Bet šįsyk bus kitaip.
Savaitgalį įtampos nereikia. Pakanka patogaus krėslo, indo su mėgstamos rūšies skysčiu ir katės ant kelių.
Ir šio teksto. Kuris bus lyg ir apie kalbą, bet ne lietuvių. Ir apie tai, kaip sukurti mažą nuotykį.
2012 metais kukliam ir tyliam Vilniaus universiteto projektų vadovui (t. y. man) užkliuvo žinutė, kad Benediktas XVI įsteigė Popiežiškąją lotynų kalbos akademiją: „Hodie una cum Ivano Dionigi novam aperiemus academiam pontificiam latinitatis a Benedicto conditam“, patvirtino kardinolas Gianfranco Ravasi. Kam reikėjo, tas suprato: „Šiandien su Ivano Dionigi atidarysime naują Popiežiškąją lotynų kalbos akademiją, kurios norėjo Benediktas.“
Esu iš tų laimingųjų, kuriems keturių semestrų trukmės lotynų kalbos kursas kelia šviesius prisiminimus (visa tai puikios dėstytojos Dalios Dilytės-Staškevičienės kaltė). Ir tada toptelėjo – su šia naujiena reikia kažką daryti.
Einu pas dekaną Antaną Smetoną, taip ir taip, sakau, gerbiamasis, imkime ir ta proga parašykime laišką popiežiui. Antanas Smetona niekada nestabdė gerų sumanymų ir sutiko, kad tokį svarbų laišką turi siųsti ne Filologijos fakultetas, o rektorius.
Ir kad laišką reikia rašyti lotyniškai.
Mielas skaitytojau, ar žinotumei, nuo ko pradėti ir kuo baigti tokį laišką? Aš irgi neišmaniau, bet pažinojau buvusį Lietuvos nepaprastąjį ir įgaliotąjį ambasadorių prie Šventojo Sosto ir Maltos ordinui Vytautą Ališauską.
Toks žmogus susigaudo, iš kurios pusės popiežiaus šlepetę bučiuoti ir kaip laišką pagal kilniausias diplomatines tradicijas rašyti.
Pasitarėme, parašėme, klasikinių kalbų dėstytojas Mindaugas Strockis išvertė į lotynų kalbą.
Sanctissime Pater,
Nuntium de Litteris Apostolicis, a Vestra Sanctitate anno MMXII die X mensis Novembris motu proprio datis, de Pontificia Academia Latinitatis condenda magno cum gaudio et assensione accepimus.
In nostro ipso orbe, in quo scientia ac technologia praecipuum obtinent locum, diversarum nationum Universitates et Academiae, inter quas et Universitas Vilnensis nostra, acriter intuentur necessitudinem humanarum litterarum studia instaurandi, ipsamque scientiam et technologiam illis auxilio arcessendi.
Ideo decisioni Sanctitatis Vestrae gratulantes, paratos nos esse exhibemus propositis et actionibus Pontificiae Academiae Latinitatis, a Vestra Sanctitate conditae, pro posse nostro succurrere.
Sanctitati Vestrae reverentiam quam possum maximam praestans
Prof. Jūras Banys
Universitatis Vilnensis rectoris munere fungens
Lotynų kalbos paskaitas apgailėtiniausiu būdu praleidusiesiems teikiu vertimą:
Šventasis Tėve,
Naujieną apie Jūsų Šventenybės Apaštališkąjį laišką dėl Popiežiškosios Lotynų kalbos Akademijos įsteigimo, išleistą motu proprio 2012 metų lapkričio mėnesio 10 dieną, priėmėme su džiaugsmu ir pritarimu.
Mūsų pasaulyje, kuriame mokslas ir technologija užima ypatingą vietą, įvairių tautų universitetai ir kitos aukštojo mokslo įstaigos, tarp jų ir mūsų Vilniaus universitetas, aiškiai suvokia būtinybę skatinti humanitarines studijas, patį mokslą ir technologiją pasitelkiant joms į pagalbą.
Dėl to, sveikindami Jūsų Šventenybės sprendimą, išreiškiame norą ir ryžtą pagal savo galimybes palaikyti Jūsų Šventenybės įsteigtos Popiežiškosios Lotynų kalbos Akademijos tikslus ir veiklą.
Reikšdamas Jūsų Šventenybei kuo didžiausią pagarbą
Prof. Jūras Banys,
einantis Vilniaus universiteto rektoriaus pareigas
Surentėme ir dar vieną laišką, adresuotą Vatikano „kultūros ministrui“ kardinolui Gianfranco Ravasi.
Sveikinimai ir palinkėjimai tie patys, kaip ir Benediktui XVI, tik papildyti prisiminimais apie Grigaliaus XIII bulę dėl Vilniaus universiteto steigimo, apie Motiejų Kazimierą Sarbievijų, popiežiaus Urbono vainikuotą kaip poeta laureatus (šiandien tai būtų literatūrinė Nobelio premija), apie Žygimantą Liauksminą, kurio retorikos vadovėliu naudojosi visos Europos studentai, ir „kitus vyrus, nusipelniusius lotynų kalbos studijoms“.
