Gal man, o gal visiems, aiškina pilietis Žaliojo tilto stotelėje. Kalba jis garsiai ir emocingai, bet, atrodo, jo niekas neklauso. Šalia stovintis neregys su balta lazdele rankoje vis paklausia žmonių, ar atvažiavusio autobuso numeris ne penkiasdešimt šeštas ir jam vos ne choru žmonės atsako, kad ne, šitas ne penkiasdešimt šeštas. Jo, regisi, klauso.
Tas, kurio neklauso, dar garsiau ima aiškinti, kad politikams būtina papirkti kuo daugiau žmonių, ir nebūtinai vien tik pinigais, nes jų tikslas yra įtikinti daugumą savo moraliniu teisumu – jie taip elgiasi, nes patys yra aplinkybių, sąmokslo, durnumo aukos. Kiti elgiasi lygiai taip pat. Kartais mažesnė blogybė daroma vardan didesnio gėrio.
Politikoje nėra sąžiningų ir pilietiškų, būtina prisitaikyti tam, kad išliktų.
Galvoju, kad būtų galima tų „nes“ privardinti dar. Nes tikrai būtų visiška paikybė ir netgi atsilikimas laikytis klasikinio įsitikinimo, kad bet kurio žmogaus, o ypač valstybės veikėjo ir jos gerovės kūrėjo gyvenimo prasmė ir aukščiausias tikslas yra naudingas darbas visuomenei. Kažkaip ne visai išmanu elgtis taip, kad visų pirma būtų paisoma ne savo, o kitų daugumos, visuomenės, valstybės interesų.
Nesiruošiu įtikinėti jūsų, kad gali būti kitaip. Kad iš tiesų yra žmonių politikoje, kurių moralinis kompasas veikia be sutrikimų.
Plinijus Jaunesnysis, sumanus, raštingas ir doras žmogus, Romos Imperijoje pradėjęs valstybės tarnybą nuo štabo karininko (bandau priartinti tuometines realijas prie šių dienų) ir galiausiai tapęs imperatoriaus vietininku (valdytoju), savo laiškuose prieš du tūkstančius metų rašo, kad korupcija yra vienas pagrindinių valstybę ir demokratijos principus ardančių veiksnių.
Baisėdamasis valstybės pareigūnų elgesiu, Plinijus viename iš teismų akiplėšiška politine korupcija kaltina prokonsulą už vidutinės metinės advokato algos dydžio kyšį pasirašius amoralius teisės aktus.
Galiausiai, jam pavyksta senatą įtikinti, kad prokonsulą būtina nubausti viso turimo turto konfiskavimu, taip pat ir kyšio rekvizavimu į valstybės iždą (Plinijus dar prašė ir ištremti prokonsulą iš Romos Imperijos). Toks visiškas turto konfiskavimas, Plinijaus manymu, buvo kraštutinė, bet veiksminga priemonė kovoje su politine korupcija.
Praėjus beveik dviems tūkstančiams metų, labiausiai išsivysčiusiose pasaulio valstybėse politinio sugedimo (korupcijos) lygis išlieka mažai pakitęs. Lietuvoje jis įgauna dar ir ypatingas formas, kurias vadinti šlykščiomis ar „amoraliomis“ yra per lengva ir netinkama.
Man rodos, žmonių, ypač politikų sudaiktėjimas, siaurų asmeninių ar išskirtinės grupės interesų gynimas nepaisant elementaraus žmoniškumo ir moralumo, prekybos poveikiu vešėjimas pasitelkiant žiniasklaidą tampa daug pavojingesniu reiškiniu nei ginkluotų nusikaltėlių gaujų veikla praeito amžiaus paskutiniame dešimtmetyje. Demokratijos – save valdančios politinės sistemos – pamatai braška, nes paprastam žmogui plika akimi nematomi politiniai - socialiniai valstybę valdančio elito santykiai, paremti grynu išskaičiavimu, rinkėją (pilietį) laiko tiesiog pigia priemone tikslui pasiekti.
Korupcija visų pirma yra moralinis sugedimas. Visuomenės normų sugedimas, kai ydos pradedamos vertinti labiau nei dorybės.
Kai abejingai toleruojami ant dorybių kapo augantys socialinių normų, kultūros vertybių, tradicijų trūnėsiai. Ir kai bet kokia valdžia pasišauna kovoti su korupcija ant puvėko bandydama ręsti skaidrų teisinių draudimų rūmą, gaunasi ne visai kas.
O jei jau tiesiai, tai visai nesigauna, nes norint kovoti su kažkuo, tą kažką reikia aptikti, išvilkti į dienos šviesą ir visiems aiškiai parodyti, o galiausiai, atleiskite, pakarti turgaus aikštėje.
Bet sunku kažką karti, kai tu pats žinai, kad kartuvėse turgaus aikštėje turėtų sūpuotis tavo paties apgailėtinas amoralumas.
Rašau tai ir man kažkiek netgi nejauku. Nejauku rašyti tokius paprastus ir aiškius dalykus. Rašyti, kad moralinis sugedimas yra sąlygotas vaiko aplinkos ir jo auklėjimo, o vėliau – visuomenės kultūros ir jos normų.
Kad sugendama ne iš karto visur, o po truputį. Kad netvirti maži pirmi žingsniai virsta bėgimu, keletas vandens srovelių – upeliukais, o šie, savo ruožtu, upe.
