aA
Likus keliolikai minučių iki rugsėjo pirmosios, sukaks 25 metai, kai paskutinis okupacinės Rusijos (Sovietų) kariuomenės karys, dardantis karinio ešelono vagone per Kenos geležinkelio stotį, paliko Lietuvos teritoriją.
Aurimas Navys
© DELFI / Domantas Pipas

Šiek tiek daugiau nei 53 metus Lietuvą mindė okupanto batai, o automatų vamzdžiai buvo nukreipti visų pirma, ne į priešu laikytus NATO karius, bet į užgrobtos žemės gyventojų pakaušius.

Lietuva faktiškai ir simboliškai tapo laisva – tik į ją nukreiptų automatų vamzdžių atžvilgiu mažai kas pasikeitė: mes ir toliau likome buferine, o vėliau to paties Aljanso pafrontės valstybe.

Todėl paskutiniam okupacinės kariuomenės kariui palikus šalį, Lietuva su nauja jėga ėmėsi savo karinių pajėgų atstatymo. Oficialiai Rusijos pajėgos buvo išvestos, tačiau liko daugybė aktyvių Rusijos specialiųjų tarnybų agentų.

Vienas iš pačių svarbiausių jų tikslų buvo trukdymas kurti vakarietiškas, sovietinio mentaliteto puvinio nepaliestas Lietuvos ginkluotąsias pajėgas, kurių branduolį tada, kaip ir dabar, sudarė kariuomenė.

Atkūrimo procesas nebuvo lengvas. Visuomenė vis dar sunkiai skyrė savos ir okupacinės kariuomenės įvaizdžius, šauktiniai eidavo į armūchą, o vadovaujančias pozicijas užėmė buvę kadriniai Sovietinės kariuomenės karininkai.

Kitaip ir nebuvo galima – savų, suprantama, neturėjome, užsienio lietuviai nesiveržė, o Vakarų šalių kariuomenių atstovai atvykdavo tik trumpam.

Mokyti, tačiau mokydami jie susidurdavo su netikėta kliūtimi – sovietinių karininkų, dabar jau Lietuvos kariuomenėje, mentalitetas liko sovietinis.

Nekalbant apie tuos, kurie buvo infiltruoti ar atėjo savo noru, bet toliau ištikimai dirbo Rusijai, jie nuoširdžiai stengėsi padėti kurti Lietuvos kariuomenę. Norai buvo geri, tik mąstymas ir vertybės mažai pasikeitę.

Diedovčina iz pacana dielajet mužčinu (nestatutiniai santykiai iš vaikėzo daro vyrą), kareivis – tai automato numeris, automato, kuris bet kada ir bet kur privalo šaudyti, zarubi sebe na nosu, seržante ir panašūs išminties perlai aukštų karininkų lūpose dažniau buvo kasdienybė, nei retenybė.

Gal todėl juos tada už akių, o dabar atvirai, vadina raudonaisiais karininkais.

Kariuomenei trūko visko – kokybiškų vakarietiškų ginklų, ekipuotės, įprastos įrangos, radijo ryšio priemonių, jau nekalbant apie sunkiąją ginkluotę, oro gynybą ar šarvuotąją techniką.

Labiausiai gi trūko vakarietiško mentaliteto ir vertybių, kuriuos taip sunkiai kariuomenei nešė generolas J. Kronkaitis, ar kiek anksčiau kovinės misijos, kuriose petys į petį su vakariečiais Europos centre, Jugoslavijos karuose, tarnavo ir atsikuriančios Lietuvos kariuomenės kariai.

Per tuos 25 metus (o nuo kariuomenės atkūrimo pradžios – 28) daug kas pasikeitė – tapome ir NATO, ir ES nariais, oro erdvę saugo NATO oro policijos naikintuvai, mūsų pačių instruktoriai vyksta į karinio mokymo misijas Rytų Azijoje, Afrikoje, Ukrainoje, dalyvaujame taikos įvedimo ir taikos palaikymo misijose įvairiuose kituose pasaulio karštuose taškuose.

Turime nepalyginamai daugiau įvairios lengvosios ginkluotės – gerokai daugiau nei reikia dabartinei kariuomenei, bet būtinos išlaikyti tam, kad esant reikalui galėtume apginkluoti ir kitas jėgos struktūras, šaulius ar savanorius.

Esame pirmoji Europos šalis (tada dar ne Aljanso nariai), kuriai JAV sutiko parduoti rusų tankistų siaubą – prieštankines pačias save nutaikančias „Javelin“ sistemas.

Turime „Stinger“ ir „Grom“ šoradus (angl. k. SHORAD – short range air defense) – trumpojo nuotolio oro gynybos raketas, apie kurias dar visai neseniai galėjome tik svajoti. Netrukus įsigysime ir vidutinio nuotolio oro gynybos sistemas, dėl kurių siunta Kremliaus gynybos (reiktų sakyti, puolimo ir okupacijos) analitikai ir iš kailio neriasi propagandistai.

