Šio straipsnio neužtektų, norint kritikuoti tokį požiūrį. Galų gale – ne toks jo tikslas. Palieku specialistų kompetencijai diskusijas apie tai, kokia energija yra naudingesnė Lietuvai, ar esame pajėgūs netolimoje ateityje įsisavinti viliojančiai atrodančias alternatyvias jos formas ir ar su jomis bei su tuo, ką turime, galime užsitikrinti saugią energetinę ateitį.
Čia noriu pateikti keletą faktų, tikėdamasi, kad jie galbūt padės apsispręsti tiems, kurie dar nežino, kurioje jie barikadų pusėje, o svarbiausia – priminti prieš daugiau nei 50 metų Jungtinių Tautų (JT) iniciatyva pasirašytą beveik slaptą sutartį tarp Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) ir Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO), kuri apribojo bet kokios neigiamos informacijos apie branduolinę energiją skleidimą.
Ši sutartis dažnai vadinama didžiausiu JT skandalu ir gėda, o siekiant ją nutraukti, įkurta speciali organizacija „For Independence of WHO“( „Už Pasaulinės sveikatos oprganizacijos nepriklausomybę“) . Didele dalimi dėl šios sutarties pasaulis neturi realaus supratimo, koks yra tikrasis atominės energijos poveikis žmogui, o Lietuvos Vyriausybė gali mus liūliuoti rožiniais pažadais, kaip mes kursime saugią ir laimingą atominę ateitį.
Elektrinės sprogsta ir ne dėl žemės drebėjimų
Spaudoje labai mėgstama spekuliuoti teiginiu, kad neva tai Lietuvoje atominės elektrinės – saugios, kadangi mes esame ne seisminėje zonoje. Sutinkantiems su tuo noriu priminti, kad Černobylyje sprogimas įvyko ne dėl žemės drebėjimo. O tiems, kas mėgins nelaimės priežastis suversti „rusiškajam faktoriui“, patarsiu susirasti informaciją, kaip Fukušimos Daiči savininkė kompanija „Tepco“ viename iš trijų cunamio nuniokotų reaktorių dar 1966 m. nežinia kokiais sumetimais pakeitė originalią avarinę šaldymo sistemą, dėl ko avarijos metu ši sistema galėjo nesuveikti. Arba, kad ta pati „Tepco“ daugybę kartų klastojo AE saugumo dokumentus, nurodydama, kad reaktorių elektros sistemos tikrinamos kasmet, nors jos nebuvo tikrinamos 11 metų.
Todėl valdininkų, taip užtikrintai kalbančių apie absoliučiai saugią AE, norisi paklausti – ar jie įsitikinę, kad TIK žemės drebėjimai elektrinėms pavojingi Lietuvoje?
Fukušimoje – beveik siaubo scenarijus, bet sakoma, kad „viskas gerai“
Kalbant apie „žmogiškąjį faktorių“ ir apie tai, kad jis kartais turi net didesnę įtaką katastrofoms negu stichija, norėčiau priminti, kas vyksta Fukušimoje šiandien. Nors 1, 2 ir 3 reaktoriuose padėtis šiek tiek stabilizuota ir ištirpęs branduolinis kuras šaldomas, didžiausią nerimą kelia 4-asis reaktorius. Tiksliau – po truputėlį griūvantis jo pastatas. (Fotografijas ir kaip jis pamažu griūva, galite pamatyti internete).
4-ojo reaktoriaus pastate, maždaug 30 m. aukštyje, visiškai neapsaugotame baseine, šaldomi 1535 atitarnavę radioaktyvūs strypai arba – 460 tonų atominio kuro. Tačiau jo seisminis atsparumas – nulinis. Viso pasaulio mokslininkai su siaubu stebi ir galvoja – kas bus, jei įvyks nors menkiausias žemės drebėjimas. Po šio pastato nugriuvimo prasidėtų milžiniška ir visiškai nevaldoma branduolinė reakcija, nes tiesiog ant žemės suvirtusių radioaktyvių strypų būtų neįmanoma atšaldyti. Negana to, tik už 50 m. nuo jo, pagrindinėje atidirbtų strypų saugykloje, saugomi dar 6375 atominiai strypai ir daugiau kaip po 1000 kiekviename reaktoriuje.
Paklausite, kodėl aš čia piešiu tą siaubo scenarijų? Ogi dėl labai paprastos priežasties – dėl to paties žmogiškojo faktoriaus. Todėl kad šiandien, kol situacija dar kažkiek valdoma ir yra galimybė tą tyliai tiksinčią bombą iš pavojingos zonos išvežti, elektrinės savininkė kompanija „Tepco“ to daryti neskuba. Žinoma, sandėliuoti tokiam kiekiui radioaktyvių medžiagų reikia ir pasiruošimo, ir vietos. Tačiau ar ne tam dabar turėtų būti sutelktos visos pajėgos?
