Tačiau tai, ką stebime pastarąją savaitę, labiau primena karosų tvenkinį. Pirmiausia Lietuva paprašo išvykti įgaliojimus viršijusį Rusijos diplomatą. Nors oficialiai to nepatvirtina (nors ir nepaneigia) nei Lietuva, nei Rusija, pats „įvykis“ milžiniška banga užlieja abiejų šalių spaudą. Šnipo išsiuntimą ima komentuoti visi, kas netingi: nuo Vladimiro Žirinovskio iki Lietuvos prezidento.
Ir tada visi puola jaudintis, kad šnipų skandalas gali sugriauti šventinę Lietuvos ir Rusijos santykių jubiliejaus nuotaiką. Kad į Lietuvą nepabūgtų atvykti aukštų politikų delegacija iš Maskvos, Seimas netgi atideda rezoliucijos, smerkiančios Rusijos veiksmus prieš Gruziją, priėmimą. Į Vilnių atvykęs Rusijos Dūmos užsienio reikalų komiteto pirmininkas K. Kosačiovas pagiria Lietuvą už „teisingą“ sprendimą ir nepamiršta pagąsdinti, kad priimdamas griežtesnę rezoliuciją Seimas labai pablogintų santykius su Maskva.
Gal būtų ir nieko, jei K.Kosačiovo pagyrų spinduliuose apkvaitęs Seimas nepultų taisyti ir taip ganėtinai aptakią rezoliuciją. Tačiau parlamentarai nusprendžia dar sykį atidėti balsavimą tam, kad galėtų „labiau subalansuoti“ dokumento tekstą. Vienas mūsų Seimo narys aiškina, kad Gruzijos ir Rusijos konflikte neadekvačiai elgiasi abi pusės... O kitas atitaria: negalime dar labiau bloginti santykių su didžiuoju kaimynu...
Ir visiems nė motais, kad tuo metu Lietuvai draugiškos šalies - Gruzijos Prezidentas M.Saakašvilis priima Lietuvos užsienio reikalų ministrą P.Vaitiekūną. Tik ministras, tiesdamas draugišką Lietuvos ranką blokados smaugiamai Gruzijai ir dalydamas patarimus, kaip taikiai sureguliuoti konfliktą, turbūt dar nežino, kad Seimo karosai jau skandina dugne Lietuvos užsienio politiką. Jei tik būtų galėję, matyt, būtų atšaukę ministrą iš Gruzijos ir nusiuntę į Kremlių , kad Seimo karosų vardu atsiprašytų didžiojo kaimyno...
Jau ne kartą pastebėta, kad santykių su Rusija tema Lietuvos politikoje negailestingai eksploatuojama. Ji nuolat išvelkama vidaus politikos sceną, vos tik partijos susipeša dėl postų, „otkato“ ir įtakos specialiosiose struktūrose. Artėjant rinkimams ant partijų „šlovės“ aukuro aukojama viskas, tai ką jau kalbėti apie priešrinkiminius partijų pažadus vykdyti bendrą, Lietuvos nacionalinius interesus atitinkančią užsienio politiką.
Tad jeigu karosai neria į dugną, tai razmos paskelbia visuotinę priešų paiešką. Nors Rusijos šnipas nepastebėtas praslysta pro tankius konservatorių tinklus, užtat juose spurda kur kas už karosus vertingesnės žuvelės – VSD ir URM „klanas“.
Įtarus stebėtojas galėtų pastebėti, kad be razmų pagalbos tokios operacijos nesugebėtų surengti net geriausi mūsų dienų dekanozovai. Kas skaitė Lietuvos istoriją, tas galbūt atsimena, kad okupacijos išvakarėse taip pat buvo reikalauta, kad prezidentas Smetona atiduotų tuometinio Lietuvos saugumo vadovo ir kitų priešų, gadinusių Lietuvos ir Rusijos santykius, galvas.
Tačiau ar šiandien mūsų santykiai su Rusija išties nepataisomai blogi? Prekyba auga, investicijos irgi. Rusija po 1998 metų krizės tapo svarbiausia Lietuvos eksporto rinka. Santykine prasme kitos tokios taip intensyviai su Rusija prekiaujančios šalies turbūt nėra visoje Europos Sąjungoje.
Kol kas vieninteliai iš Baltijos šalių esame sutartimis įtvirtinę savo valstybės sieną su Rusija, sukūrėme unikalias taisykles Rusijos piliečių tranzitui per ES teritoriją. Ir Rusijos turistai skundžiasi tik tuo, kad tenka palūkėti eilutėje prie vizų, norint gerai pailsėti Lietuvos kurortuose. (Nors net svetingai V.Putiną sutinkanti Vokietija ar Prancūzija nesuteikė galimybės visiems Rusijos piliečiams be jokios kontrolės važinėtis skersai ir išilgai po savo teritorijas, bet Rusija kažkodėl jų nesiskundžia Lietuvai...)
