Audrius Valotka. Kalbos kasdienybės. Lietuva – Airija

Mūsų gerbėjai (ir ne visai) taip pat nerimsta. Vos spėjo Vilniaus miesto savivaldybė pastatyti lietuvišką užrašą, tuoj gavome griežtą klausimą raštu: „Lukiskiu aiksteje iki siol kabo uzrasas "atviras pliazas" lietuviskai butu "atviras papludimys " kada bus istaisytas uzrasas.“ Smagu, kai žmogui rūpi gimtosios kalbos taisyklingumas, bet nemalonu jam atsakyti, kad pliažas nekliūva Kalbos komisijai, taigi ir mums.

O štai vienas Inspekcijos feisbuko puslapio draugas ir aktyvus skaitytojas rašo: „nurodykite kuriuose dar šalyse egzistuoja tokie įstatymai, draudžiantys angliškus užrašus“, nes „Paryžiūje nėra angliškų pavadinimų?“, „nurodykite šalis, kuriuose valstybinė institucija reguliuotų viešus užrašus“ (šių tekstų kalba, kaip supratote, netaisyta).

Tikslinu: Lietuvoje angliški užrašai nedraudžiami, Valstybinės kalbos įstatymas reguliuoja lietuvių ir kitų kalbų vartojimą. Jeigu Lukiškių aikštėje būtų iškabintas užrašas prancūzų, rusų ar mau mau kalbomis, pasekmės būtų tokios pat.

Feisbuko draugui nusiuntėme nuorodą į prancūzų kalbos vartojimą reguliuojantį teisės aktą (vadinamąjį Toubono įstatymą), o patys susimąstėme: gal esame neteisūs?

Gal tikrai Lietuva, kaip šaukia kai kurie akademinio pasaulio proto galiūnai iš savo smėlio dėžės, yra kalbos bastilija, kokios pasaulis dar neregėjo, kad, girdi, kalbos kontrole esame panašiausi į Kiniją?

Todėl nutarėme pasidairyti po margą svietą ir pasidomėti, kaip viešieji užrašai tvarkomi šalyje, truputį panašesnėje į Lietuvą nei Prancūzija, būtent, lietuvių numylėtoje Airijoje. Juk mūsų istorinė patirtis panaši: kalbos egzistencija ilgos okupacijos sąlygomis, galingesnių kaimynų spaudimas.

1937 metų Konstitucijoje airiai paskelbė, kad jų kalba yra valstybinė ir pirmoji, o anglų – antroji oficiali kalba. Abiejų kalbų vartojimą viešojo administravimo erdvėje reguliuoja 2003 metais priimtas Oficialiųjų kalbų aktas.

Jis nurodo, kaip įstaigos turi bendrauti su interesantais žodžiu ir raštu, kuriomis kalbomis teikti paslaugas, rengti audito ir kitus dokumentus, kaip įgyvendinama kalbų lygybė teismuose. Aptariamos net smulkmenos (airių kalbos vartojimas įstaigų blankuose, ant vokų ir pan.).

Airių kalba vartojama vis plačiau, bet institucinis palaikymas būtinas, nes, pastarojo dešimtmečio apklausų duomenimis, tik apie 40 procentų Airijos Respublikos piliečių susišneka valstybine kalba „už švietimo sistemos ribų“.

Apklausos metodika kritikuotina, nes pasikliaujama respondentų nuomone ir atsakymai netikrinami, tačiau iškalbingas palyginimas su britų valdoma Šiaurės Airija: čia susikalbančių airiškai mažiau nei 6 proc., o namuose ją nuolat vartoja tik apie 0,2 proc. piliečių.

Oficialiųjų kalbų akto vykdymą prižiūri kalbų komisaras (An Coimisinéir Teanga), skiriamas Airijos Respublikos Prezidento. Tai mano kolega! Jis užtikrina sklandų Akto įgyvendinimą, saugo airių ir anglų kalbų teises.

