Kalbos kontrolės komisija kasmet gauna šūsnis skundų dėl Belgijos piliečių kalbinių teisių pažeidimų:
- Briuselio regiono laiškininkai nuolatos grąžina korespondenciją su nyderlandų kalba užrašytais adresais, o siuntėjui nurodoma „adresas nežinomas“.
- Briuselyje įsikūrusių tarptautinių organizacijų interneto svetainės – tik anglų kalba. Ar tai kalbos teisių pažeidimas?
- Grimbergeno savivaldybė skrajutę su informacija apie skiepijimo kampaniją pateikė keturiomis kalbomis, nors turėjo būti vien tik nyderlandų.
Jeigu nusiskundimas turi pagrindo, Komisija siunčia išaiškinimus ir privalomuosius nurodymus. Štai minėtų skundų nagrinėjimo išvados:
- Dvikalbiame Briuselio regione vietos tarnybos privalo vienodai vertinti prancūzakalbius ir nyderlandų kalba šnekančius gyventojus ir siūlyti jiems vienodas paslaugas. Pašto tarnyba turi užtikrinti, kad visa korespondencija būtų siunčiama tinkamu adresu, nesvarbu, kokia kalba jis užrašytas. Jei adresato kalba nežinoma, visos tarnybos turi siųsti dokumentus abiem kalbomis.
- Visi juridiniai asmenys privalo savo svetainėje teikti informaciją prancūzų ir nyderlandų kalbomis. Belgijoje anglų kalba nėra administracinė kalba, valdžios institucijoms neleidžiama jos vartoti visuomenei teikiamiems pranešimams ir komunikacijai. Komisija pripažįsta, kad interneto svetainių kūrėjams gali būti leidžiama pasirinkti kalbą, įskaitant anglų, su sąlyga, kad pirmiausia informacija bus skelbiama valstybinėmis kalbomis.
- Skrajutė apie skiepijimo kampaniją keturiomis kalbomis, ne tik nyderlandų, pateikta pagrįstai. Tačiau tokia išimtis turi būti aiškinama labai siaurai: kitų kalbų vartojimas galimas tik tais atvejais, kai tai yra absoliučiai būtina visuomenės sveikatos labui. Be to, lankstinuke turi būti nurodyta, kad angliškas tekstas yra tik vertimas iš nyderlandų kalbos.
Tokie štai margi Belgijos kalbos politikos raštai. Margi, palyginti su Lietuva, visų pirma dėl to, kad vietoj vienos valstybinės kalbos, kaip Lietuvoje, ginamos trijų kalbų – prancūzų, nyderlandų ir vokiečių – teisės. Pietinėje šalies dalyje, Valonijoje, oficiali kalba – prancūzų. Flandrijoje įteisinta nyderlandų, šalies rytuose, su Vokietija besiribojančioje nedidelėje teritorijoje, – vokiečių. Dvikalbiame tarptautiškame Briuselyje dauguma gyventojų šneka prancūziškai, bet visa viešoji informacija pateikiama prancūzų ir nyderlandų kalbomis. Šalyje daugiausia šnekama nyderlandų kalba (flamandų dialektu).
Belgija, skirtingai nei Lietuva, yra federacinė valstybė, todėl jos konstitucijoje įtvirtintas kalbinio teritoriškumo principas, pagal kurį saugoma kalba turi būti išskirtinė arba aiškiai dominuoti tam tikroje vietovėje. Pakeitus gyvenamąją vietą kalbinės teisės, priešingai nei, tarkim, balsavimo teisė, nėra perkeliamos.
Visos Belgijos savivaldybės priklauso vienam iš keturių kalbinių regionų. Šių kalbinių regionų ribos gali būti pakeistos tik specialia balsų dauguma priimtu įstatymu. Pirmenybė teikiama oficialiai regiono kalbai. Todėl vartoti ar mokėti kitą kalbą neprivaloma. Ši nuostata neleidžia bendruomenių taryboms įvesti dvikalbystę ar imtis kokių nors priemonių, dėl kurių abi kalbos būtų traktuojamos vienodai.