Visko nekartosiu, bet dėl vieno dalyko nedvejoju: Erazmas Roterdamietis pagirtų Mindaugą Strockį už puikų ir švarų lotynų kalbos stilių.
Spausdinu abu laiškus išsyk ant asmeninio rektoriaus blanko (pažintys rektorate turi privalumų), drožiu pas profesorių Jūrą Banį, dedu laiškus ant stalo.
Rektorius ima, mėgina skaityti, žvelgia į mane ir sako: „Nicht verstehen!“ Tekstas lietuvių kalba apačioje, paslaugiai nurodau.
Perskaitė visus laiškus ir klausia: o kam to reikia? Vilniaus universitetas su popiežiumi, metu savo argumentą, paskutinį kartą susirašinėjo turbūt tik XVIII amžiuje, tad pratęskime gražią tradiciją. Ir apskritai visa tai yra smagu!
Smagus rektorius neatmes smagios idėjos. Iškeliavo išskrido laiškai į Romą, sugrįžo parplasnojo atsakymai: vienas – iš Vatikano valstybės sekretoriaus pavaduotojo Angelo Becciu, antras – iš Popiežiškosios lotynų kalbos akademijos.
Šventasis Tėvas, su džiaugsmu priėmęs šį apie ištikimybę ir atsidavimą liudijantį pagerbimą, siunčia didelę nuoširdžią padėką ir, prašydamas Jūsų maldų už Save ir Savo Tarnystę, brangina Jus ir meldžiasi už Jus, prašydamas, kad būtumėte pripildyti malonės, šviesos, stiprybės, džiaugsmo ir Šventosios Dvasios pažinimo; to ženklan palankia ir Jus prisimenančia širdimi kaip Savo tėviškos meilės laidą suteikia Apaštališkąjį Palaiminimą.
Pagal man patikėtas pareigas tai Jums pranešdamas, mielai ir su didele pagarba sveikinu Jus, Jūsų Magnificencija Rektoriau. – Angelo Becciu.
Apaštališkasis palaiminimas visada malonus, o man malonios ir kitos detalės – atsakyme su išmanymu pavartotas oficialusis Vilniaus universiteto rektoriaus titulas magnificencija. Daugiau magnificencijų Lietuva neturi.
Antruoju laišku, atsiųstu kardinolo Gianfranco Ravasi ir Lotynų kalbos akademijos „žymiojo vadovo Ivano Dionigi, vadovaujančio [Akademijai] Benediktui XVI liepus“ vardu, buvo dėkojama už bendradarbiavimo pasiūlymus ir „kilniausiam ponui“ profesoriui Jūrui Baniui linkima „karališkos sėkmės“. Štai kaip bendrauja kultūringi žmonės!
Nemanykite, kad atgimusi tradicija susirašinėti su Šventuoju Sostu tuo ir baigėsi. Kitais metais rektorius pasveikino su tarnystės pradžia popiežių Pranciškų, ypač pabrėždamas jo priklausymą jėzuitų ordinui ir tas laimingas Vilniaus universiteto klestėjimo dienas, kai jį administravo Jėzaus draugija („Universitas nostra, anno MDLXXIX a Summo Pontifice Gregorio XIII condita, per ducentos annos regebatur a patribus Societatis Iesu. Huius Societatis, cui et Sanctitas Vestra ascripta est, memoria in Universitate Vilnensi adhuc colitur; ideoque evectio Sanctitatis Vestrae ad Sedem Sancti Petri praecipue pretiosa et memorabilis nobis habetur.“)
Štai ir pasakojimo pabaiga.
Ar vis dar manote, kad lotynų kalba mirusi?
Netiesa, nes tai oficiali Vatikano valstybės kalba, lotynų kalba sukurta ir vis dar kuriama šimtai tūkstančių biologijos ir medicinos terminų, Vikipedijoje rasite per 130 000 lotyniškų straipsnių.
Didžiąja kultūros kalba galima skaityti „Harį Poterį“, „Šimtą metų vienatvės“, „Alisą Stebuklų šalyje“, „Don Kichotą“, „Robinzoną Kruzą“ ir „Pinokio nuotykius“.
Ji netgi dėstoma Lietuvos mokyklose, pavyzdžiui, Vilniaus Abraomo Kulviečio klasikinėje gimnazijoje.
O Vokietijoje tai antroji pagal populiarumą gimnazistų užsienio kalba po anglų.
Ko ši istorija moko tuos, kurie neskubėdami atžingsniavo iki paskutinės eilutės?
Pirma, lotynų kalba nėra mirusi. Antra, galimybė pasidaryti pramogą slypi visur. Tiesiog apsidairykite! Kitas išvadas pasidarykite patys.
Valete!
