Žmones, dar nepraradusius teisinės sąmonės likučių, žmogžudysčių faktas vertė atsiriboti nuo palaikymo D. Kedžiui ir spontaniškai nepritarti minios reikalaujamam linčo teismui. Kita vertus, moralinis balsas vertė piktintis, regis, neabejotinais vaiko išnaudojimo faktais ir akivaizdų, galimai nusikalstamą aplaidumą pademonstravusiomis valstybės teisėsaugos tarnybomis, vilkinusioms viešus tėvo skundus.
Dabar Garliavoje susirinkę žmonės iš visos Lietuvos (kai kuriai, dominuoti iš paskutiniųjų mėginančiai medijai bandant priskirti neva tai Garliavos fenomenui) netiesiogiai iškėlė politinės filosofijos vertą dilemą: kur baigiasi konstitucinė teisė protestuoti ir kur prasideda nusikalstamas trukdymas teisingumui? Šios dilemos atgarsiai girdimi medijose dalyvaujančių teisininkų, politikų, viešųjų intelektualų mintyse. Dažniausiai viskas susiveda į sakralią frazę: reikia gerbti teisinės valstybės principus ir vykdyti teismo sprendimus. Buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Egidijus Kūris net prabilo apie teisinės sistemos kapituliaciją.
Pirmiausia reikėtų aiškiai pasakyti, kad vargu ar išsilavinęs žmogus nori kvestionuoti liberalios demokratijos principą, kad teisingumą vykdo tik teismas. Vargiai kas ginčytųsi, kad abejojimas šiuo principu būtų tolygus teisinės sistemos, ant kurios laikosi civilizuota valstybė, išderinimui. Kaip galima suabejoti tokiais dalykais?
Bet ar visuomenės jautrumas Kedžio šeimos tragedijai gali būti priskirtas maištui prieš teisinę valstybę? Kas yra Garliavoje, Airijoje, Danijoje, Didžiojoje Britanijoje ir JAV žmonių reiškiama parama Kedžiui ir jo dukrai?
Dabar net ir pilietiškai angažuoti viešieji intelektualai (tiesa, tik vienas kitas) spontaniškai susibūrusius žmones vadina kedofilais, mase, gatvės teismu, minios teisingumu ir pan. Neva valstybė neturi „stoti ant kelių prieš minią“.
Tuo tarpu, Kedžio laidotuvės, susibūrimas Garliavoje dėl mergaitės ar lietuvių emigrantų susitelkimai rodo, kad žmonės puikiai atskiria „Kedžio kovą“ nuo bandymų išnaudoti jo vardu susitelkusią visuomenę politiniams tikslams. Manau, tą puikiai pastebėjo prezidentė, sakydama, kad visuomenė stebi su šia istorija susijusius įvykius.
Simuliakrų pasaulyje bet kokį rimtą dalyką galima paversti pajuokos objektu. Pats terminas „kedofilai“ jau yra simuliakras, bandantis sukompromituoti, tikiu, daugumos Lietuvos piliečių moralinę laikyseną, dirbtinai versdamas pasirinkti arba iracionalią, aklą minią, arba protingą ir absoliučiai nepaneigiamą paklusnumo teisinės valstybės principui poziciją. Visiškai nepagrįstai D.Kedys viešųjų simuliakrų gamintojų nuosekliai verčiamas „Lietuvos Robinu Hudu“, „vaikų teisių gynėjų“ ir pan.
Sąmoningai bandoma „užmiršti“, kad čia buvo tėvo kova už savo dukrą, kuriai visi buvo abejingi, o ne kažkokių revoliucijų darymas. Dabartiniai viešumo manipuliatoriai, taip išsigandę žmonių solidarumo ir niekaip negalintys susitaikyti, kad jų negali valdyti, nė piršto nepakrutino, kad tragedija nebūtų įvykusi, kai dar gyvas Kedys įvairiausiais teisėtais (!) būdais bandė atkreipti dėmesį.
