Šių dienų Seimo valdyboje svarstytas sumanymas reprezentacinei Seimo salei suteikti V. Landsbergio vardą yra pikantiškas: prieš 10 metų Seimo Pirmininkas Vytautas Landsbergis pasiūlė būtent tai pačiai patalpai suteikti Konstitucijos pavadinimą; dabar V. Landsbergis žiniasklaidai prisipažįsta, kad pavadinimo keitimas su juo nebuvo aptartas.
Mandagu? Tuo metu istorinių pavadinimų koncepcija, kurios pirmas variantas buvo parengtas dar 1998 m., ir buvo pradėta įgyvendinti. Konstitucijos salės interjeras, atspindinčios ne tik 1992 metų Konstitucijos pasirašymą, bet ir apskritai esminius su Lietuvos konstitucijomis susijusius įvykius, buvo baigtas įrengti 2004 metais – įveikiant įvairias momentines „idėjas“ ir, žinoma, sumokant iš Seimo kanceliarijos biudžeto už kiekvieną naujo interjero daiktą (išskyrus plunksnakotį, kuriuo pasirašyta Konstitucija). Kai kurie V. Landsbergio oponentai, atvėrus salę, tada palyginti ironiškai pasitiko būtent tą didžiąją nuotrauką (vieną iš keturių), kurioje fiksuojamas Konstitucijos pasirašymas.
Šiandien ironiška yra tai, kad viena Seimo valdyba tarsi paneigia kitos Seimo valdybos sprendimus – toldama ne tik nuo diskusijose atsiradusios koncepcijos, bet ir korektiško požiūrio į pačių asmenybių dalyvavimą politikos ir valstybės kūryboje. Tiesa, ne ta koncepcija dabar svarbi (nors už dalį konsultacijų vienam mokslo institutui buvo sumokėta kaip už valstybinį užsakymą), bet vulgarus požiūris į istoriją: sunku suprasti, kodėl užsimota nubraukti Lietuvos Tarybos pavadinimą, kuris tiesiogiai Vasario 16-osios Akto turiniu susijęs su parlamentarizmu; kodėl pagrindinis valstybės įstatymas turėtų būti perkeltas į kelis kartus mažesnę erdvę; kodėl vis dar lieka pamirštas Gegužės 15-osios pavadinimas (nors sprendimas turėjo būti įgyvendintas vieną salę suremontavus – ir tikrai ji suremontuota prieš 2 metus). Pati Gegužės 15-osios deklaracija taip ir nesulaukia geresnės medžiagos, solidesnio pateikimo nei kad buvo pagaminta prieš 8 metus.
O kalbant apie V. Landsbergį, dabar rūmuose yra tiek daug vietų, kur einant, galima lankytojams vis minėti šį vardą. Be to, interjere yra dar 2 sukurti ženklai, kuriuos jis pasiūlė (Jono Basanavičiaus citatą ir būtent tokį įrašą Kovo 11-osios salės sienoje) – gal kada netiks? Tad pats sumanymas „priminti“ V. Landsbergį sukelia įtarimą, jog dabartinė idėja skirta pasakyti europarlamentarui, kad jo vieta jau tik istorijoje... Ak, tokie tad negailestingi tie politikos naujų kartų šachmatininkai.
Bet ir kiti nauji sprendimai irgi turi keistumo. Antai Baltijos asamblėjos salėje vieno buvusio Seimo pirmininko pavaduotojo iniciatyva iš matomos vietos liko pašalinta šios organizacijos emblema, argumentuojant, esą kaip čia išeina – tarptautinio ženklo fone mes juk kalbame tik apie mūsų, „vietinius“ reikalus... O Baltoji salė popieriuje yra (buvo?) gavusi vieną vardą, susijusį su Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės parlamentarizmu. Tiesa, tai būtų šiek tiek kainavę – pertvarkant interjerą. Gal dėlto visa tai jau pamiršta, nors ir buvo išleista atskiru leidiniu 2004 metais (darbo grupei vadovavo kitas Seimo Pirmininko pavaduotojas, socialdemokratas).
Vardų ir pavadinimų stumdymas, kai vieni nubraukiami įrašant kitus, kiek primena revoliucijas. Taip elgiantis imi manyti – nejaugi bijoma, jog kuris nors XXI amžiaus vardas bus pamirštas? Bet ir Algirdui Brazauskui tai išties negresia – šiai asmenybei tikrai yra erdvės. Be to, dar norėčiau priminti Seimo vadovų alėją – ąžuolus, matomus iš Seimo pirmininko kabineto. Kai ši alėja buvo sodinama 2002 metais gegužės 15 d., buvo nutarta, jog įrašai bus padaryti ties kiekvienu medžiu, bet tik įprasminant jau mirusį Seimo Pirmininką. Gal praeiviai žino, kuris ten ąžuolas dabar yra Seimo pirmininko Algirdo Brazausko? Bet ir Aleksandro Stulginskio – nežinia, kuris.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.