Kartu su sąjungininkų oro pajėgomis, integruota oro erdvės stebėjimo sistema ir (artimiausiu metu) kaimyninėje Lenkijoje dislokuotomis ilgojo nuotolio oro gynybos sistemomis „Patriot“ tapome daugiau nei kietu riešutu, kurį bandant perkąsti potencialus priešininkas nusilauš dantis.

Įsigijome ir sunkiosios ginkluotės – artilerijos pabūklų (savaeigių haubicų), taip pat jau kitais metais šiuolaikiškai mechanizuosime du pėstininkų batalionus „Vilkais“ – „Boxer“ tipo pėstininkų kovos mašinomis.

Jūrų (pakrančių) stebėjimo sistema ir Jūrų pajėgos išvien su sąjungininkais patikimai saugo Klaipėdos uosto prieigas ir užtikrina rytinės Baltijos jūros pusės kontrolę.

Iš esmės pertvarkėme kariuomenės rengimą ir struktūrą, sukūrėme vakarietišką, Lietuvai pritaikytą karinę doktriną. Sausumos pajėgas sustiprinome antrąja – „Žemaitijos“ brigada.

Reikės išlieti dar ne vieną kibirą prakaito, kol naujai įkurtas Margirio batalionas ir visa brigada atsistos ant kojų, tačiau tikslas aiškus, priemonės sudėliotos, o svarbiausia – yra noras ir žinojimas kaip. Vadovaujančias pareigas užima to verti, NATO karo mokyklose ir koledžuose mokslus baigę ambicingi karininkai.

Visgi, reikia sutikti su daugelio jaunų karininkų nuomone, kad karjeros planavimo sistema dar turi kur tobulėti, atrankos turėtų būti visiems vienodos, o skyrimai į pareigas skaidresni, bet neužmirškime, kad kariuomenė – visuomenės veidrodis po padidinamuoju stiklu.

Turime itin gerai parengtas, sąjungininkų aukštai vertinamas Specialiųjų operacijų pajėgas, kurias kaip atskirą pajėgų rūšį sukūrėme ir vėliau įteisinome pirmieji rytiniame NATO regione.

Aitvarai – toks kodinis jų pavadinimas, kurį aiškiai moka tarti amerikiečių, vokiečių, britų ar norvegų kariai – itin gerai paruošti profesionalai, aprūpinti pačia moderniausia įranga ir ginkluote, labiausiai motyvuoti, tęsiantys 1944 – 1953 m. karo su sovietais tradicijas kariuomenės elito atstovai.

Dabar sunku įsivaizduoti, koks neįtikėtinai sudėtingas buvo šių pajėgų kūrimas ir vystymas prieš ketvirtį amžiaus. Ne vien dėl visiško įslaptinimo, painios biurokratijos ar kai kurių veikėjų savotiško požiūrio.

Kaimynas rytuose puikiai suprato, kad šių karių sąmoningumas, brandumas, mokslai Vakaruose, kario filosofija iš esmės keis senąjį sovietinį mąstymą jėgos struktūrose ir bus jų stiprybės bei pilietiškumo šaltinis.

(Jei manote, kad perdedu, linkiu sulaukti kvietimo nuvykti pagerbti žuvusiųjų už mūsų laisvę prie Juodo medinio kryžiaus netoli Vilniaus.)

Per 25 metus kariuomenė ne tik atsikūrė, ne tik vejasi Aljanso senbuvius ruošdamasi atremti konvencinio ir nekonvencinio karo grėsmes.

Strateginės komunikacijos departamentas kariuomenėje buvo pirmasis, kuris tiek valstybės vadovams, tiek piliečiams, tiek – itin svarbu – mūsų sąjungininkams atvėrė akis ir leido pamatyti, kokio plataus masto informacinį karą prieš mus ir visus Vakarus vykdo Kremlius.

Kartu su mokslo institucijų atstovais pavyko parodyti, kad teorinėmis laikytos hibridinės grėsmės yra konkretūs veiksmai ant žemės, dėl kurių perbraižomos Europos sienos. Lietuvos kariuomenė padėjo atsirasti ir NATO Strateginės komunikacijos centrui Rygoje, ir yra pagrindinė žaidėja Europos Sąjungos jungtinių kibernetinių pajėgų kūrime.

Malonu matyti per gana trumpą laiką smarkiai pasikeitusią modernią Lietuvos kariuomenę. Esame kur kas geriau ginkluoti, esame daug geriau pasirengę, tačiau mokomės iš praeities vadovėlių, kurie rašyti praeities išmoktų pamokų krauju.

Turėdami kaimyną agresorių rytuose, privalome būti pasirengę ateities iššūkiams, kurie dar neaprašyti karinėse doktrinose. Tam būtina kurti modernų Think-tank, kuriame analizuotume ir numatytume galimas ateities grėsmes. Ir ne vien tik „karines“, nes per paskutiniuosius dvidešimtį metų riba tarp „karinis“ ir „nekarinis“ yra visiškai išblukusi.