Daugumos (tuo tikiu) Lietuvos piliečių moralinė laikysena nepasiduoda dirbtinai, dažniausiai Kedžio oponentų formuojamam Kedžio kultui (neturinčiam nieko bendro su jautrumu mergaitės likimui). Ir lygiai taip pat su nepasitikėjimu ji traktuoja kvietimą besąlygiškai a priori pasitikėti susikompromitavusia teisėsauga, nes „gyvename teisinėje valstybėje“.
Ši situacija žadina poreikį bendresniems pamąstymams apie socialinį solidarumą, protesto ribas ir leistiną nepaklusimą valstybės institucijoms.
Vakarų antiautoritarinio mąstymo tradicija, pasitelkusi žmogiškosios prigimties koncepciją, sugebėjo atskirti teisėtumą nuo teisingumo. Sofoklio „Antigonėje“ sesuo laidoja brolį, nors žino, kad bus nubausta, nes karaliaus įstatymas draudė laidoti mirusius. Tačiau jaučiama pareiga broliui vertė Antigonę nepaklusti įstatymui – žmogiškoji prigimtis yra aukščiau įstatymų.
Vėliau krikščioniškas solidarumas vertė krikščionių mąstytojus akcentuoti nepaklusnumą aukščiausiems autoritetams (netgi popiežiui), jeigu jie nutolsta nuo tarnystės žmonėms. Teisingumą atstovaujantis (postą užimantis), bet teisingumo nevykdantis žmogus tampa teisingumo institucijos uzurpatoriumi, todėl turi būti pakeistas. Šv.Augustinas sakė: „jeigu valstybėje nėra teisingumo, ji yra ne valstybė, bet plėšikų gauja“.
Naujaisiais laikais žmogaus prigimties koncepcija buvo formuluojama kaip teisingumo reikalavimas nacionalinės valstybės valdžiai gerbti žmogaus teises. Žano Žako Ruso „bendroji valia“ buvo nukreipta priversti valdžią atsižvelgti į bendrą visuomenės interesą ir tapo Prancūzijos revoliucijos ideologine vėliava.
Pirmosios pasaulio konstitucijos, kaip visuotinės emancipaciją pradėjusios revoliucijos, niekuomet nebūtų atsiradusios, jeigu viskas vyktų pagal to meto „teisinės valstybės principus“ – saugojusius tuomečių „dieviškų“ monarchijų politinę galią.
Kaip mokė žymus britų sociologas Ralphas Dahrendorf’as (1929-2009), konfliktas yra neatsiejama visuomenės gyvenimo dalis, postindustrinėje visuomenėje pasiekusi rafinuotas formas. Industrinėje visuomenėje socialinis konfliktas formavosi aplink klasę, nes būtent klasės poliarizavo visuomenę, išreikšdamos darbo pasiskirstymą. Klasinis darbo pasiskirstymas kartu atlikdavo ir socialinės stratifikacijos funkciją, kadangi klasė pradėjo formuoti moralines ir kultūrines nuostatas, socialinį statusą ir stilių, lyčių vaidmenis ir t.t. Modernus socialinis konfliktas be ekonominės (gerbūvio) kovos buvo ir kova už moralinį lygiateisiškumą, už galimybę visuomenėje jaustis lygiu ir nediskriminuojamu.
Nei vienas iš šių judėjimų, įskaitant 1968 m. Paryžiaus gegužę, nevyko pagal pagarbos teisinei valstybei principus ne todėl, kad šie principai „aklos minios“ buvo laikomi blogais, bet todėl, kad socialinis konfliktas jau negalėjo būti išsprendžiamas įprastomis teisinėmis priemonėmis. „Teisinė valstybė“ jau negynė savo piliečių (nereguliavo konflikto), bet vaidino socialinės nelygybės įteisinimo funkciją.
Lietuvos visuomenė neišgyveno nei vienos iš Vakarų socialinių revoliucijų, todėl mes neturime patirties ir išmanymo tvarkytis su rimtais žmonių nepasitenkinimo valstybe proveržiais. Būtų idealu, jeigu valstybės institucijos laiku ir su deramu jautrumu reaguotų į visuomenės problemas. Tuomet net nepriartėtumėme prie protesto, pilietinio nepaklusnumo ar (neduokdie) socialinių neramumų situacijos. Deja, Kedžio atveju taip neatsitiko. Ar visuomenė turi teisę šitaip protestuoti kaip Garliavoje?
