Esate apdovanotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija, 24 knygų autorius, moksleivių žurnalo leidėjas. Turėtumėte būti suaugęs su jaunimo ugdymo problemomis, tad Jūsų žvilgsnis į neįprastą mokyklų gyvenimo reiškinį svarbus ne vien mokytojams, mokiniams, bet ir visuomenei.
„Universiteto baigimo diplome įrašyta: esu lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas. Visada didžiavausi šia profesijos nuoroda. Ji neišsitrynė nei mokykloje, nei daugiau kaip tris dešimtmečius darbuojantis jaunimo spaudoje. Susikaupė rašytojui nepakartojama patirtis, jos vaisiai – septynios knygos vaikams, du jaunatviškos publicistikos rinkiniai, penki romanai, gvildenantys jaunimo brandos problemas. Taigi – didžiausia nueito kelio dalis – Mokytojo likimas.
Ne kas kitas, o mūsų mokytojas ilgus sudėtingiausių istorijos išbandymų metus puoselėjo tautos dvasią, gynė lietuvio savimonę. Subrandino kartą, net globalių užgrobimų laikais išsaugojusią laisvės troškimą, tą laisvę vėl pavertusią realybe.
Šviesa ir vanduo – nepakeičiami gyvybės, atsinaujinimo garantai. Mokytojas – jų nešėjas. Šią gražią metaforą pavartojo mūsų išmintingas prozininkas Jonas Mikelinskas. Net pačiais juodžiausiais sunkaus bridimo iš tamsos, iš socialinės bei tautinės priespaudos metais pedagogas pelnydavo deramą žmonių pagarbą.
Kitaip ir negalėjo būti: savo proto galia, širdies šiluma ugdė, lavino, apginklavo žiniomis mūsų atžalyną, mūsų pamainą. Kitaip tariant, kūrė ateitį. Tokį kilnųjį vedlį niekinti, žeminti, nevertinti jo triūso gali nebent tautos priešai.
Tai visiems žinomos tiesos. Kokia prasmė jas darsyk priminti?
Ir – vis dėlto... Greta – tiek protu nesuvokiamų paradoksų.
Baigiasi antrasis mūsų atkurtos nepriklausomybės dešimtmetis. Rodos, turėtume džiaugtis laisve, didžiuotis asmenybei atsivėrusiomis erdvėmis tobulėti, kuo geriau realizuoti savo gabumus, daug pasiekti. Tačiau tuo pat metu įsisukusi pragmatiškumo, nežabota turto bei valdžios siekimo mašina mūsų šviesos nešėjus, pažangos puoselėtojus grubiai bloškia į purviniausias pakeles. Neišgirstami net jų prašymai užtikrinti elementarų egzistavimą.
Regis, nederėtų nė klausti, kodėl taip atsitinka. Viskas pernelyg elementaru. Pasikeitus sąlygoms, už savo egzistenciją žmogui tenka grumtis. Švietimo, kultūros darbuotojai to daryti neįpratę: nešaukia, nedrasko akių, nemoka lipti per kitų galvas. Taip elgtis neleidžia vidinė kultūra, etika. Ir šit – streikai.
Veiksmas, visai nederantis pedagogo profesijai. Nevilties protrūkis. Mokytojai sujudo, nebūtinai savo profsąjungų žadinami – tie žadinimai kartais ne visai apgalvoti, sykiais gal ir savanaudiški. Žmonės nebepakelia subiurokratėjusios valstybės abejingumo. Vos galą su galu suduriančiam pedagogui ciniškai meluojama, žadama, iš anksto žinant, kad pažadai tušti.
Kaip elgtis, ką daryti, apskritai – ką manyti pedagogui, kai jo darbo esmė – skelbti tiesą? Besistiebiantį daigą praturtinti tikėjimo žmogumi idėja. Ar gali jam būti skaudžiau, kai ant jo paties galvos iš aukštų tribūnų krinta dviveidystės, netikrumo sėklos?
Puikiai suprantu psichologinę mokytojo situaciją – kai jis priverstas streikuoti. Ne svarbiausia, kad paskui auklėtiniams vis tiek reikės perteikti prarastas žinias. Tikra drama – vidinė būsena. Griaunama samprata, kad tu turi būti pavyzdys jauniems, skiepyti ir puoselėti pareigingumo, tvarkos, atsakomybės, sąžiningumo daigus. Daug kas sudarkoma, iškreipiama, sėjama destrukcija.
Ko paskui vertas tavo žodis netgi mokytoją dėl esamos situacijos neblogai suprantantiems auklėtiniams? Kaip susigrąžinti jų pasitikėjimą – juk objektyviai atrodo: tu išdavei mūsų atžalynui svarbias vertybes...
Galima vardyti ir vardyti pavyzdžius, įrodančius, kas šiandien išsekina mokytojo kantrybę, kas jį išmuša iš pusiausvyros. Paminėsiu vieną – iš dabartinės savo patirties.
