aA
Pasibaigus politinėms batalijoms ir rinkimų maratonui, kurio diskurse retai kada buvo vartojamas žodis švietimas, prasidėjo universitetų bei kolegijų kova, kuri nuo šiol galės būti vadinama tikra studentų medžiokle.
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Pagaliau (!) įsibėgėjus aukštojo mokslo reformai, kurios pagrindas ne studentas ir studijų kokybė, bet krepšelis (arba pinigai), norėtųsi tarstelėti keletą žodžių ne tik abiturientams ir jų tėveliams, kurie greitai turės pakrapštyti vis labiau plonėjančias pinigines, bet ir suaugusiesiems, kurie, suvokdami mokymosi visą gyvenimą prasmę, ketina praverti universitetų neakivaizdinių studijų duris.

Esminis reformos iššūkis iš tikrųjų yra ministerijos valdininkų ir akademinės nomenklatūros sugalvotas paradoksas – studentai turės nuspręsti, kuris universitetas yra geresnis ir kokios specialybės yra svarbiausios mūsų visuomenei. Šis pasirinkimas lems ne tik dėstytojų etatų mažinimą ir nedarbą, bet ir kai kurių aukštųjų mokyklų ir studijų programų mirtį. Nors nelaikau būsimų studentų nesąmoningais ir nemąstančiais piliečiais, negalinčiais teisingai pasirinkti, bet prieš renkantis būsimą specialybę ir alma mater vertėtų iš pradžių atsakyti į keletą svarbių klausimų bei nepasiduoti universitetų viešųjų ryšių viliotiniams ir nepirkti katės maiše.

Šiuo metu turbūt neretam abiturientui nesimiega naktimis. Ir ne tik todėl, kad galvą po pagalve spaudžia baigiamųjų/stojamųjų egzaminų medžiaga, bet ir dėl to, kad kelia nerimą klausimai: ar studijuoti apskritai? ir jei taip, tai ką, kur ir kaip? Lietuvoje ar užsienyje? kokią specialybę pasirinkti? kuri profesija labiausiai atitiks XXI a. antrojo dešimtmečio rinkos ekonomikos, pilietinės visuomenės ir valstybės poreikius? o gal palaukti dar metus, pailsėti nuo mokyklos ir pasimėgauti laisve arba užsikalti keletą eurų emigracijoje? o gal sėdėti kur nors, pvz., Seišelių salose, viena ranka apsikabinus mylimą(jį), o kita - kompiuterį ir studijuoti nuotoliniu būdu, t.y. stebint paskaitų vaizdo įrašus internetu ir rašant egzaminus elektroniniu paštu?

Sunku atsakyti į šiuos klausimus. Bet ar tikrai studijų ir mokslo kokybė pagerės, jeigu viską atiduosime į laisvosios rinkos ir neoliberalo Gintaro Steponavičiaus rankas?

Universitetų misija žinių (informacijos) visuomenėje

Premjero Andriaus Kubiliaus išgarsinta žinių (ekonomikos) visuomenės sąvoka Lietuvoje plačiai vartojama, tačiau tik nedaugelis supranta, kad ši sąvoka reiškia ne tik žinioms imlių technologijų ir ekonomikos plėtrą, bet ir manipuliacijos žiniomis ir informacija sistemą. Modernioje (pramoninėje) visuomenėje vyrauja manipuliacija turtu ir valdžia, tuo tarpu postindustrinėje (paslaugų ir informacijos) visuomenėje manipuliuojama dar ir žmonių protais bei jausmais.

Yra universitetų, kurie juoduoja nuo togomis (kartais sutanomis) apsisiautusių transvestitų, paklusnių rektoriaus tarnų ir tarnaičių.
Arnas Zdanevičius

Mitas, kurį dažnai tenka sugriauti būsimų ir esamų studentų galvose, yra susijęs su universitetų nepraktiškumu. Dažnai net ir besimokantiems studentams kyla klausimas, kam studijuoti, jeigu diplomas nieko neduoda? Dėstytojai moko tik teorijų, ir retas studentas sugeba jas pritaikyti praktikoje, nors darbdaviui reikia praktinių žinių ir įgūdžių. Šis mitas yra iš dalies pagrįstas, nes studijų programos (kaip ir dėstomi kursai) Lietuvoje dažniausiai kuriamos atsižvelgiant ne į darbo rinkos ar ekonomikos poreikius, bet į akademinių ratelių (anot A. Samalavičiaus – klikų) ir pačių dėstytojų interesus sugebėjimus.