Kad, atrodo, žinome, kas yra gražu, o kas – nelabai. Kad tikrai negražu, nedora yra vogti virdulį iš parduotuvės, lygiai kaip ir filmus ar muziką iš zepairatbei. Kad važiuoti troleibusu zuikiu yra ne tik negražu, bet iš esmės tai – maža vagystė iš savęs paties.
Suprantame, kad netinka doram žmogui nuėjus pas kaimyną iš lysvės prisiraškyti braškių, kol anas su šeima išvykęs kermošiun. Arba pamiršti grąžinti knygą draugui (ji jam nereikalinga), arba bibliotekai (ten tų knygų ir taip daug).
Bet visa tai darome.
Ir kai koks nors ministras naudojasi svetima žeme, ar koks seimūnas – valstybe, mums, jų rinkėjams, tada jie tampa tikrai savi. Visai tokie patys kaip mes. Šiek tiek, o gal ir ne šiek tiek, gal ir visai daug, sugedę. Tokie patys zuikiai viešajame transporte, skaitantys senai pasiskolintą ir pamirštą grąžinti knygą, besiklausantys vogtų empėtrioškių.
Nes jei kažką pavogei ir tavęs nepagavo, tai tampa tavo. Jei kažką uždraudei, atmetei, paslėpei, priėmei ir žurnaliūgų erzelis nekilo, reiškia paėjo.
Tavo išrinktas politikas sąžiningas tiek, kiek esi sąžiningas pats.
Korupcija yra ne tik veikimas, bet ir neveikimas. Galima būti valdžioje ir žinoti, kad tavo valdoma valstybė per metus dėl korupcijos netenka nuo trijų iki šešių milijardų eurų (tarp trečdalio ir šeštadalio metinio biudžeto), bet nieko nedaryti. Taip, tai jūsų, mokytojų – prestižinė profesija; gydytojų – dvimėnesinės eilės be garantijos patekti; ugniagesių gelbėtojų – ponas draugas Kolmarinskas, kurs labai ugnies nemėgsta; valstybės tarnautojų – algos, o be to dar – verta padiskutuoti dėl prioritetų – gal ir smulkiųjų verslininkų lengvatos.
Galima būti valdžioje, žinoti apie kasmet dėl korupcijos prarandamus valstybės pinigus, ir – kas neįkainojama – žmones, ir daryti arba nedaryti.
Pasirinktinai. Galima aktyviai antrą kartą liepti žurnalistams ir piliečiams susimokėti už duomenis registre (antrą kartą – nes jau vieną kartą tuos duomenis pateikiant buvo sumokėta).
Laikydamas savo piliečius protiškai atsilikusiais gali paaiškinti, kad tą darai siekdamas užkirsti kelią priešiškai propagandai, nors puikiai žinai, kad viešumas ir visuomenės informuotumas yra efektyviausia priemonė naikinant tos pačios propagandos ir, žinoma, korupcijos šaknis.
Arba gali ištrinti – pamanyk tik – kažkokio ten posėdėlio įrašą, papirkti frakciją Seime, skirti (ne)priklausomu valstybės valdomos strateginės įmonės nariu partietį, uždrausti „Laisvės TV“.
Ką ten „Laisvės TV“, galima sekti ir pralenkti Rusiją, Kiniją ir Šiaurės Korėją uždraudžiant socialinius tinklus ir internetą. O Tapiną reiktų pasodinti. Ir visus kitus, manančius šitaip, kad yra ne taip, o kitaip.
Valdžioje esantys politikai, binkiškai galvom suaugę, tvirtina, kad jei laikaisi jų pačių kurtų įstatymų, išsyk tampi skaidrus ir sąžiningas. Net jei tie įstatymai yra šiek tiek niekšiški, ar vot-čiut-čiut antikonstituciniai.
Nes.
Nacionalinio saugumo interesai ir kaulas ištikimai frakcijai gali būti pakištas kiaule Seimui nubalsuoti kaip to paties įstatymo du punktai. Ištęstinis referendumas dėl pilietybės, mulkinant rinkėją ir apsimetant kaimo Joneliu didelėmis akelėmis – tikrai tikrai tai niekaip nesusiję su antruoju prezidento rinkimų turu – gali būti surengtas teisėtai.
Iš pirmo žvilgsnio ganėtinai šizofreniškai, o pasigilinus – visai makiaveliškai atrodo, kai politikai, pasikinkę baltą viešųjų ryšių kumelę, mojuoja skaidrumo kalaviju atkirsdami teisėtą nuo moralaus. Visiems, kurie jų viešai klausosi ir regi, jie atrodo tikri gailestingumo, ištikimybės, sąžiningumo, žmoniškumo ir pamaldumo įsikūnijimai.
Ir tuo pačiu visiems, kurie mato, kaip jie elgiasi ir kalba už uždarų durų, kokiais kiekiais ima ir turi, atrodo, kad jie visada vogs, apgaudinės ir meluos. Kuo mažiau atvirumo ir viešumo, kuo daugiau draudimų, tuo pilnesnė piniginė. Ir jų, ir jūsų, tik ne tų sąžiningų, atviro ir kiek kvailoko veido kaimo kuprelių, kurių šiaip ar taip dauguma.
Taip man bemąstant, atvažiuoja trečias greitasis ir akląjį su balta lazdele politikais besipiktinęs ponas už rankos įlaipina kartu su vidun siūbtelėjusia keleivių minia. Ta pačia minia, kuri dar prieš kelias minutes beveik choru neregiui darniai atsakydavo – ne, čia ne penkiasdešimt šeštasis.