Visi noriai bendradarbiauja su komisaru, o kaipgi kitaip: asmeniui, kuris nepaklūsta An Coimisinéir Teanga arba trukdo jo veiklai, gali būti skiriama bauda iki 2000 EUR ir / arba iki 6 mėnesių cypės.

Mūsų tema yra viešieji užrašai, tad pažvelkime, ko airiai pasimokė iš aktyvioje kalbos politikoje labiau pažengusių šalių, visų pirma Rytų Europos. Oficialiųjų kalbų akto gidas pateikia pavyzdžių ir net paveikslėlių, kokie užrašai yra taisytini.

Esminis reikalavimas primena Lietuvą: airių kalba privaloma, ją gali papildyti anglų, taigi galimi deriniai airių+ne anglų kalba ir airių+anglų+kitos kalbos. Airiai neturi tokio gero ir teisiškai perspektyvaus viešojo užrašo apibrėžimo, kaip lietuviai („rašytinė informacija, esanti viešojoje erdvėje ir (arba) skirta visuomenei informuoti“), bet supranta jį gana plačiai: gatvėje ir patalpose, nuolatiniai ir laikinieji, kelio ženklai ir vietovių pavadinimai, nurodomieji ir draudžiamieji.

Bet gana teorijos, juk daug įdomesnis, kaip rašė J. W. Goethe, „gyvenimo auksinis medis“, todėl pasižiūrėkime, kaip Oficialiųjų kalbų komisaro institucija piešinėliais aiškina kalbų vartojimo užrašuose taisykles.

© Asmeninio archyvo nuotr.

Užrašas netinkamas, nes jame – tik anglų kalba (baisus smūgis mūsų anglofilams), todėl turėtų būti pakeistas arba papildytas.

© Asmeninio archyvo nuotr.

Užrašas taisytinas, nes airiškame tekste, kaip patys matote, įsivėlusi klaida: Éalite vietoje Éalaithe. Taisyklingumo kriterijaus taikymas mėgėjams aiškinti, kad Lietuva yra vos ne vienintelė planetos valstybė, besirūpinanti standartinės kalbos taisyklingumu, turėtų sukelti stuburgalio skausmų.

© Asmeninio archyvo nuotr.

Užrašas netinkamas ir turi būti pataisytas – angliškas tekstas skiriasi nuo airiško, nes jame pateikiama kitokia informacija.

© Asmeninio archyvo nuotr.

Užrašas netinkamas, nes airiškame tekste vienas žodis sutrumpintas, o angliškame ne. Teisės aktas liepia užrašą taisyti. Juk gerbiamas Anonimas sutiks, kad užrašas „Atviras plž.“ Lukiškių aikštėje būtų nepakankamas?

© Asmeninio archyvo nuotr.

O šitam viešajam užrašui pasisekė: nors jis netinkamas, nes airiškas tekstas blogiau matomas ar sunkiau įskaitomas už anglišką, taisyti arba keisti jį privaloma tik nuo 2026 metų sausio 1 dienos. Laiko dar yra.

Tokie tad dalykėliai vyksta šalyje, kurioje anglų kalba vis dar turi oficialios kalbos statusą. Kalbų komisaras gana ortodoksiškai elgiasi ir su tokiais užrašais kaip draudimas rūkyti, t. y. po perbrauktos cigaretės piešiniu negali būti „No Smoking“, nes tekstas nėra piktogramos dalis.

© Asmeninio archyvo nuotr.

Esama ir kitokių, laisvai lietuvio sielai sunkiai suvokiamų, draudimų bei rekomendacijų. Pavyzdžiui, oficialiai siūloma užrašą WC keisti piktograma su žmogeliuku, nes WC = „water closet“.

Bet mes nebūkime tokie aršūs! Visiškai pakaks, jeigu Airijos pavyzdys bent kiek pravers kai kurių mūsų sociomokslininkų, tvirtinančių, kad valstybinės kalbos priežiūros sistema egzistuoja tik Lietuvoje, ideologinės kataraktos sudrumstas akis.