Štai jums ir žmogiškasis faktorius! Nieko nedaroma tada, kai daryti dar galima. „Tepco“ sako, kad kol kas pas juos yra „viskas gerai“ ir „situacija kontroliuojama“, o strypus žada išvežti per ... 3 metus. O likusius - iš šalia esančio sandėlio ir iš kitų reaktorių - per 10 metų. Štai taip!
Pagaliau, situaciją ilgai stebėję, neapsikentė amerikiečiai. Prieš porą savaičių jie į Fukušimą pasiuntė savo senatorių R. Wydeną. Demokratui iš Oregono situacija Fukušimoje pasirodė labai bloga. Pamatęs, kad 4-ojo reaktoriaus pastatas su tokiu kiekiu radioaktyvių strypų vos laikosi, o pasauliui ir toliau pateikima optimistinė informacija, jis, jo paties žodžiais tariant, „išsigando“. R. Wydenas pareikalavo, kad branduoliniai strypai būtų kiek galima greičiau išvežti, ir kad būtų kviečiama tarptautinė pagalba. Deja, sprendžiant iš labai vėsios „Tepco“ reakcijos, abejotina, ar šie reikalavimai bus įvykdyti.
Sutartis, neleidžianti skelbti branduolinės informacijos
Tuos, kurie nors kiek domisi atominiais reikalais, „Tepco“ arogancija kažin ar nustebins. Seniai žinoma, kad atominės energijos pramonė – bene stipriausia lobistinė grupė pasaulyje, o ekonominiai reikalai čia glaudžiai susiję su kariniais. Todėl ir informacijos slėpimas čia – nieko naujo.
Praeito amžiaus 6-ajame dešimtmetyje ateidami į rinką atominės pramonės lobistai gerai žinojo, koks pavojingas yra radiacijos poveikis žmogui ir aplinkai. Jie suprato, kad jeigu ši informacija pasieks visuomenę, atominės energijos aukso amžius truks neilgai. Informaciją žūtbūt reikėjo blokuoti. Kaip jau buvo minėta, 1959 m., Jungtinių Tautų iniciatyva buvo pasirašyta beveik slapta sutartis tarp Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) ir Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO), kuria PSO prarado teisę savarankiškai skleisti informaciją, susijusią su branduoline energija. O jei tiksliau – NEIGIAMĄ informaciją apie šios energijos įtaką žmogui ir aplinkai.
Ekspertai pripažįsta, kad tokios sutarties sudarymas prieštarauja bet kokiai logikai. Joje bendrus tikslus suformavo organizacijos, kurių veikla iš principo prieštarauja viena kitai. TATENA misija – plėsti ir didinti atominės energijos panaudojimą, PSO – rūpintis žmonių sveikata. Pasirašiusi šią sutartį, PSO prarado savo kaip Sveikatos organizacijos statusą, o lyderio vaidmenį perleido atomininkams.
Šia sutartimi PSO įsipareigojo prieš pradėdama bet kokias programas ar tyrimus pirmiausiai pranešti TATENA`i ir „klausimą suderinti abiems pusėms priimtinu būdu“. (žr.„Agreement Between the International Atomic Agency and the World Health Organization“, 1959). Negana to, sprendžiant eilę svarbių klausimų, TATENA įgijo veto teisę. Pavyzdžiui, 1991 m. Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos vyriausybėms paprašius PSO į vieną iš tarptautinių projektų įtraukti tyrimus apie radiacijos įtaką paveldimumui, įsikišo TATENA ir vietoje paveldimumo tyrimų minėtos Sovietų sąjungos respublikos gavo atsakaitą apie radiacijos įtaką... dantų ėduoniui.
Kaip viskas prasidėjo?
Prasidėjus Šaltajam karui ir padaugėjus branduolinių bandymų skaičiui, PSO susirūpino dėl branduolinės energijos poveikio aplinkai. 1957 m. ji surengė konferenciją apie radiacijos įtaką žmogaus paveldimumui („Effects of Radiation on Human Heredity“). Konferencijos išvadose nuskambėjo perspėjimas dėl galimo neigiamo radiacijos poveikio genetikai, o viso pasaulio mokslininkai buvo paraginti pradėti studijuoti ilgalaikės radiacijos riziką.
