Būtent dėl to daugybė žmonių apie juos turi savo neginčytiną tiesą, skirstančią į už ir prieš. Ir būtent dėl to jūs rašote komentarus, smerkiančius arba palaikančius autorių.

Alkoholio vartojimo – ar ne juokinga – kultūra visada buvo skausmingas, prieštaringai atgrasus ir daug dėmesio sulaukiantis reiškinys Lietuvoje.

Kultūringos sukrikščionintos paprastos liaudies šventės – Joninės ir Žolinė (Kopūstinė) dažnam baigiasi trūkimu ant stalo arba po juo.

O kur dar kitos valstybinės, tautinės ir religinės šventės, gimtadieniai, šiaip minėtinos dienos, savaitgaliai, dėdės Anupro septyniasdešimt, ar girdėjai, Ievutė grįžo iš Londės? Prie stalo, vietoje stalo.

Nepakeliamas galvasopis ryte, drebančios rankos, pusbokalis sveikatai pataisyti, kaip būtų gerai, ir, neduokdie, – kad tik kas nepakištų vairuojant darban alkotesterio. Nes ir nemalonumai finansiniai, ir dar, žiūrėk, atims teisę vairuoti. Ką pasakysiu darbdaviui ir mamai?

Tūlam gal kartais keistai rodos, kai ypač kultūringi kultūros žmonės mėgsta vairuoti girti. Aktoriai, daininykai. Seimo nariai, teisėjai, direktoriai, tarybos nariai. Rašytojai. Vienžo, inteligentai. Nieko nuostabaus. Pijokas Ernestas Hemingvėjus sakydavo, kad inteligentiškas žmogus kartais yra priverstas prisigerti tam, kad galėtų ištverti buvimą kartu su jį supančiais kvailiais.

Diskusijos, ginčai ir dažnai rietenos dėl alkoholio vartojimo kultūros tik patvirtina, kad ši opi žmonijai problema iš esmės susijusi su egzistencijos keliamu nerimu arba nuoboduliu. Per milijonus metų beždžionė, turėjusi tik du būdus atsipalaiduoti – daugintis ir ėsti, abu nepastoviame meniu, – sumanumo dėka išmoko apsvaigti, užsimiršti liūdesio ir negandų pasaulyje, ir dar tą daryti nuolatos.
Aurimas Navys

Ipso facto. Rašydamas neišvengiamai susiduri su skaitovais, kurie viską žino ir neabejoja.

Alkoholio gamintojai mane nupirko, šį ir kitus tekstus rašiau ne aš, dabar skaitote neįvardinto degtindario pijarščiko kūrinį. Ar jie žino, kad Ernestas Hemingvėjus žymus ne tik tuo, kad buvo neeilinis latras, bet dar ir tuo, kad buvo pasaulinio garso rašytojas?

Senis ir jūra, taip sakant, kam skambina varpai. Tikrai ne jam. Kvailystės ir didžios kovos su alkoholiu varpai skambina mums.

Svaiginimosi tema Lietuvoje aktuali ne vien feisbuko asmenukėmis su bokalu, taure vyno, buteliu burbono ar nealkoholinio alaus skardine. (Neturiu teisės išvardinti konkrečių gėrimų pavadinimų, suteikti tekstui sultingumo, deja. Alkoholio draudimo įstatymas griežtas, jo logika nepaneigiama – perskaitę apie alų X ar vyną Y lietuviai iš karto bėga jų nusipirkti ir vietoje prisigeria.)

Diskusijos, ginčai ir dažnai rietenos dėl alkoholio vartojimo kultūros tik patvirtina, kad ši opi žmonijai problema iš esmės susijusi su egzistencijos keliamu nerimu arba nuoboduliu. Per milijonus metų beždžionė, turėjusi tik du būdus atsipalaiduoti – daugintis ir ėsti, abu nepastoviame meniu, – sumanumo dėka išmoko apsvaigti, užsimiršti liūdesio ir negandų pasaulyje, ir dar tą daryti nuolatos.

