Mokslininkai diskutavo apie Venhamo ledo kokybę, net pats didysis fizikas Maiklas Faradėjus mėgino paaiškinti ypatingą jo atsparumą tirpimui švarumu ir oro burbuliukų nebuvimu. „Wenham Lake Ice“ reputacija buvo tokia puiki, kad viešbučiai informuodavo, jog jų klientai aprūpinami ledu tik šios bendrovės, tapusios Jungtinės Karalystės karališkosios šeimos tiekėja. Verslas slydo kaip per ledą.
Visa ši ledo pasaka baigėsi, kai 1861 m. Jungtinėse Valstijose ėmė ir prasidėjo pilietinis karas, rimtai sutrikdęs eksporto reikalus. Rinkoje pasirodė konkurentai norvegai, kuriuos nuo Londono teskyrė apie 600 jūrmylių. Venhamo ledas jau buvo tapęs kokybės ženklu, todėl norvegai, ilgai nemąstę, 1864 metais Opegardo (Oppegård) ežerą perkrikštijo Venhamu, kad londoniečiai manytų tebeperką kokybišką amerikietišką ledą. Po poros metų „The Times“ paskelbė, kad šie krištolo skaidrumo ledo luitai Wenham Ice Company vitrinose iš tiesų atkeliauja iš Norvegijos.
Ar tikrai šiame pasakojime mums rūpi ledas? Ak, ak, mielas Anonime, tavo pilkosios ląstelės neklysta – iš tiesų mudviem rūpi kalba. Ar šiuo atveju pavadinimas buvo svarbus? Taip, labai. Tai gražus pavyzdys, kaip kalba gali tapti verslo draugu.
Verslas neretai linkęs kalbų įvairovę traktuoti kaip kliūtį. Rinkodaros specialistai papasakos nemažai atvejų, kai abejingumas kalbos klausimams verslui sukėlė nepatogumų. Smagus ir jukus rinkodaros (tuomet, prieš trisdešimt metų, dar marketingo) Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokyklos dėstytojas iš Jungtinių Valstijų pasakojo apie Brazilijoje paklausos neturėjusį automobilį „Nova“, kurio pavadinimą vietiniai suprato kaip „nevažiuoja“. Po Pietų Amerikos prekybos agentų protestų „Mazda“ 1991 metais turėjo atsisakyti vienatūrio pavadinimo „Laputa“ (=„moters makštis“), kurio reklama buvo tokia: „Laputa sukurta taip, kad būtų kuo naudingesnė mažoje erdvėje...“ ir t. t. Daugiau pasakojimų apie tai, kas verslui norom nenorom teko atsižvelgti į kalbos reikalus, rasite kad ir čia.
Beje, Opegardas – ne vienintelis toks vietovardžio keitimo atvejis. Dar šauniau pasielgė Šiaurės Dakota, kurios sostinė iki 1873 metų vadinosi Edvintonu. Pavadinimas buvo akivaizdžiai nevykęs, nes investicijos į miestuką neplūdo, niekas centrinės gatvės trinkelėmis negrindė, startuoliai neužpildė biurų erdvių. Edvintoniškiai nutarė veikti, ir miesto tėvai paskelbė viešąjį pirkimą miesto plėtros planui. Buvo pateikti trys galiojantys pasiūlymai: a) Gedimino pavyzdžiu siųsti laiškus kitų valstijų amatininkams ir suteikti jiems privilegijų; b) Zaporožės kazokų pavyzdžiu siųsti griežtą laišką kokios nors šalies valdovui; c) mažiau trintis po saliūnus ir pradėti rimtai dirbti.
Trečiasis variantas buvo atmestas iš karto, nes komisija posėdžiavo saliūne „Kaubojaus sapnas“. Pirmasis planas buvo suniekintas, nes visi Edvintono amatininkai – lentpjovys, pakinktų gamintojas ir graborius – bijojo konkurencijos. Todėl buvo surašytas laiškas Vokietijos imperijos kancleriui Otto fon Bismarckui (taip, taip, Anonime, čia tas su ūsais), agirdž, pavadinsime miestą tavo pavarde, o tu mums investicijų ir vokiečių imigrantų.
Archyvai nutyli, ar geležinis kancleris pasiuntė į miestą-naujakrikštą vokiečių ir investicijų, ar šiaip tiesiog pasiuntė, bet Bismarckas suklestėjo, šiuo metu jame gyvena net 62 000 darbščių ir patriotiškai nusiteikusių bismarkiečių, stypso dangoraižis sulig Vilniaus savivaldybės pastatu, o leidinys „The Bismarck Tribune“ giriasi 82 000 skaitytojų auditorija.
Tai ko mes čia, Lietuvoje, snaudžiame? Klaipėda jau pražiopsojo galimybę atvadinti Klaipėdą Angelu-Merkeliu. Vokiškas kapitalas būtų paplūdęs upėmis. Juokauju, Anonime, jeigu dar nesupratai.
Vietovardžių keitimas verslui stimuliuoti yra labai retas nutikimas, o štai prekių pavadinimai yra gamybininko duona kasdieninė. Bet apie tai – kitą kartą.
