis paklausė: „Kas eina?“, jis buvo įspėtas mesti ginklą ir rankas pakelti aukš­tyn. Jis nėrė pro vagono apačią į kitą pusę. Buvo šūvių palydėtas ir dingo tamsoje. Tuo metu sukilo vagone buvę sargybiniai ir galvo­trūkčiais krito iš vagono lauk.

Šituos taip pat šūviais palydėjome, kad geriau bėgtų ir greičiau dingtų. Apėjome ir apžiūrėjome paliktąjį traukinio sąstatą, kuriame buvo apie keturias­dešimt vagonų su įvairiu kariniu kroviniu, daugiausia su artilerijos sviediniais. Nuspren­džiau traukinio sąstatą palikti, kaip radau, darydamas prielaidą, kad raudonarmiečiai bijos grįžti prie jo.

Skubiai nužingsniavome į pavarynių susirinkimo vietą. Pavarynes jau ra­dome. Komisaras su žmona jau sėdėjo vežime. Sėdome į vežimus ir tais pačiais keliais spau­dėme atgal. Kelionėje sekėsi gerai, neturėjo­me jokių sutrukdymų. Naktį, apie antrą va­landą, pasiekėme užtvarą. Leitenantui Bar­kauskui pranešiau apie nuotykius žvalgyboje ir apie paliktąjį traukinio sąstatą. Jis tuojau pat paskambino kuopos vadui. Kuopos vadas įsakė paskirti dar penkiolika kareivių su sun­kiuoju kulkosvydžiu ir tučtuojau vykti atgal ir paimti paliktąjį traukinio sąstatą.

Sunaikintas bolševikų štabas

Savaitę pailsėję, vėl vykome į pirmąsias fronto linijas. Mūsų kuopa atvyko į Triumpiškių kaimą prie Latvijos Subačiaus miestelio. Du būriai pasilikdavo Triumpiškių kaime, o vienas kas antrą dieną eidavo į užtvarą, kuri buvo maždaug už keturių kilometrų, o iš ten žvalgyba vykdavo iki bolševikų pozicijų. Ten žvalgai susidurdavo beveik kasdien. Batalionas vykdydavo sustiprintas naktines žvalgybas, kurių tikslas buvo prasiskverbti pro priekines bolševikų pozicijas ir išžvalgyti užnugarį.

Viena tokia žvalgyba buvo atlikta į Anenhofo dvarą sunaikinti bolševikų divizijos štabo. Šis žvalgomasis būrys buvo sudarytas iš viso bataliono savanorių. Jame buvo du karininkai
ir trisdešimt kareivių, žvalgai susirinko į nurodytą vietą, o kai visai sutemo, leitenanto vadovaujami išvyko vykdyti duotojo uždavinio. Visi buvo ginkluoti šautuvais ir po keturias rankines
granatas. Sunkiu kulkosvydžiu jie negalėjo imtis su savim, nes reikėjo eiti į priešo užnugarį, o lengvųjų kulkosvydžių tuo laiku neturėjo.

Vykome palei geležinkelio bėgius iki bolševikų lauko sargybų, o paskui pasukome į dešinę. Vietovė mums buvo gerai žinoma ir pažįstama, nes kelis kartus čia ėjome pirmyn ir atgal. Nors
danguje švietė mėnesėlis, tačiau naktis buvo nešviesi, tamsūs lietingi debesys dengė jį. Nuo geležinkelio bėgių paėjėjome apie 150 metrų. Persirikiavę virtinėn, vėl patraukėme pirmyn.
Ėjome taip tyliai, kad jokio barškėjimo, jokių kalbų ar kosėjimo nebūtų girdėti.

