Be baimės nėra iššūkių. Be iššūkių neaugama. Be augimo nėra gyvenimo.
Antui Middletonui baimė – puikiai pažįstamas jausmas. Dirbdamas vedliu specialiosiose pajėgose, jis kasdien akis į akį susidurdavo su baime: niekada nežinodavo, kas laukia už kito kampo ar už uždarų durų.
Kalėjime jis pateko į nežinomybę: atskirtas nuo draugų ir šeimos, jautėsi izoliuotas. Vienatvėje jį vargino mintys apie padarytas klaidas ir baimė dėl ateities. O bandant išgyventi beviltiškomis, mirtinomis sąlygomis ant Everesto viršūnės, jam teko susidurti su didžiausia savo baime: kad žmona liks be vyro, o vaikai – be tėvo.
Antas Mddletonas atliko karo tarnybą Afganistane su jūrų pėstininkais, įgijo lyderio patirties Specialiojoje jūrų policijos tarnyboje, buvo elitinės komandos, kuriai teko užduotis suimti kelis pavojingiausius žmones pasaulyje, vedlys. Visa tai padėjo jam suprasti, kad baimė – tarsi laukinis žirgas. Gali leistis sutrypiamas jos arba užmesti pakinktus. Baimės genamas gali veržtis į priekį ir šitaip nenukentėjęs pasiekti finišo liniją.
Tačiau Antas nelaiko baimės savo priešu. Greičiau regi ją kaip uždegančią energiją. Pasitelkęs revoliucingą baimės burbulo koncepciją, autorius išmoko ne nugalėti šį jausmą ar juo mėgautis, bet panaudoti jį savo reikmėms, suvokė, kiek daug jėgų ji gali suteikti. Baimė skatina Antą ieškoti gyvenimo iššūkių – galima su jais susidurti tiek namie, stengiantis būti kuo geresniu tėvu, tiek mirties zonoje, ant pasaulio viršūnės, siaučiant pražūtingai pūgai.
Šioje naujoviškoje knygoje Antas Middletonas įdomiai pasakoja apie tai, kaip jis, žvelgdamas mirčiai į akis, užkopė į Everestą. Autorius pateikia baimės burbulo koncepciją, atskleidžia, kaip galima pasinaudoti šia technika kasdieniame gyvenime, praplečiant savo galimybių ribas.
„Baimės burbulas“ – galingas ir įkvepiantis kvietimas pradėti veikti. Kiekvienas žmogus, norintis judėti į priekį, gali išsiugdyti gebėjimą suvaldyti tą neįtikėtinai galingą žmogišką baimę ir pasiekti, kad ji neštų ten, kur jis pats nori, bei užkariauti asmeninius everestus.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Šis baimės pažabojimo būdas neįsivaizduojamai pakeitė mano gyvenimą. Iš naivaus, pikto ir pavojingo jauno žmogaus, koks kadaise buvau, virtau tokiu, koks esu šiandien. Gera naujiena ta, kad šito gali išmokti visi. Vadinu tai baimės burbulu.
Dar tarnaudamas kariuomenėje per pertraukas tarp misijų pagaudavau save mąstantį, kad nenoriu grįžti atgal. Kovos lauke tenka ištverti neįsivaizduojamai didelę baimę. Yra keli baimės etapai, sunkiausias iš jų, kai tenka rinktis: gyvybė arba mirtis. Dauguma žmonių niekada nėra patyrę jausmo, kad, žengęs už kito kampo, gali sulaukti kulkos į kaktą. Man nuolat tekdavo susidurti su tokiais dalykais.
Daug drąsių ir šaunių operatorių taip ir nerado būdo susidoroti su tokia milžiniška baime ir siaubu. Esu regėjęs, kaip geriausi ir kiečiausi kareiviai praskysta, suklumpa ant kelių ir tampa virpančiais, ašaromis paplūdusiais verksniais. Štai ką su jumis gali padaryti baimė, jei nesugebate jos pažaboti ir leidžiatės jos sumindomi. Šiandien daugumą tų vyrų kamuoja rimtos, sekinančios psichologinės problemos, iš kurių jie galbūt niekada neišsivaduos. Dėl to žlunga šių žmonių santuokos, jie nepajėgia išsaugoti darbų, įninka į narkotikus ar alkoholį. Vieni valkatauja, kiti įsivelia į gatvės nusikaltimus. Juos sunaikino baimė.