Nuolatinė kalbų kontrolės komisija
Jau dvidešimto amžiaus pradžioje Belgijoje buvo nuspręsta, kad kalbos priežiūra negali apsieiti be kontrolės. 1934 metais įsteigta ir kurį laiką veikusi Nuolatinė kalbų kontrolės komisija (pranc. La Commission permanente de contrôle linguistique) vėl buvo atkurta 1964 metais. Komisiją sudaro vienuolika narių: penki prancūzakalbiai, penki nyderlandų kalbos atstovai ir vienas vokietis. Juos iš prancūzų, flamandų ir vokiečių bendruomenių teikiamų kandidatų ketveriems metams skiria karalius. Komisijos prezidentas, šiuo metu Emmanuelis Vandenbossche‘as, kalba dviem kalbomis: nyderlandų ir prancūzų. Karalius taip pat skiria vienuolika pakaitinių narių.
Už savo veiklą Nuolatinė kalbos kontrolės komisija atsiskaito vyriausybei, teikdama kasmetinę ataskaitą. Komisijos interneto svetainėje skelbiamos veiklos ataskaitos nuo pat institucijos veiklos pradžios – 1964-ųjų.
Komisijos nariai yra įgalioti teikti pasiūlymus, išvadas ar pastabas vidaus reikalų ministrui, vyriausybei. Tam tikrais atvejais netgi privaloma iš anksto konsultuotis su Komisija, o ši turi pateikti išankstinę nuomonę.
Belgijoje visos valstybinės įstaigos privalo nustatyti prancūziškai ir nyderlandų kalba kalbančių darbuotojų skaičiaus santykį. Ši kalbinė sistema leidžia užtikrinti, kad atitinkamų institucijų tarnautojai funkcijas vykdytų abiem valstybinėmis kalbomis. Taip pat – kad kiekvienos kalbinės grupės darbuotojai turėtų galimybę eiti tam tikras pareigas, nesibaimindami konkurencijos su kitos kalbinės grupės atstovais. Todėl Komisija kasmet patikrina apie šimtą centrinių federalinės valdžios ir Briuselio regiono valstybinių įstaigų.
Į Komisiją kreipiamasi prašant pateikti oficialią nuomonę dėl diplomų, atestatų, kalbos egzaminų pažymėjimų, karaliaus ar ministrų skelbiamų dekretų.
Dar viena Komisijos funkcija – prižiūrėti kalbos egzaminų organizavimo tvarką. Kalbos egzaminus rengia SELOR (Belgijos federalinės valdžios personalo atrankos biuras) ir regionų pasienio savivaldybės. Komisija siunčia stebėtoją, kuris turi prižiūrėti, kad egzaminai vyktų tinkamai. Taip pat turi teisę prašyti atšaukti paskyrimą į tam tikras pareigas, jei kalbos egzaminas, kurį laikė pretendentas į darbo vietą, Komisijos nuomone, vyko netinkamai.
Nemenka Komisijos darbo dalis – skundų nagrinėjimas, o jų būna labai įvairių. Ši Belgijos institucija nesirūpina kalbos taisyklingumo klausimais. Jai teikiami skundai daugiausia susiję su piliečių kalbinių teisių pažeidimu, netinkamu kalbų vartojimu tvarkant administracinius reikalus, teikiant viešąsias paslaugas, viešąją informaciją. Komisijos išvados priklauso nuo to, kokiame kalbiniame regione teikiama viešoji rašytinė ar žodinė informacija ar suteikiamos viešosios paslaugos: vienakalbiame, dvikalbiame sostinės Briuselio ar vadinamosiose pasienio savivaldybėse. Pavyzdžiui, dvikalbiame Briuselio regione žmogus, pretenduojantis įsidarbinti valstybinėje įstaigoje ar aptarnavimo srityje, privalo puikiai mokėti gimtąją kalbą ir atitinkamu lygiu mokėti antrąją kalbą (nyderlandų arba prancūzų) – būti išlaikęs tai pagrindžiantį specialų kalbos egzaminą ar testą. Savivaldybėse, kurios ribojasi su kitu kalbiniu regionu, viešosios paslaugos teikiamos dviem kalbomis.