77 mm kalibro 96 N. A modelio lauko patrankos, Lietuvos kariuomenes atimtos iš bermontininkŲ Radviliškio geležinkelio stotyje. 1919 m. VDKM
77 mm kalibro 96 N. A modelio lauko patrankos, Lietuvos kariuomenes atimtos iš bermontininkŲ Radviliškio geležinkelio stotyje. 1919 m. VDKM
© Leidėjų archyvas

Priėjome pelkę, apaugusią mažais berželiais. Perėjimas per šią pelkę buvo ne iš maloniųjų, nes reikėjo bristi liūnu, klimpstant iki diržo. Dabar jau žinojome, kad esame ties bolševikų apkasais. Buvo labai svarbu išlaikyti tylą, kad neišduotume savęs. Juodi debesys neaukštai ir greitai slinko į rytus, o pažeme ūžė vėjas, ir atrodė, lyg kad jie būtų musu bičiuliai. Mat vėjas ir tamsa mums buvo labai svarbu.

Apie valandą pasikamavę, pagaliau išbridome iš liūno ir susėdome pailsėti, o paskui ta pačia tvarka vykome toliau. Priėjome ūkininką, kur, kai pirmą kartą atvykome, buvo mūsų kuopos štabas. Užėjo prošvaistė. Ėmė šviesti mėnesėlis. Susėdome žemėj. Palaukėme, kol juodas debesėlis uždengė mėnesėlį, ir vėl traukėme pirmyn. Kiek paėjome, ir vėl prošvaistė. Susėdome ir vėl laukėme, iki kitas debesėlis atslinko ir uždengė mėnesėlį, ir tada vėl ėjome.

Taip kartojosi kelis kartus, kol pasiekėme mišką. Pamiškėje susiradome telefono vielą, kuri vedė į Anenhofo dvarą. Dabar mes jau buvome kitoje Anenhofo pusėje, tarp Anenhofo ir Eglainės, ir ėjome iš kitos pusės, lyg būtume savi. Leitenantas Barkauskas paėmė į rankas telefono vielą ir jos prisilaikydamas ėjo tiesiog į bolševikų štabą.

Telefono viela atvedė prie dvaro didelio namo, prie kurio įeinamųjų durų buvo užaugę du dideli kaštanai ir jų tamsus šešėliai mus dengė nuo šviesos. Prie namo sienos stovėjo motociklas.
Eilinis Bartusevičius pasiūlė, kad aš paimčiau tą motociklą, o jis padėsiąs man ji parvežti.

Lietuvos kariuomenes pėstininkas fronte, vilkintis amerikietiška miline, ginkluotas vokišku 1989 m. modelio b tipo „Mauser“ karabinu. 1919-1920, VDKM
Lietuvos kariuomenes pėstininkas fronte, vilkintis amerikietiška miline, ginkluotas vokišku 1989 m. modelio b tipo „Mauser“ karabinu. 1919-1920, VDKM
© Leidėjų archyvas

Po kaštanais mes persiskyrėme į dvi gru­pes po šešiolika vyrų. Pirmoji grupė, vadovau­jama leitenanto Barkausko, puls štabą, o ant­roji, vadovaujama karininko Songino, puls dvaro klojimą, kuriame, pagal pranešimą, tu­ri miegoti dvi bolševikų kuopos. Tas pasiruoši­mas vyko sekundėmis. Jau susitvarkėme, ir reikėjo jau pradėti, bet paskutiniu momentu pastebėjome nuo dvaro klojimo ateinant dvi figūras — patrulius. Mes stovėjome kaštanų tamsoje ir žiūrėjome į ateinančiuosius.

Patru­liai, priėję prie mūsų per apie 20 metrų, paste­bėjo po kaštanais krūvą žmonių. Sustojo. Vie­nas jų paklausė: „Kto tam?“ Mes tylėjome ir nekvėpavome. Tada vėl paklausė: „Kto tam, budu streliat“ ir užtaisė šautuvą, šiurpas nu­ėjo iki padų. Niekas nieko neatsakė ir nepajudėjo, tik šautuvo spynos atidarymas ir šovinio įleidimas į lizdą nuaidėjo dvaro pastatų tylo­je.