Nors, tarnaudamas kariuomenėje, buvau pasiryžęs netapti tokiu žmogumi, jaučiau, kaip baimė mane kausto. Atlikdamas tarnybą specialiosiose pajėgose, atsidurdavau karo zonoje, kokiame nors niūriame ir dulkėtame, Dievo pamirštame pasaulio kampe, o tada šešis ilgus mėnesius jausdavausi pakliuvęs į milžinišką stingdančio siaubo burbulą. Vos tik operacija būdavo baigta, o lėktuvas paliesdavo Didžiosios Britanijos žemę, burbulas staiga sprogdavo, ir gyvenimas vėl tapdavo gražus. Bet, pradėjęs skaičiuoti dienas iki kitos misijos pradžios, vėl imdavau jausti tą skrandį graužiantį skausmą. Nenorėdavau grįžti.
Kurį laiką nepajėgiau suprasti: kas su manimi negerai? Ką reiškia tas sunkus, bjaurus jausmas skrandyje? Darbas man patiko. Tai kodėl nenorėdavau grįžti atgal? Teko pasišnekėti su savimi atvirai. Tiesa ta, kad velniškai bijojau. Baimė mane stingdydavo taip pat, kaip ir tūkstančius kitų drąsių bei gabių karių.
Nežinojau, kaip pasielgti. Ar išvis įmanoma išspręsti šitą problemą – įveikti didžiulę karo baimę? Natūralu išsigąsti, kai ore zvimbia kulkos, o žemėje pilna sprogmenų. Juk neįmanoma nugalėti baimės, tiesa? Tada man toptelėjo: jei jau nėra galimybės visiškai atsikratyti šio jausmo, gal įmanoma jį suskaldyti į mažesnes dalis, kad jis neatrodytų toks gniuždantis ir negailestingas? Taip ir padariau. Šiek tiek pagalvojęs suvokiau, kad turiu racionaliai apmąstyti, kodėl bijau ir – svarbiausia – kada jaučiu didžiausią baimę. Pavyzdžiui, man reikia išsiaiškinti, dėl ko patiriu tokį siaubą, likus dviem savaitėms iki kelionės, dar gyvendamas saugiuose ir džiaugsminguose šeimos namuose? Juk bijoti tikrai nėra ko.
Be to, kokia prasmė bijoti pirmą kartą nusileidus vienoje ar kitoje bevardėje konflikto zonoje? Paprastai mus dislokuoja kokioje nors saugioje karinėje bazėje. Atvirai šnekant, karinės bazės – viena saugiausių vietų planetoje, kur gausu itin patyrusių vyrų bei moterų ir naujausios karinės įrangos. Blaiviai mąstant, bijoti čia nėra ko. Tikėtina, kad, vadovaujantis statistika, jūs greičiau vaikštinėsite su nediagnozuotu augliu, nei tokioje vietoje žūsite nuo priešo rankos: karinėse bazėse niekas nelaksto visą dieną nerimaudamas dėl vėžio.
O kaip yra prasidėjus tikrajai operacijai? Atsidūrus už priešo linijos, man jau tikrai nebereikės būti tame baimės burbule. Kulkos nebeskraidys. Nusileisime saugioje vietoje ir liksime inkognito. Mane lydės bendražygiai. Artėjant prie tikslo suimti kokį nors teroristų vadą, taip pat nebus prasmės tūnoti baimės burbule. Lauks dešimties ar penkiolikos kilometrų kelionė pėsčiomis visiškoje tyloje ir tamsoje – keturias ar penkias valandas jausimės santykinai saugūs. Iš tiesų verta jausti baimę tik pasiekus tikslą – nugalėjus blogiečius.
Atlikdamas kitą misiją, šį šaltą, racionalų požiūrį pritaikiau praktikoje. Pabandžiau griežtai laikytis šitos taisyklės. Galima buvo bijoti tik aktyviai vykdant operaciją. Kitu metu sau kartodavau, kad bijoti yra nelogiška. Beprasmiška. Tad nusikratyk baimės!
Ir tai suveikė. Bent iš dalies… Vos tik pasiekdavome tikslą, mane sugniauždavo baimė. Tūnodavau tame burbule, apimtas stingdančio siaubo, kol viskas nurimdavo. Pasibaigus misijai, bėgdavau į sraigtasparnį. Tą akimirką, kai užsidarydavo durys ir mes pakildavome į saugų aukštį, vėl ištrūkdavau iš burbulo. Laimingas. Pakilios nuotaikos. Apimtas ekstazės. Ačiū Dievui! Neleisdavau sau bijoti iki kitos užduoties.