Universitetas turi tris svarbiausias misijas – pirma, kurti žinias; antra, jas perduoti visuomenei; trečia, ugdyti demokratiškai ir kritiškai mąstančius piliečius. „Gera teorija yra pats praktiškiausias dalykas“, - taip rašė iškilus vokiečių filosofas Imanuelis Kantas. Bet reikia pridurti, kad studentai turi būti mokomi jas taikyti praktiškai. Tik gaila, kad ne retas Lietuvos universiteto pedagogas ar mokslo darbuotojas dėl savo epistemologinio naivumo, kurį sukelia užsidarymas dramblio kaulo bokštuose ir ilgas sėdėjimas fotelyje, pamiršta šią idėją. Šiandienos kontekste trečioji universitetų misija yra beveik visiškai ignoruojama pačios akademinės bendruomenės, nes mokyti vertybių, kurių patys neturime, labai sunku. Jei jau sutariame, kad auditorijų suole pasėdėti nors ir ketverius metus verta, kitas klausimas būtų toks – kurią discipliną pasirinkti?

Mitai apie prestižines ir neprestižines profesijas

Disciplinos, sulaukiančios daugiausiai norinčiųjų studijuoti skaičiaus ir geriausiai mokamos specialybės, ne visada sutampa. Dar daugiau problemų kyla siekiant nustatyti, kokia specialybė yra prestižinė Lietuvoje. Daugelį metų JAV teisė ir medicina (biologija) sulaukdavo didžiausio norinčiųjų studijuoti skaičiaus. Politiniai mokslai taip pat nelabai atsilieka. Šios specialybės buvo ir yra vienos iš geriausiai mokamų.

Bet kyla klausimas, ar mediko, teisininko ar politiko profesijos yra labai gerbiamos Lietuvoje? Dėl įvairių priežasčių medicina, teisė, politika mūsų visuomenėje yra labiausiai korumpuotos institucijos, žeminančios ne tik savo pacientus, bet ir pačią profesiją. Be to, teismais ir valdžia (išskyrus ketvirtąją – žiniasklaidą) Lietuvos visuomenė pasitiki mažiausiai. Tad kaip čia su tuo „prestižu“? Prestižas posovietinėje visuomenėje ne visada matuojamas tik šlamančiais, bet ir pasitikėjimu bei visuomenės pagarba. Sociologės Ingridos Gečienės tyrimai rodo, kad labiausiai mūsų visuomenėje gerbiamos specialybės dideli – mokytojai, dėstytojai ir mokslininkai (žemiausio statuso profesija Lietuvoje - policininko!). Nereikia verkti, kad dėstytojai ir mokytojai uždirba tiek, kiek kasininkės „Maximoje“.

Nors atlyginimai nėra labai dideli, talentingi ir apsukrūs švietimo darbuotojai (ypač vadovai) sugeba uždirbti panašiai kaip bankininkai ir net ministrai. Bet nebūkime pesimistai! Jeigu tikitės ką nors pakeisti, pvz., pakelti teisėkūros, teisėtvarkos, galų gale policininko prestižą Lietuvoje, o tikėti – verta, pirmyn į jų gretas!

Jeigu jums labiausiai rūpi ne tik pinigai ir valdžia, bet teisinės ir demokratiškos visuomenės kūrimas – greičiausiai pasirinksite socialinius ir humanitarinius mokslus. Panagrinėjus šiurpą keliančią žmogaus teisių padėtį Lietuvoje, atrodo, kad ypač advokatai artimiausią šimtmetį tikrai netaps bedarbiais. Nors teisininkų darbas labai varginantis, sausas ir labai dažnai apribotas ne sveiko proto, o įstatymo raidės, teisinės žinios pravers kiekvienam piliečiui.

VU, KMU, KTU garsėja savo griežtai hierarchizuota akademine sistema (kitaip tariant sovietine diedovčina) ir šaltais dėstytojų ir studentų santykiais, tačiau turi gerą materialinę ir žmogiškųjų išteklių bazę. Nebūnant klano nariu, siekti akademinės karjeros šiose institucijose labai mažai galimybių.
Arnas Zdanevičius

Paklausius Egidijaus Kūrio patarimo, reikėtų pastudijuoti filosofiją (juk ji - mokslų motina), sociologiją ar kitus humanitarinius mokslus, nes teisininkų (kaip ir politikų) nesugebėjimą suvokti socialinės realybės ir etikos žinių trūkumą skaudžiai jaučia visi Lietuvos piliečiai, o klaidas brangiai moka valstybė. Kiti humanitariniai, socialiniai mokslai – taip pat labai vertingi. Istorija išlieka naudinga, nes, norint suprasti dabartį, reikia suprasti praeitį. Psichologiją (beje, viena iš populiariausių pagal norinčiųjų studijuoti skaičių Lietuvoje) daug kas laiko nemokamu gydymu, tačiau, turint galvoje ypač prastą mūsų visuomenės psichinės sveikatos būklę, ši disciplina išliks populiari ir ypač naudinga.