Bolševikas paklausė trečią kartą: „Kto tam?“ ir, nesulaukęs atsakymo, šovė į viršų. Mūsiškiai paleido į juos šūvius. Bolševikai din­go nakties tamsoje. Nuo tos sekundės ir pra­sidėjo veikimas. Leitenantas Barkauskas puo­lė į bolševikų štabą, kur miegojo aštuoni komi­sarai. Kai pašvietė lempute ir įsakė stoti ir kelti rankas aukštyn, tai vienas komisarų, gu­lėjęs prie šoninės sienos ant sofos, šoko ir grie­bė leitenantui Barkauskui už gerklės, šalia jo stovėjęs skyrininkas Lukoševičius komisarą nudūrė. Iš antros pusės stovėjęs eilinis Plačinskas nudūrė kitą. Skyrininkas Lukoševi­čius kitą komisarą prismeigė prie rūbinės spintos ir negalėjo ištraukti iš ąžuolinės len­tos durtuvo; atkabino durtuvą nuo laikiklio ir paliko. Būrininkas Baziliauskas nusmeigė dar kelis komisarus, ir tuo būdu per minutę buvo likviduotas divizijos štabas.

Dvaro kieme pyškėjo šautuvų šūviai ir sproginėjo rankinės granatos. Leitenanto Barkausko grupė prisijungė prie karininko Songino grupės ir puolė klojimą, kur miegojo dvi bolševikų kuopos.

Klojime buvusieji bolše­vikai smarkiai gynėsi: pro atviras klojimo duris be perstojo mėtė rankines granatas. Mes negalėjome įeiti į klojimą. Vienas mūsiškių paleido šautuvinę granatą į klojimo stogą.

Granata pramušė gontus ir sprogo klojime. Bolševikai bėgo lauk iš klojimo, nes išsigando sprogimo. Kai vienmarškiniai bolševikai pra­dėjo bėgti iš klojimo, tada mes metėme į juos rankines granatas. Nakties tamsoje balti (vienmarškiniai) bolševikai ir rankinių gra­natų liepsnos sudarė lyg sūkurius. Mes išmė­tėme apie šimtą rankinių granatų, dėl to susi­darė tiek daug dūmų, kad net akis pradėjo ės­ti, o gerklėje pasidarė kartu.

Knygos „Du mediniai ir trys geležiniai kryžiai“ iliustracijos
Knygos „Du mediniai ir trys geležiniai kryžiai“ iliustracijos
© Leidėjų archyvas

Apsidirbę kloji­me su bolševikais, sprukome lauk iš dvaro. Be­bėgdami pakliuvome į kumečių daržus. Kiek­viena šeima buvo apsitvėrusi savo lyses spyg­liuotų vielų tvoromis. Tos tvoros sudarė mums didelę kliūtį tyliai pasitraukti. Vielų skambė­jimas ir lūžtantieji kuolai išdavė pasitraukimo kryptį. Bolševikų lauko sargyba su sunkiuoju kulkosvydžiu buvo dvaro kapinėse. Išgirdusi mūsų traukimąsi, atidengė į mus ugnį. Mūsų laimei, kulkosvydis šaudė per aukštai; mes nekliudomi galėjome trauktis ir painiotis iš spygliuotų vielų.

Išsinarplioję patraukėme tiesiog per lau­kus bolševikų apkasų link. Kulkosvydis nusto­jo šaudęs. Vėl reikėjo laikytis didžiausios tylos, nes teks eiti pro bolševikų apkasus ir prasiskinti kelią į savųjų pusę. Dabar vėl bu­vo visur tylu, tik vėjas pažeme šlamėjo, o tam­sūs debesys kaip slinko, taip ir tebeslinko iš vakarų į rytus.

Priėjome seną dobilieną, apaugusią retais motiejukais. Ėjome palengva, kildami į viršų. Sustojome, geriau sakant, sutūpėme motieju­kuose. Iš priešakio virtinei perduodama ko­manda, kad išeitų į priekį tie, kurie turi neiš­metę rankinių granatų. Susitvarkėme ir pasi­rengėme visokiems netikėtumams.