Bet po poros mėnesių senasis jausmas vėl mane užvaldė. Nors man labai patiko būti specialiųjų pajėgų operatoriumi, manyje ėmė kunkuliuoti nerimas vien pagalvojus apie tai, kad vėl teks lipti į tą sraigtasparnį. Atvirai tariant, velniškai bijojau. Vėl. Nors sugebėjau suskaldyti baimę į gerokai mažesnes ir racionalesnes dalis, vis dėlto suvokiau, kad net ir šios dalys – per didelės, kad sugebėčiau jas įveikti. Aktyvioji operacijos fazė paprastai trunka nuo dvylikos iki keturiolikos valandų, o kartais, pablogėjus situacijai, ji gali išsitęsti iki dviejų ar trijų dienų. Per daug laiko išbūti baimės burbule.
Buvo akivaizdu, koks turi būti kitas žingsnis. Turiu suskaldyti baimę į dar mažesnes daleles. Nuo šiol, pasakiau sau, galvosiu tik blaiviai ir racionaliai, spręsdamas, kada tinkamas metas bijoti, o kada ne. Nusprendžiau, kad man nebūtina tūnoti tame burbule net stovint priešais teroristo stovyklą. Juk jis greičiausiai saldžiai miega, įsikišęs nykštį į burną ir gniauždamas pimpalą saujoje, o sargybiniai turbūt nė nenutuokia, kad mes čia. Tai kokia prasmė bijoti? Tą akimirką aš būdavau tarsi vaiduoklis – nematomas it lengvas vėjelio dvelksmas. Bijoti reikėtų tik tada, kai kyla tikra grėsmė, pavyzdžiui, žinoma, kad už kampo ar durų yra sargybos postas arba stovi ginkluotas sargybinis. Tai akimirka prieš imant švilpti kulkoms. Tik tada tinkamas metas leisti baimei prasiveržti.
Atliekant kitą operaciją, įvyko didysis lūžis. Į teroristų stovyklą įžengėme šiek tiek po ketvirtos ryto. Žinojau, kad už molio ir akmenų sienos kampo, prie kurio artinausi, stovi ginkluotas kovotojas. Mačiau tik žalią, susiliejusį vaizdą pro naktinius akinius. Jame įžvelgiau cigaretės dūmus ir juodą, plieninį Kalašnikovo automato vamzdžio galiuką. Pažvelgiau į tą kampą ir pasakiau sau: „Štai kur tas baimės burbulas.“ Ir tada padariau šį tą naujo – įsivaizdavau tą burbulą. Iš tiesų pamačiau baimę būtent toje vietoje, kurioje mano gyvybei turėjo grėsti pavojus. Ne čia, kur dabar stoviu, o ten, už dešimties metrų, kur grėsmė reali. Dabar, šią akimirką, nejaučiu baimės. Ją pajusiu po kelių sekundžių, sąmoningai nusprendęs nueiti ten ir įžengti į tą burbulą.
Tas įsivaizdavimas viską pakeitė. Baimė daugiau nebebuvo miglota, neaiški mintis, kuri gali visiškai mane sužlugdyti tarsi viską siaubianti audra. Baimė buvo vieta ir laikas. Aš dar ne toje vietoje, tas laikas dar neatėjęs. Ji štai ten – galėjau ją įžiūrėti. Blizgančią, švytinčią, tvinksinčią, slegiančią ir kantriai laukiančią, kol aš atvyksiu.
Man tereikėjo į ją įžengti. Pasiruošiau giliai įkvėpęs. Tada žengiau kelis žingsnius į priekį ir pasijutau apimtas baimės. Štai ji. Šūdas! Baimė man smogė tarsi banga. Stovėjau taip arti priešo, kad net užuodžiau, kaip jam iš burnos trenkia išsikvėpusiu kupranugario pienu. Dabar jau buvau burbule ir turėjau veikti. Žinojau, ką daryti. Žingsnis į dešinę. Nusitaikiau. Dukart tapštelėjau per gaiduko svirtelę. Jis parkrito.