Tiksliuosius mokslus (pvz., fiziką ir biotechnologijas, genetinę inžineriją, informacines technologijas, chemiją arba mikrobiologiją), nors ir sunkiau studijuoti, tačiau verta rinktis. Ir ne tik todėl, kad patys gabiausi universitetų alumniai tikrai bus aprūpinti gerai mokamu darbu jei ne Lietuvoje (subliūškus konservatorių pučiamam žinių ekonomikos ir mokslo slėnių burbului), tai už jos ribų. Tikslieji mokslai, kaip ir humanitariniai, labai prisideda prie visuomenės pažangos. Ne Einšteinas sukūrė atominę bombą, o jo sekėjai – pseudomokslininkai, ištikimai tarnavę valdžiai ir tamsuomenei.

Universitetai – kaip mikrovisuomenė (valstybė)

Pasirinkus profesijos profilį, ne mažiau sunkus klausimas, kokią mokyklą pasirinkti. Apie studijų kokybės skirtumus Lietuvoje ir užsienyje diskutuoti tikriausiai neverta. Bet, jeigu ketinate dirbti ir gyventi savo gimtojoje šalyje, tai ne vakarietiški, bet Lietuvos universitetai suteiks jums daugiau žinių apie lietuvišką kultūrą, istoriją, jos papročius ir šiuolaikinius manipuliavimo būdus, kurie yra gyvybiškai reikšmingi išlikimui čia ir dabar. Juk net ir ekonomika yra socialinis mokslas, t.y. labai priklausomas nuo visuotinės ir vietinės kultūros.

Klausimas tik – ar pajėgus Lietuvos akademinis elitas (jeigu toks yra) išmokyti studentus ne tik kaip daryti savo verslą ar kurti paveikslus, bet taip pat suteikti žinių, kaip tapti atsakingu žmogumi, tobulėti dvasiškai ir atkurti darną su gamta? Šiame globalizacijos ir laisvosios rinkos kapitalizmo negandų – skurdo, nelygybės, klimato atšilimo – pasaulyje šios vertybės yra ypač svarbios.

Universitetai, kaip ir valstybės, turi savo tvarką ir tam tikrą autonomiją. Lietuvos aukštąsias mokyklas, kaip ir mūsų visuomenę, kamuoja tos pačios bėdos – prastas valdymas ir administravimas, lyderių stoka, korupcija, demokratijos deficitas, laisvių ir lygybės trūkumas. Tačiau, kaip ir gyvenime, universitetuose yra gėrio ir blogio, todėl į viską reikia žiūrėti ambivalentiškai. Universitetai turi savo Seimą, vadinamą Senatu su visuomenės šviesuoliais, kurie dirba mokslo ir visuomenės labui ne dėl laipsnių ir vardų ar Nobelio premijų.

Tačiau yra universitetų, kurie juoduoja nuo togomis (kartais sutanomis) apsisiautusių transvestitų, paklusnių rektoriaus tarnų ir tarnaičių. Šiems, ypatingu būdu Apšvietos (angl. Enlightement) nepaliestiems homo academicus, svarbesnės yra ne demokratijos, minties ir saviraiškos laisvės ar žmogaus teisių vertybės, bet jų ideologinės dogmos, asmeninė gerovė, karjera ir įvaizdis visuomenėje. Profesorių, kaip ir politikų, apsivyniojusių galvas tualetiniu popieriumi, kuriems įvairių fobijų vibratoriai užkimšo visas angas, pro kurias įeina informacija, Lietuvoje taip pat netrūksta.

Pavyzdžiui, VU, KMU, KTU garsėja savo griežtai hierarchizuota akademine sistema (kitaip tariant sovietine diedovčina) ir šaltais dėstytojų ir studentų santykiais, tačiau turi gerą materialinę ir žmogiškųjų išteklių bazę. Nebūnant klano nariu, siekti akademinės karjeros šiose institucijose labai mažai galimybių. Ar mažai gydytojų, kurie per rezidentūrą neišmoksta operuoti? Arba tų, kurie, nenorėdami (negalėdami) tapti medikų klano nariais ir nepasitenkindami apgailėtinais atlyginimais bei klestinčia korupcija, emigruoja į Vakarus?