Kuo esame panašūs?
Vartydami Belgijos nuolatinės kalbos komisijos korespondenciją kartais pasijuntame lietuviškų rūpesčių rate. Mūsiškė Kalbos inspekcija turėjo atsakyti į Lietuvos piliečio skundą, kad trumposiose žinutėse apie registraciją antigenų „Covid-19“ testui nevartojamos lietuviškos raidės. Sveikatos apsaugos ministerija atsakė, kad dėl lietuviškų raidžių vartojimo trumposiose telefono žinutėse siuntimo įkainis išaugtų daugiau nei du kartus, bet štai informacija apie registraciją elektroniniu paštu turi būti siunčiama vartojant lietuviškas raides. Vilniaus miesto savivaldybė prieš kelerius metus Lukiškių aikštę papuošė paplūdimiu ir angliškais užrašais, o po to, vadovaudamasi Kalbos inspekcijos nurodymu, pasirūpino ir lietuviškais užrašais.
Lietuvoje, kaip ir Belgijoje, didžiausią dalį skundų sudaro pranešimai dėl aptarnavimo nevalstybine kalba, lietuvių kalbos nevartojimo atliekant tarnybines pareigas. Į Kalbos inspekciją nuolatos kreipiamasi dėl pavežėjų ir prekybos centruose dirbančių rusakalbių, nekalbančių lietuviškai; skundžiamasi, kad poliklinikoje odontologas kalbėjo tik rusiškai, lauko kavinėje klientai neaptarnaujami valstybine kalba, nes personalas kalba tik angliškai. Teiraujamasi, keliomis kalbomis savivaldybės administracijos direktorius turėtų išsiųsti rekomendacijas užsienio firmai; ar prekybos įmonėje dirbanti ukrainietė turi išlaikyti valstybinės kalbos egzaminą? Panašios bėdos ir Belgijoje: pilietis, užsukęs į „Ben Hur Express“ pašto skyrių, negalėjo nusipirkti pašto ženklų, nes pašto darbuotojas nekalbėjo nyderlandų kalba; skundžiamasi dėl plakato prancūzų kalba slaugos namuose „Roger Decamps“; pranešama, kad Briuselio būsto biuras iškabino skelbimus tik viena – prancūzų – kalba, nors Briuselyje veikiančios įstaigos visuomenei skirtus pranešimus turi pateikti ir prancūzų, ir nyderlandų kalbomis.
Jeigu atidžiau palygintume lietuvišką Kalbos inspekciją su kolegomis Belgijoje, pamatytume dar vieną aspektą: lietuviška institucija nuolatos juda liberalėjimo kryptimi, pavyzdžiui, jau ketvirtus metus neskyrė nė vienos baudos. Belgijos kalbos kontrolės komisijos kaip tik vis labiau plečia savo galias: kadaise buvusi vien patariamoji institucija dabar turi teisę imtis administracinių veiksmų, inicijuoti tyrimą dėl kalbos vartojimo pažeidimų, reikalauti pateikti dokumentus, teikti apeliacinį skundą dėl administracinių nurodymų, prieštaraujančių kalbos teisės aktams, panaikinimo.
Vis dėlto Lietuvoje dauguma valstybinės kalbos reikalavimų yra privalomojo pobūdžio, o Belgijos Nuolatinės kalbų kontrolės komisijos teikiamos nuomonės yra labiau patariamosios. Jų neprivaloma laikytis, bet paprastai į jas atsižvelgiama. Ši kontroliuojančioji įstaiga Belgijoje turi didelį moralinį autoritetą, jos rekomendacijos valdžios institucijoms, atstovaujančioms daugiakalbei visuomenei, yra itin svarbios. Kaip teigiama vienoje iš Komisijos metinių ataskaitų, kalbų vartojimo administraciniuose reikaluose reglamentavimas yra esminis Belgijos demokratijos elementas. Kiekvienas šalies pilietis susiduria su valdžios įstaigų veikla, naudojasi viešosiomis paslaugomis, viešąja informacija ir tikisi, kad jo kalbinės teisės nebus pažeistos.