Tą akimirką, kai jis nugriuvo ant žemės, baimės burbulas sprogo. Žengiau į priekį, apžiūrėjau kūną vis dar jausdamas palengvėjimą ir euforiją. Pamačiau, kad stoviu erdviame kieme. Akies krašteliu pastebėjau, kaip kažkas išbėgo pro duris ir jas užtrenkė. Pajutau kylančią baimę ir iškart ją užgniaužiau. „Kieme dabar esu vienas, – pagalvojau. – Šiuo metu čia nėra jokio pavojaus. Man viskas gerai. Šią akimirką šioje vietoje esu saugus.“
Pažvelgiau į duris. Už jų tūnojo priešas. Grėsė pavojus. Įsivaizdavau esant burbulą iškart už tų durų. Artinausi prie jo. Giliai įkvėpiau. Žengiau vidun. Pajutau, kaip mane užplūsta siaubo banga. Susikaupiau. Išspyriau duris. Įėjau. Išvaliau kambarį. Tada vėl ištrūkau iš burbulo. Taip elgiausi visada, vykdydamas operaciją. Artėjant kitam taikiniui, įsivaizduodavau burbulą, įžengdavau į jį ir pajusdavau baimę. Pasiryždavau elgtis taip, kaip reikia, ir tai padarydavau. Kūną užplūdus palengvėjimui, baimės burbulas sprogdavo. Tada man belikdavo ieškoti kito burbulo.
Tą naktį sugebėjau suskaidyti savo baimę į vos kelias minutes ar net sekundes trunkančius epizodus. Anksčiau visa šešis mėnesius trunkanti misija man atrodydavo kaip milžiniškas, jėgas siurbiantis baimės burbulas. O dabar, išskaidęs jį į lengvai sudorojamas daleles, aš išmokau visiškai racionaliai ir funkcionaliai naudotis baime. Suvokiau, kad neįmanoma visiškai atsikratyti šio jausmo, bet galima jį suvaldyti. Tereikėjo išsiaiškinti, kur konkrečiai erdvėje ir laike slypi baimė, tada ją įsivaizduoti, prieš sąmoningai žengiant jos pasitikti, ir galiausiai atlikti tai, ką reikia.
Neįtikėtina, kaip veiksmingai ši technika padėjo man suvaldyti didžiulę baimę. Nustebau supratęs, kad tai, kas anksčiau kėlė siaubą, gali būti kone užkrečiamai malonu. Nėra geresnio jausmo, nei sprogdinti tuos burbulus, žengiant laukan. Vos tik tai padaręs, pajusdavau adrenalino antplūdį. Panaudodavau tą didžiulį jaudulį, sukeltą adrenalino, stumdamas save nuo vieno burbulo prie kito. Netrukus jau lakstydavau kaip lunatikas, ieškodamas naujo burbulo. Praėjus kuriam laikui, jau nebebijodavau kitos pavojingos akimirkos – trokšdavau ją patirti.
Žmonės dažnai supainioja baimę su adrenalino persmelktais jos padariniais. Svarbu suprasti, jog tai – dvi skirtingos proto būsenos. Natūralu, kad, supainioję šias būsenas, kai kurie asmenys pamano, jog nugalėjo baimę. Iš tiesų adrenalinas yra tik įrankis. Tai – laikinas pakilimas, suteikiantis jėgų, energijos bei pasitikėjimo eiti toliau, sprogdinti kitus burbulus, be to, jis natūraliai apsvaigina, tarsi apdovanodamas už kiekvieną susprogdintą burbulą.
Toliau įgyvendindamas šią misiją, vis labiau tobulinau baimės burbulų techniką. Paskutinė, lemiama pamoka buvo ta, kad man nereikia sprogdinti burbulo kiekvieną kartą į jį įžengus. Kartais, patekęs į burbulą ir pajutęs užplūstančius pažįstamus jausmus, suvokdavau, kad dar nesu tam pasiruošęs. Atrodydavo, jog visko per daug. Jei leisdavo operacijos sąlygos, išeidavau iš burbulo, akimirką pabandydavau susikaupti, tada mėgindavau dar kartą. Suvokiau, kad labai svarbu ilgai neužsibūti baimės burbule. Jei likdavau, tie siaubingi jausmai vėl imdavo varginti. Jie užkariaudavo mane. Tada pradėdavau pernelyg daug mąstyti apie savo situaciją. Baimė mane suimdavo ir užgniauždavo, tiesiog sustingdydavo vietoje, visa mano drąsa išgaruodavo. Turėdavau blaiviai apmąstyti, kokių veiksmų privalau imtis, norėdamas susprogdinti burbulą. Jei nepajėgdavau to padaryti, išeidavau iš jo. Akimirką palaukęs, vėl mėgindavau. Vis dar per sudėtinga? Jokių problemų. Dar kartą išeik iš baimės burbulo. Paprastai užtekdavo dviejų ar trijų bandymų. Galiausiai man pavyko susprogdinti visus burbulus.