Išvados, kad „radiacija gali turėti neigiamą įtaką paveldimumui“, nepatiko atominės energetikos apologetams. 1958 m. PSO buvo paprašyta suorganizuoti kitą konferenciją, kurioje žmonėms būtų aiškinama kad branduoliniame amžiuje radioaktyvus spinduliavimas yra neišvengiamas, o taip pat - kad nėra sveika per daug juo rūpintis. Konferencija buvo pavadinta „Taikios atominės energijos panaudojimo įtaka žmonių psichinei sveikatai“ („Mental Health Aspects of the Peaceful Uses of Atomic Energy"), o joje nuspręsta, kad pilna informacija apie branduolinę energiją visuomenei neturi būti atskleidžiama. Iš karto po šių konferencijų buvo nuspręsta imti į nagą PSO, o JT įtikintos inspiruoti minėtą sutartį.
Pastudijavus šią sutartį, matyti, kad nors formaliai TATENA ir PSO joje pateikiamos kaip lygiateisės, iš tiesų lyderio vaidmuo priklauso TATENA`i. Negana to, kad PSO su ja turi tartis norėdama daryti tyrimus, ji taip pat turi žiūrėti, „kad sudarinėjant statistinius duomenis būtų TINKAMAI panaudota gauta informacija ir visi projektai atitiktų BENDRĄ INTERESĄ“. Kitaip tariant – kad nediskredituotų atomininkų.
Atominių katastrofų atvejais - ypatingas slaptumas
Tačiau labiausiai šio tandemo toksiškumas atsiskleidžia atominių katastrofų atvejais. Iš karto po Černobylio avarijos ne PSO, bet TATENA buvo pagrindinis informacijos šaltinis. Reikia pripažinti, kad jai užduotį lengvino tai, jog bet kokį informacijos įslaptinimą buvo galima dangstyti Sovietų Sąjungos politika. Tačiau net sovietams sugriuvus ir praėjus daugiau negu 25 metams po avarijos, Černobylio informacija yra slepiama.
Įsidėmėtinas atvejis, kai 2005 m. TATENA, PSO ir Jungtinės Tautos Ženevoje suorganizavo Černobyliui skirtą konferenciją, kurioje buvo pareikšta, kad šios katastrofos aukų buvo tik apie 4000. Nepriklausomi ekspertai stebisi tokiu cinizmu ir nurodo visiškai kitokius skaičius. Ir nors jų pateikiami duomenys skiriasi priklausomai nuo skaičiavimo metodo (ar skaičiuojami iš karto mirę žmonės, ar vėžiniai susirgimai, ar ilgalaikis radiacijos efektas genetikai), reikia kalbėti ne apie tūkstančius, bet šimtus tūkstančių aukų.
Įdomi istorija atsitiko su Niujorko mokslų akademija - NMA (New York Academy of Sciences) - respektabilia 200 metų veikiančia organizacija, neapdariai paskelbusia nepriklausomus duomenis apie Černobylį. 2009 m. NMA 24-osioms Černobylio metinėms išleido knygą „Černobylis: katastrofos pasekmės žmonėms ir aplinkai“ (“Chernobyl: Consequences of the Catastrophe for People and the Environment”).
Šioje knygoje mokslininkų grupė paskelbė skandalingą faktą, kad bendras Černobylio aukų skaičius gali siekti 1 milijoną. Tačiau jau po 6 dienų NMA internete išplatino pareiškimą, kuriame atsiprašė už tokią „dezinformaciją“ ir visiškai nuo jos atsiribojo. Akivaizdu, kad galingų lobistų pagąsdinti mokslininkai nusprendė pasitraukti iš kovos, iš kurios jie vis tiek neišeitų nugalėtojais.
Iš karto po Fukušimos avarijos žiniasklaidos atstovai, reikalaudami informacijos, tiesiog atakavo PSO būstinę. Tačiau nepaisant situacijos kritiškumo, pareigūnai apie esamą padėtį pradėjo kalbėti tik po savaitės. 2011 m. kovo 18 d. PSO atstovas ryšiams su visuomene G. Hartlas spaudos konferencijoje perskaitė keletą visiškai nereikšmingų, iš žiniasklaidos seniai žinomų faktų, o duoti interviu apie maisto užkrėtimą radioaktyviomis dalelėmis atsisakė.
Atominės energetikos tema – nelengva. Ir kiekviena diskutuojanti pusė turi savų argumentų. Norėtųsi vieno – kad darant tokios svarbos sprendimus, būtų aptariami ne tik ekonominės naudos, bet ir rizikos faktoriai, kad būtų pasitelkti ne TATENA ar PSO, bet nepriklausomų mokslininkų medicininiai duomenys ir kad Lietuvos žmonės būtų supažindindinti su visais „už“ ir „prieš“. Nes jeigu „absoliučiai saugios“ atominės energijos idėja brukama mums tarsi su buldozeriu, nori nenori imi galvoti, kas už viso to stovi ir „už kiek“.