Vadovau­jąs karininkas įsakė tyliai užsimauti durtu­vus. Žinome, kad esame netoli bolševikų apka­sų ir kad čia mažiausias netaktas ar neatsar­gi drąsa galėtų pražudyti mus. Ėjome pasilen­kę, vienoje rankoje laikydami šautuvus, o ant­rąja atsiremdami į žemę. Jau atsidūrėme vos per vieną kitą dešimtį metrų nuo priešo apka­sų, bet nebuvo jokio pagrindo įtarti, kad ten kas nors yra. Štai, ir apkasai!

Mūsų didžiau­siam nustebimui, jie buvo tušti. Greitai peršo­kome į antrąją pylimo pusę ir vis dar taip pat pasilenkę skubėjome eiti pirmyn. Bolševikai, išgirdę Anenhofo dvare smarkias kautynes, pasiuntė dalį savųjų į pagalbą, palikdami ap­kasuose spragą. Ta spraga mums ir padėjo lai­mingai pasiekti savąją pusę. Nors vietovė bu­vo atvira, bet vis tiek nebuvome pastebėti.

Knygos viršelis
Knygos viršelis
© Leidėjų archyvas

Pasiekę mišką, sustojome pailsėti, čia pa­sitikrinome, ar visi grįžtame. Patikrinti buvo sunkoka, nes žmonės buvo surinkti iš visų da­linių, bet atrodė, kad vieno trūko. Vienas susi­rado sužeistas. Granatos skeveldra prakirto bato užkulnį ir įlindo į kulnį. Jis iki šios vietos nejautė, kad yra sužeistas, jam atrodė, lyg kad batas trintų koją.

Dar prieš švintant grįžome į savo dali­nius. Vėliau dar buvo patikrinta, ir paaiškėjo, kad vienas mūsiškių negrįžo iš žvalgybos, din­go be žinios.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

R. Šimašiui – dūris iš savų (52)

Iš Liberalų sąjūdžio pirmininko Remigijaus Šimašiaus pavaduotojų ketvirtadienį...

Butų nuomos kainos įžengė į naują etapą (14)

Prakalbus apie stabilizaciją ir kainų korekciją ar bent nebedidėjimą nekilnojamojo turto rinkoje,...

Baisi avarija Ukrainoje: skelbiama, kad milijonieriaus dukrą nuo įtūžusios minios ėmėsi ginti apsauginiai (175)

Ukrainos šiaurės rytinį Charkovo miestą trečiadienį sukrėtė tragedija – automobiliui...

Kitąmet gali brangti dyzelis ir tabakas
 (12)

Seimas pradėjo svarstyti finansų ministro Viliaus Šapokos pristatytas Akcizų įstatymo...

Rinkimų kampanija prasideda? Bankininkas G. Nausėda – nauju amplua (427)

Ekonomistas, SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda trečiadienio vakarą debiutavo kiek...

Judrioje gatvėje pavojingai „ūsais“ sklaidęsis troleibusas ir linksmino, ir gąsdino vilniečius

Ketvirtadienį dalis sostinės gyventojų ir svečių tapo keisto įvykio liudininkais. Nuo...

Vertina krizės tikimybę: nerimą kelia ne tik augančios kainos (61)

Nors ekonominės kitų metų prognozės neblogos, jas gerokai pritemdyti gali didesnė, nei tikimasi,...

Svarbiausi renginiai Europoje vėlyvą rudenį – ką verta aplankyti?

Spalis ir lapkritis dažnam asocijuojasi su bjurstančiais orais ir vis didesnę paros dalį lydinčia...

Mėnulyje atrastas didžiulis urvas, kuriame galėtų gyventi astronautai (19)

Japonijos kosmoso agentūros mokslininkai atrado Mėnulyje didžiulį urvą, kuriame kada nors...

Įminta L. Da Vinci paveikslo paslaptis (26)

Rašytojas Walteris Issacsonas knygoje „ Leonardo da Vinci : biografija“ paaiškino neįprastas...