Rusijos karinė strategija remiasi esmine mintimi, kad ne taika, o karas yra nuolatinė valstybės, siekiančios dominuoti pasaulyje, būsena, tačiau fizinis kontaktas, okupanto batai, mindantys užgrobtą žemę yra tik galutinė ilgo paruošiamojo laikotarpio fazė.

Gali ryžtingai kautis su ginkluotu priešo kariu vandenyje, ore ar ant žemės, bet tą daryti virtualioje erdvėje su kenkėjišku kodu yra gerokai sunkiau, o su nematoma ir nežinoma grėsme tvarkytis nepapratai sunku.

Tam būtina stiprinti kariuomenės žvalgybą, kuri išlieka mūsų Achilo kulnu. Taikinių nustatymui ir žvalgymui turime labai ribotas priemones ir galimybes, galima sakyti, kad iš esmės remiamės strateginių sąjungininkų pagalba.

Galbūt, čia būtų sveika svarstyti apie trijų Baltijos šalių, ar net ir Skandinavijos bendrą projektą, tačiau tam reikia papildomo įdirbio ir galimybių analizės.

Žiūrint atgal aiškiai matyti, kad atsikūrusi kariuomenė nuėjo ilgą, ir galime drąsiai sakyti, sėkmingą pokyčių kelią. Neabejoju, kad ir toliau juo eisime, nes vienintelis dalykas, kuris beveik nepasikeitė – tai neįtikėtina Lietuvos piliečių parama ir jų aukštas pasitikėjimas karinėmis pajėgomis. Be šito daugelio įvykusių pokyčių greičiausiai nebūtų.

Galime ilgai diskutuoti, kuris ginklas geresnis, kuri įranga ar technika tinkamesnė, tačiau svarbiausia, ką turime – mūsų pačių širdyse degančią meilę Tėvynei ir pasiryžimą daryti viską, kas nuo mūsų priklauso, kad ta liepsna neužgestų.

„– Neapvilk!”, – toks buvo pokario žaliukų šūkis, kurį perėmė ir Aitvarai – dabartiniai žaliukai, apie kurį vis daugiau sužino ir kuriuo seka kitų kariuomenės pajėgų kariai. Labai tikiuosi, kad jį patys sau kasdien vis dažniau sakys visi Lietuvos piliečiai, stovintys Laisvės sargyboje.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Pasakoja apie slaptus bandymus su žmonėmis Rusijoje: instinktyviai dar mėginau įkvėpti (23)

Nepriklausomu informacijos kanalu „Proekt“, prie kurio darbuojasi tiriamąjį darbą dirbantys...

Bene keisčiausiame mieste pasaulyje savaitgalis kainuoja tūkstančius (9)

Bemaž pusė tūkstančio už viešbučio kambarį, šimtai už įėjimą į pramogų parką, o jame...

Pirmąją popiežiaus Pranciškaus vizito dieną – netikėtas gestas ir gausios pagyros Lietuvai (1468)

Šeštadienio vakarą baigiasi pirmoji popiežiaus Pranciškaus diena Lietuvoje. Ko gero, svarbiausiu...

Telefonai kaista: skelbiama apie didžiulį emigrantų susidomėjimą grįžti į Lietuvą (425)

Teigiama, kad tarp Jungtinėje Karalystėje (JK) gyvenančių lietuvių susidomėjimas grįžimu į...

Orai: bus šalta ir lis

Virš Skandinavijos besisukantis galingas žemo slėgio sūkurys į šalį atnešė rudenišką orą....

Nosį pasaulio čempionui sukruvinęs rusas turėjo brangiai sumokėti (10)

Anthony Joshua apgynė savo titulus, svarbiausioje bokso sunkiasvorių dvikovoje nokautavęs...

Kaune piligrimai popiežiaus lauks per naktį – vieni melsis iki ryto, kiti nakvos tiesiog prie scenos (25)

Į Lietuvą atvykęs ir Vilniaus mieste su geros valios žmonėmis susitikęs popiežius Pranciškus...

Darbuotojai pasipiktinę – atlyginimai vėluoja po pusmetį (85)

Pledus, baldinius ir kitokius audinius gaminančios bendrovės „Lanalita“ gamybinio padalinio...

Tokių Prezidento rinkimų Lietuva seniai nematė: Pakso referendumas dėl lito ir kiti nežinomieji (747)

Likus mažiau nei metams iki prezidento rinkimų, prie starto linijos rikiuojasi kandidatai. Nors per...

Ypatingą vaidmenį popiežiaus vizito metu atlikęs 14-metis: iš pradžių tuo nepatikėjau (258)

Nors popiežius Pranciškus jau išvyko nakčiai į Apaštališkąją nunciatūrą, tūkstančiai...