Universitetai yra įvairūs – kaip ir žmonės, kurie juose dirba. KTU turi ne tik puikias fizikų fuksų įšventinimo tradicijas, vertas etnologų tyrinėjimų, bet ir drąsius, pilietiškai aktyvius studentus, sugebėjusius paduoti rektorių į teismą.

Mykolo Romerio universitetas taip pat pasižymi policine drausme tarp viršininkų ir pavaldinių, aukštesniais dėstytojų atlyginimais ir galbūt dėl to šiek tiek gausesne moksline produkcija. Tačiau šis lizdelis labai traukia valdžiažmogius, siekiančius ne tik užsiimti „kūrybine-pedagogine veikla“ (t.y. uždarbiauti), bet ir gauti diplomą nelankant paskaitų.

Vilniaus dailės akademija ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija gerai žinomos ne tik savo išugdytais talentais, bet ir prasigėrusiais ar išprotėjusiais pseudomenininkais, kurie seksualiai priekabiauja prie studenčių, o studentus vadina „unitazais“ ir „klozetais“.

Vilniaus Gedimino technikos universitetas įžymus ne tik matematikais ir inžinieriais, kurie egzamino pažymį rašo pagal gaunamo vokelio storį, bet ir filosofėmis, viešomis intelektualėmis, kurios savo feministinėmis ir lyčių lygybės idėjomis išdrįsta supurtyti mūsų kolektyvinę patriarchalinę vaizduotę.

Šiaulių universitetas reputaciją kūrė ne tik iškilūs antropologai ir filosofai, bet ir griovė plagijantais vadinami dėstytojai (t.y. minčių vagys) bei rektoriai ir kiti dvarponiai, besismaginantys egzotinėmis kelionėmis už universiteto pinigus.

Tačiau demokratijos universitete ir akademinės laisvės problema turbūt išlieka svarbiausia. Ne tik „mažuoju harvardu“, bet ir „avinų banda“ spaudos pakrikštytas Vytauto didžiojo universitetas besididžiuoja artes liberales studijų sistema, akademine sielovada ir koplyčiomis (tik katalikams!) bei skelbia „neįgaliesiems studentams draugiško“ universiteto statusą. Tačiau ši alma mater liūdnai garsėja kaip priešiška studijų ir darbo vieta kitoms religinėms ir seksualinėms mažumoms. Autokratinio valdymo ir sovietinių savo bendruomenės narių muštravimo priemonių atsisakyti šiam „vakarietiško modelio“ universitetui, kaip ir daugeliui kitų Lietuvos aukštųjų, nepavyksta.

Prieš rinkimus valdymo decentralizaciją ir atsigręžimą „veidu į bendruomenę“ žadėjęs VDU rektorius atsuko gėjams užpakalį, o kai kurioms fakultetų taryboms ir profsąjungai - špygą. VDU studentų laikraštis (kaip ir VDU organizacija „Vaivorykštė“), siekęs, kad studentų žinios būtų matomos, buvo uždraustas dėl vienintelės priežasties – kai kurie homoseksualūs studentai ir dėstytojai išdrįso tapti matomais piliečiais! Budistai, panorėję susitikti su universiteto bendruomene, buvo įsileisti tik siekiant užgniaužti gresiantį skandalą spaudoje. Manau, kad universitetas, kuriam svarbus tik jo įvaizdis ir nusispjaunantis į akademinę laisvę, neturi ateities. Telaimina šį šunkaimį (Dogville Magnus) Romos Popiežius! Aš atsisveikinu.

Pabaigoje, galima daryti išvadą, kad Lietuvos universitetų, kaip ir mūsų visuomenės, dar laukia ilgas kelias iki demokratijos. Taip pat norėčiau palinkėti Švietimo ir mokslo ministerijai veiksmingiau informuoti ir padėti mūsų jauniesiems piliečiams susigaudyti, kokie yra universitetų reitingai, kokios yra studijų programų akreditacijos, bei neužmerkti akių sprendžiant valstybinių universitetų demokratijos klausimus. Būsimiems ir esamiems studentams palinkėčiau teisingai pasirinkti, nepasiduoti žodžių, idėjų ir skaičių manipuliacijoms (ypač religinėms dogmoms), kurios stabdo visuomenės gerovės pažangą, ir nebijoti būti kritiškiems. Nes kritika yra ne siekis kažką įžeisti, bet kalbėti apie aktualias problemas ir siūlyti sprendimo būdus, kad visuomenėje vyktų pokyčiai.