Vos prieš dešimtį tūkstančių metų alkoholio vartojimas, kad ir koks geidžiamas, buvo visiškai atsitiktinis – jei pavykdavo kokį rūgtelėjusį laukinį arbūzą surasti ir suryti, tai jau ir visa šventė. Mūsų protėviai ne gerdavo, bet valgydavo alkoholį, o rytais skųsdavosi galvos skausmu bei pagiriomis nuo persivalgyto raugalo, ne persigėrimo.

Geresnės kokybės alkoholį (alų ar vyną) žmonės ėmė gaminti palyginti visai neseniai, kai sukultūrino vynuogę ir užsiaugino grūdų perteklių, o stiprius alkoholinius gėrimus išmoko darytis tik atradę distiliavimo stebuklą senovės Kinijoje Konfucijaus laikais.

Ne tik darbas, bet ir etanolio produktai prisidėjo prie to, kad žmogus ir išsitiesė, ir tapo sąlyginai protingas. Psichologijos mokslas sako, kad intelektualesni, protingesni, evoliucine prasme nauji žmonės dažniausiai geria rafinuotus gėrimus ir mažiau linkę į ėdrumą, tuo tarpu Vingių Jonas itin mėgsta apsiryti, o jei retkarčiais geria, tai pirmenybę teikia alkoholio surogatams. Biržuose ir Pasvalyje surūgusią tyrę, vadinamą alumi, irgi greičiau valgo, nei geria.

Nieko asmeniško. Paklauskit „Tylos zonos“ autoriaus, žinoma, ir aš vartoju alkoholį, aš gi rašytojas.

Atrodytų, kad miesto gatvėje ir Žalvarių kaime matomi vaizdai akivaizdžiai prieštarauja mokslui ir juo grįstoms išvadoms.

Tik vidurinę sugebėjęs baigti Jonas yra konservatyvesnis už mokslų daktarą Sveikauską, gerokai bukesnis, prabundantis su aušra ir krentantis poilsio vos sutemus, bet iš pirmo žvilgsnio lenkia Po, Hemingvėjų ir Bukovskį kartu sudėjus.

Tik va, ne tas girtuoklis, kurs girtuokliu atrodo – patyręs, su stažu auksagerklis bardas ar odontologas geria dažniau ir gerokai daugiau, bet išmaniai tą slepia. Priešingai, traktoristas Smirdžj (jei tik nėra ligonis) geria rečiau, jam mažiau reikia, bet ir slėpti anas nemoka, o ir nemato prasmės.

Ne tik darbas, bet ir etanolio produktai prisidėjo prie to, kad žmogus ir išsitiesė, ir tapo sąlyginai protingas. Psichologijos mokslas sako, kad intelektualesni, protingesni, evoliucine prasme nauji žmonės dažniausiai geria rafinuotus gėrimus ir mažiau linkę į ėdrumą, tuo tarpu Vingių Jonas itin mėgsta apsiryti, o jei retkarčiais geria, tai pirmenybę teikia alkoholio surogatams.
Aurimas Navys

Evoliuciškai nauji žmonių požiūriai ir vertybės lemia kitokį jų elgesį, aiškiai besiskiriantį nuo archajiško ir stereotipinio, grįsto urvinio žmogaus konservatyviu mąstymu aš – mano šeima – mano tvirtovė.

Bendras intelektas, gebėjimas mąstyti ir reflektuoti padėjo žmonėms spręsti su nauju gyvenimo būdu ir pirmykštės visuomenės pokyčiais susijusias problemas.

Liberalumas, gebėjimas suvokti toliau už savo tiesioginio matymo ribų, supratimas, atjauta ir rūpestis ne vien savo šeimos ar bendruomenės nariais, bet ir žmonėmis, kurių niekada nematė ir gyvai nesutiko, yra evoliucine prasme nauji žmonių gyvenime. Mūsų vaikai, jų vaikai ir vaikaičiai turėtų būti dar protingesni už mus, dar liberalesni. Deja, ir dar platesnėmis gerklėmis.

Technologinė pažanga – dirbtinis apšvietimas, tranki muzika, oro kondicionavimas ir vidaus degimo variklis sudarė sąlygas žmonėms linksmintis ir būti budriems taip pat ir tamsiu paros metu. Ilgas naktinėjimas ir vėlyvas kėlimasis taip pat yra evoliuciškai naujas žmogui elgesys.