Ne taip seniai lankiausi įstabiose Birštono apylinkėse. Važiavome į susitikimą su skaitytojais ką tik įrengtoje jaukioje kaimo bibliotekoje. (Beje, reikia pasidžiaugti, kad ne viena savivaldybė ėmė gražiai tvarkyti šiuos kultūros židinius, ypač rajonų centruose, gaila tik, kad kol kas primiršti ten dirbantys žmonės.)
Nuvežėme ir naujų leidinių. Susirinko nemažai nuoširdžių literatūros mylėtojų. Nesunku pažinti: gausu mokytojų, kai kurie jau pensininkai. Prieina, paima naujutėlę knygą, stebėtinai švelniai paglosto ir... padeda. Neįperkama. O akyse – ašaros...
Kokiu žodžiu apibūdinti šitų ašarų kainą? Žmogaus skausmą, kai jis neįstengia įsigyti savo egzistencijai, savo tobulėjimui būtino leidinio?..
Anksčiau, važinėdamas į susitikimus su skaitytojais, džiaugdavausi mūsų mokytojų apsiskaitymu. Dabar, deja, to nebepastebiu. Net ir nelengvai besiverčiantys medikai šiandien kur kas daugiau skaito už pedagogus. Vis tas prakeiktas skurdas! Beje – materialinis gana greitai virsta dvasiniu...
Dėl šito nekaltinkime vienos kurios nors valdžios. Nėra ko badyti pirštais į jas, taip dažnai besikeičiančias. Mūsų atkurtos nepriklausomybės metais, deja, iš visų aukštų tribūnų tik žodžiais švietimas vadintas prioritetu. Iš tikrųjų gi – nė vieni valdantieji nesukūrė tikrai realiai vykdomos kultūros, žmonių prusinimo programos, šiam darbui neskyrė deramo dėmesio.
Iš esmės gyvavo ir tebegyvuoja tamsybės pozicija. Tuo pat metu prisiminkime, kaip Seimas entuziastingai balsuoja keldamas atlyginimus sau, skirdamas visokiausius priedus. Atrodo, kad tautos išrinktieji už tikrai solidžias algas niekaip nenusipirks rašiklio ar pieštuko, tuo pat metu visai pamirštami mokytojai, muziejininkai, bibliotekininkai, palyginti su jais gaunantys tik grašius.
Taigi – ar gali žmonėms netrūkti kantrybė? Kaip jie gali susigūžę tylėti, kai tuo pat metu valdininkija pamaloninama įvairiausiais priedais, premijomis ar nelemtuoju tryliktu atlyginimu?..
Šitaip piktindamasis nejučia užsikerti: o mes, knygas rašantieji? Ar ne tokie pat? Juk už romaną, nelengvai kurptą porą metų, tau atseikėja tik 2–3 tūkstančius litų. Net nejauku skelbti...
Streikuokit! – patars kas nors. Prašom, – įžūliai šyptels tamsus biurokratas. Jam nusispjaut, kad mūsų kultūros rūme nebus įmūryta nauja plyta...
Beje, ta pačia proga žodis kitas apie knygų, kaip duona būtinų mūsų mokytojams, leidybą. Laimė, įsiteisino ir skiriamos stipendijos kūriniui parašyti. Tačiau jas gauna tik vienetai. Kultūros ministerija remia leidyklas. Išėjus leidiniui, joms knygos likimas mažai berūpi – iš anksto gautos lėšos jau panaudotos. Ar ne geriau būtų, kad ministerija iš leidėjų už tuos pinigus nupirktų knygas ir nemokamai papildytų bei atnaujintų bibliotekų fondus. Tada leidiniai taptų lengviau prieinami ir pedagogams, o rašantiems tektų nors moralinis atpildas.
Ir vis dėlto – o ką jūs, rašytojai? – girdžiu atkaklų skaitytoją. Ką atsakysi? Kantriai darbuojamės. Neslėpsiu – neretai ir sukandę dantis, nepaisydami, kad už įtemptą triūsą nebus atlygio. Kartais tiesiog svarbu pasakyti daug karčios tiesos. Štai minėjote neseniai pasirodžiusį romaną „Aritmija“. Ten – mano nerimas. Liūdna diagnozė: mūsų visuomenė serga, ne juokais sutrikęs jos širdies ritmas.
To nutylėti negalima. Perskaitęs žmogus turėtų susimąstyti – kodėl taip? Turėtų suklusti ir tie, nuo kurių sprendimų priklauso daugybės mūsų piliečių likimas. Viliuosi, kad prie mūsų gyvenimo vairo kada nors stos tikrai ne savanaudžiai, ne nykūs pragmatikai, o moterys ir vyrai, kuriems išties rūpės ir mūsų dvasinė sveikata. Kurie patys skleis šviesą.