Arnas Zdanevičius yra socialinių mokslų daktaras, nepriklausomas sociologas.

Naujausiame „Atgimime“ skaitykite:

Galas monopoliui

Neoficialiai kalbama, kad Lietuva Europos Sąjungos koridoriuose yra įtariama strateginiu vadinamojo „Rail Balticos” projekto sabotavimu. Indrė Makaraitytė

Tokia TV kerta per viską

Žinoma žurnalistė Gražina Sviderskytė mano, kad televizijos laidų kūrėjams trūksta principingumo, o žiūrovai stokoja savigarbos ir nesirūpina savišvieta. Marijaus Širvinsko pokalbis.

Sėkmės receptas – Baltijos jūros strategija

Europos Komisija parengė ir paskelbė strategiją, kurios tikslas – klestintis ir saugus Baltijos jūros regionas. Apie šį projektą liepą pirmininkavimą ES perimančios Švedijos politikės Marios Asenius klausinėjo Andrius Raskazovas.

Apie principingosios žiniasklaidos žalą

Ar taip gali būti, kad tie nedaugelis oligarchams ar politinėms grupėms neparsidavusių dorų žurnalistų, kasdien tarnaujančių vieninteliam kilniam tikslui – kontroliuoti valdžią, informuoti piliečius – kokiu neaiškiu būdu galėtų kenkti visuomenei?! Stanislovo Kairio komentaras.

Apriboję laisves įtvirtins toleranciją

Idėja apsaugoti nepilnamečius nuo žiniasklaidos kanalais besiliejančio žalingos informacijos srauto skamba kilniai. Tačiau ar vaikų saugojimas kartais netampa dingstimi vykdyti politinę diskriminaciją, domisi Rasa Navickaitė.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Šiurpus Černobylyje dirbusios medikės iš Lietuvos liudijimas: rėkiau visiems sutiktiems, bet niekas manimi netikėjo (90)

„Aš nežinau, kiek dar gyvensiu (anądien su vyru prisiminėme, kad Kijevo gydytojai mums...

Nemokamų vizų į Karaliaučių tikrovė: po 4 valandų eilėje liepė apsisukti ir grįžti atgal (356)

Ilgos eilės vykstantiems į Karaliaučių – ne vienintelis iššūkis, su kuriuo teks susidurti...

Persijos įlankoje – įtampa: Iranas užėmė du Didžiosios Britanijos tanklaivius papildyta 00.02 (372)

Persijos įlankoje užimtas Didžiosios Britanijos tanklaivis „Stena Impero “ , Irano...

Ispanijos žiniasklaida paviešino išpirkos sumą, kurią „Žalgiris“ gavo už Daviesą (37)

Katalonijos sostinėje leidžiamas ir „Barcelona“ klubui artimas dienraštis „Mundo...

Dalį Lietuvos užklups škvalas (3)

Šiandien Lietuvos orus lems nedidelė, tarp dviejų ciklonų įsiterpusi aukštesnio slėgio sritis....

Paslaptys, gaubiančios Evos Peron mirtį: slapta lobotomijos operacija ir keletui metų dingę palaikai (14)

Apie žavingą ir prieštaringai vertinamą buvusią pirmąją Argentinos ponią Evą Peron (su meile...

Mokslininkus suglumino paslaptingas statinys Rusijoje: turi daugiau klausimų nei atsakymų (90)

Po Derbente, Rusijoje, stovinčia Naryn-Kala tvirtove yra paslaptinga požeminė patalpa, užkastas...

Profesionalaus požemių valdovo iškilimas: už ką „Google“ geekai kloja po 500 dolerių per vakarą (17)

Žiniukų (angl. geeks) kultūra, „Keisti dalykai“ („Stranger Things“) ir trumpų projektų...

Dzūkijos TOP 10 lankytinų objektų: naujų vietų suras net ir visko matę (42)

Dzūkus nuo seno miškas rengė ir maitino, ne veltui yra posakis „jei ne grybai ir ne uogos,...

Į Palangą plūstant žmonėms – pareigūnų perspėjimas: šįkart būkite ypač budrūs (61)

Atrodo, kad artimiausiomis dienomis oras Palangoje turėtų būti labai geras. Žmonės skuba...