Žinoma, pensininkų susirinkime „dalyvaujančius“ jaunuolius, daužančius Seimo langus, niekaip nepavadinsi socialiniu konfliktu ar visuomenės teisių problemą keliančių žmonių solidarumu. Tačiau vietinių ir Pasaulio lietuvių taiki parama Kedžio dukrai bei reiškiamas (moraliai visiškai pagrįstas) nepasitikėjimas Kėdainių teismo ir prokūratūros veiksmais – ar tai gali būti priskirta prie aklos minios agresijos? O gal tai ženklas, kad ši byla nėra ordinarinė ir kad teisėtumas šiuo atveju prasilenkia su teisingumu?
Vakarų istorija rodo, kad bet koks judėjimas už pilietines ir socialines teises vyko kaip protestas prieš diskriminaciją pateisinančią tvarką. Todėl reikalavimas, kad socialinis konfliktas vyktų „pagal tvarką“, reikštų visuomenės skaudulių užslopinimą, o ne realų jų sprendimą. Politikų ir intelektualų uždavinys yra užfiksuoti žmonių solidarumo siunčiamus signalus ir pareikšti moralinę poziciją, kaip tą padarė Emilis Zola 1898 m. parašydamas atvirą laišką Prancūzijos prezidentui ir taip inicijuodamas suklastotos Dreyfuso bylos peržiūrą. Jeigu nebūtų tos bylos peržiūrėjimo, nekaltas prancūzų karininkas būtų įkalintas iki gyvos galvos teisėtomis priemonėmis.
„Teismo sprendimas turi būti vykdomas“ ir „reikia gerbti teisinės valstybės principus“ yra teisingos ir civilizuotos tezės būtent todėl, kad jos yra savaime nekvestionuotinos. Tačiau būtent tas jų absoliutus teisingumas Kedžio bylos atveju trukdo pastebėti visuomenėje atsivėrusią žaizdą – poreikį būti išgirstiems. Politinis spaudimas teismams yra netoleruotinas. Bet lygiai taip pat netoleruotinas kurtumas visuomenės apačioje susikaupusiems skauduliams.
Jeigu būtų taip, kaip siūlo etatistinės valstybės (tik iš valstybės interesų žvelgiančios) šalininkai – pilietiškumas ir socialinis protestas net negalėtų kilti. Žmonėms būtų teisėtai pasiūlyta protestuoti miške 10 kilometrų nuo miesto ribos. Tuomet dingsta socialinio protesto esmė, tuomet prievarta užkertamas kelias iškilti į viešumą visuomenėje susikaupusiems skauduliams.
Teisinės valstybės krachas bus tuomet, jeigu mes atimsime iš žmonių, nesutinkančių su valstybės institucijų sprendimais, moralinę teisę protestuoti. Tai Vakaruose vadinama pilietiniu ar socialiniu nepaklusnumu (civil, social disobidience). Jeigu žmonių solidarumą abejingai, šaltu veidu iškeisime į abstrakčią pagarbą teisinės valstybės principams, ypač kai šiuos principus atstovaujančios politinės ir teisėsaugos institucijos savo veiksmais tyčiojasi iš žmonių pagarbos ir net nesistengia ją užsitarnauti (su keliomis išimtimis).
Socialinio solidarumo, protesto ir pilietinio nepaklusnumo reikšmė demokratinėje ir pietinėje visuomenėje ir yra atkreipti valdžios dėmesį, kad įprastos teisingumo procedūros jau nustojo būti efektyvios. O pilietinės valdžios uždavinys – suvokti šitą ir komunikuoti su spontaniškai išsiveržusiu pilietiškumu jau netradicinėmis priemonėmis.
Kam reikia teisinės valstybės, jei teisinės valstybės priemonėmis galima užgniaužti bet kokio solidarumo ir pilietinės atjautos pasireiškimus?
Autorius yra Lietuvos Socialiniu Tyrimo Centro darbuotojas ir Kauno Technologijos Universiteto sociologijos doktorantas.