Tiesą sakant, Lietuva esminių problemų santykiuose su Rusija kaip ir neturi. Dvišaliai santykiai galėtų būti dar geresni, jei tik pati Rusija to norėtų. Deja, dar nenori. Neišduoda Sausio 13-osios budelių, negrąžina „Vnešekonombank“ indėlių, tampa visokio plauko susikompromitavusių suvirintojų prieglauda. Keista po to iš pono Kosačiovo lūpų girdėti, kad „ne tiems Mažeikių naftą pardavėte“. Įdomu, ar pati Rusija patikėtų milijardais įkainotą savo strateginį turtą tokiai valstybei, kurios veikėjai nuolat grasintų Rusijai?
Rusiją kamuoja gilios vidinės problemos, kurios epizodiškai pasireiškia susitvenkusios agresijos išpuoliais prieš kaimynus. Gruzija – ne išimtis. Tačiau kodėl Lietuvos politikai savo noru leidžiasi įtraukiami į šiuos žaidimus ir Rusiją kamuojančias problemas ar kompleksus pateikia kaip savo galvos skausmą?
Kai patys Vakarų europiečiams skundžiamės, kad mūsų santykiai su Rusija blogi, tai kodėl kokiam vokiečiui ar prancūzui tuo netikėti? Nenuostabu, kad juos ima noras pamokyti, kad santykių su Rusija, kaip ir su bet kokia kita šalimi, specialiai gadinti negražu.
„Geri santykiai“ per pastaruosius penkiolika metų įtvirtinti kaip absoliutus siekinys. Gal pagaliau pripažinkime, kad šitas tikslas jau pasiektas? Juk Lietuvos santykiai su Rusija yra geri tiek, kiek įmanoma dabartinėmis sąlygomis. Daugiau „gerumo“, nesikeičiant Maskvos politikai, vargu ar įmanoma išspausti.
Dabar labiau trūksta naujų orientyrų, kurie išvaduotų Lietuvos politikus ir visuomenę nuo nepagydomos santykių gerinimo manijos. Jei jau geriname, tai aiškiau nužymėkime savo poreikius.
Juk mums reikia Rusijos – Rusijos, kuri laisva nuo baimės ir kompleksų, kuri gali drąsiai žiūrėti į veidrodį ir jo nedaužyti dėl to, kad „vaizdelis nekoks“.
Mums reikia Rusijos, kurioje verslo ginčai sprendžiami ne valdžios kabinetuose, o teisme, o moksleiviai nėra genami iš mokyklų tik dėl to, kad jie „ne tos“ tautybės.
Mums reikia Rusijos, kuriai be baimės galėtume parduoti ne tik „Mažeikių naftą“, bet ir kitas strategines įmones, o energetinių išteklių tiekimo nestabdytų netikėti „remontai“. Reikia tokios patikimos partnerės, kad net mintis nekiltų, esą gamykloje kilusį gaisrą galėtų sukelti„Maskvos rankoje“ degantis degtukas.
Šiandien už Lietuvos pečių – visa Europos Sąjunga. Dar neišsivadavę iš rusiškų kompleksų, matome tenai tik šrioderiškus sandėrius. Bet Europos Sąjungoje yra ir tokių politikų, kaip Angela Merkel, kuri nebijo paraginti prezidentą Putiną kruopščiai ištirti Anos Politkovskajos nužudymą.
Tokio oficialaus pareiškimo nedrįso padaryti ne tik Lietuvos politikai, bet ir visuomenės sąžine save vadinantys visuomenės veikėjai ir net Lietuvos žurnalistų sąjunga. Galbūt jai šiandien atrodo svarbiau apginti uolų spaudos darbininką Drižių?
Bet norint apginti spaudos laisvę - ir kitas mūsų laisves ir teises - Lietuvos paramos ne mažiau reikia kasdien ant ribos balansuojantiems Rusijos drąsuoliams. Jų yra, ir jie nebijo sakyti tiesos, jie nepraranda vilties, kad Rusija kada nors pasikeis. Šie žmonės buvo su mumis sunkiomis Lietuvai akimirkomis, o dabar mūsų paramos reikia ir jiems.
Šiame fone Seimo rezoliucija dėl Gruzijos ir Rusijos konflikto kaip lakmusas parodys, kurią vertybinę orientaciją pasirinks Lietuvos politikai. Dabartinės Rusijos vyriausybės nereikia peikti ir mokyti – vis tiek kaip žirniai į sieną. Tačiau yra ir kita Rusija – ta, kuri taip pat girdi mūsų balsą. Ir nuo kurios anksčiau ar vėliau priklausys, ar ji gerbs savo kaimynę – Lietuvą.
Deja, sudrumstame Lietuvos politikos vandenyje vis sunkiau sugebama atsirinkti tiesą ir ją aiškiai išdėstyti civilizuotų žmonių kalba. Bent jau be keiksmažodžių ir apsitapšnojimo purvais.
O kai artimiausiame Seimo posėdyje Lietuvos tautos išrinktieji balsuodami kels rankas, galėsime spręsti – už ką balsuojama? Už savo vertybes ar - už Lietuvos kapituliaciją?