Žiūrėdamas į apie dvidešimtį girtų jaunuolių septintą ryto ant marių kranto po langais Nidos svečiams bliaunančių Labas rytas, štai ir aš, suprantu, kad tai visai nereiškia, jog protingesni labiau rūpinasi savo sveikata ir sveika gyvensena. Atvirkščiai. Kuo vaikai protingesni lyginant su jų bendraamžiais, tuo dažniau ir daugiau alkoholio jie vartoja suaugę. Statistinis faktas.

Dalis lietuvių geria, nes yra tiesiog alkoholikai ligoniai. Tačiau didžioji dalis prisitvoja, nes arba nežino, kad be valgio, sekso ir svaigalų gali būti kitaip, arba jau nejausdami jokio malonumo beviltiškai bando pabėgti nuo kankinančių atsiminimų, nepakeliamo vienišumo jausmo ir begalinio nerimo dėl neišvengiamos lemties.
Aurimas Navys

Alkoholis lietuviui ypač svarbus ir sprendžiant kitą liūdną jo būties reiškinį – savižudybių mastą. Savižudybė, beje, irgi evoliuciškai nauja elgesio forma.

Nors protingam žmogui nebūdinga rūpintis savimi, bet lietuvis, atrodo, nesąmoningai siekia gražiau atrodyti šio elgesio apraiškų statistinėse lentelėse – šiaip ar taip, besaikis gėrimas yra tam tikra prasme savižudybės pakaitalas, kai žmogui kaskart išsiblaivius (dažniausiai) leidžiama sugrįžti į gyvenimą ir vėl viską pradėti iš pradžių.

Čarlzas Bukovskis, kitas žymus JAV rašytojas ir aukščiausios prabos girtuoklis, prisisrėbęs tiesioginio televizijos eterio Paryžiuje jo paties interviu metu, Prancūzijos žmonėms sakė, kad sugebėjo numirti ir prisikelti kokius dešimtį ar penkiolika tūkstančių kartų.

Dalis lietuvių geria, nes yra tiesiog alkoholikai ligoniai. Tačiau didžioji dalis prisitvoja, nes arba nežino, kad be valgio, sekso ir svaigalų gali būti kitaip, arba jau nejausdami jokio malonumo beviltiškai bando pabėgti nuo kankinančių atsiminimų, nepakeliamo vienišumo jausmo ir begalinio nerimo dėl neišvengiamos lemties.

Uždaryti Alano Edgaro Po vaizduotės išraiškų vertoje XXI amžiaus realybėje, suvokdami savo veiksmų beprasmiškumą, renkasi butelį vietoje psichoterapeuto.

Suprantama, anas dažnai yra kiek kitokia, bet savo esme ta pati, tik finansine išraiška gerokai brangesnė priklausomybės forma. Ir visgi nepalyginimai saugesnė, nes nuo jos netampama potencialiu žudiku kelyje, suvokiančiu, ką padarė, tik kai jau šaukštai po pietų. Išgėriau šešis ir vairavau. Po litrą ant galvos vakar, o šiandien aštuntą jau prie staklių, gerai, kad nebuvo mentų.

Ir nepakeis to jokie draudimai. Gąsdinimai ligomis. Anei specializuotos parduotuvės. Galime užkabinti spynas ant burnų, žmonės suras būdų, kaip jas nusiplėšti – parduodu alkoholį po darbo valandų, platus pasirinkimas, pageidaujantiems atvežu į namus. Nieko nepadarysi, evoliucija. Novolietuviai. Geras gydytojas ligoniui uždraudžia gerti iš viso, geriausias gi rekomenduoja kas antrą praleisti, o dar geriau – mostelėti tik kas trečią. Žmogus silpnas, tūkstančio mylių kelias prasideda nuo pirmo žingsnio. Rytų išmintis, jei ką.

Pakeisti galėtų nebent sąmoningai mūsų pačių prisiimta nerašyta taisyklė – visuomet išsiblaivius padaryti tai, ką prižadėjai apspangęs. Sunku tvirtai pasakyti, ar tai sumažintų alkoholio mėgėjų skaičių, bet man regis, kad bent jau išmokytų juos laikyti liežuvį už dantų.