aA
Nuo šiol Lietuvos filosofijos padangė pasikeitė: nebeskambės gyvas iškiliausio Lietuvos filosofo žodis. Kita vertus, liko jo knygos, kurios dabar tampa juo reikšmingesnės. Vis dėl to apie A. Šliogerio reikšmę Rytų ir Vidurio Europoje ar juo labiau pasaulyje čia nekalbėsiu: nors jo knygos išverstos į vokiečių ir anglų kalbas, jis pats purtėsi globalistinių nuostatų. Paradoksas tas, kad jo filosofijos šaltinis – patirtys gimtinėje, į kurią jis vis grįždavo. Tai jis vadino filotopija, meile savo vietai.
Arvydas Šliogeris
© DELFI / Kiril Čachovskij

Nesu pasiruošęs čia aptarti jo palikimo – tai kur kas geriau padarys jo filosofijos tyrinėtojai. Prisipažįstu, kad iš daugybės jo knygų skaičiau tik tris su puse. Vietoj to pasidalinsiu savo ilgamečio bendravimo su Mokytoju patirtimis. Maža pasakyti, kad jis buvo tiek mano magistro darbo, tiek daktaro disertacijos vadovas. Jei ko nors man pavyko pasiekti Lietuvos filosofijos padangėje, tai tik dėka Arvydo Šliogerio. Kai baigęs VGTU atėjau studijuoti į VU, būtent jis mane pastebėjo Gyvenimo ir egzistencijos filosofijos seminaro metu ir nebepaleido įvairiomis prasmėmis.

Prieš tai buvo srautinės Filosofijos įvado paskaitos Baltupiuose. Auditorija visada lūždavo nuo studentų. Sodrios metaforos, saviti terminai, populiariosios kultūros kritika ir orientacija į pamatinius klausimus – šių dalykų derinys jo paskaitas darė išskirtines ir traukė kaip magnetas įvairius fakulteto studentus. Paradoksalu ir tai, kad kandžiodamas masines medijas it vienišas vilkas jis buvo tų medijų žmogus, nuolat kviečiamas į televizijos laidas ir kalbinamas žurnalistų. Ar medijos, kurios orientuojasi į reitinginį mąstymą (Bourdieu 2011), pasiruošusios susisprogdinti dėl aukštesnio reitingo? Būdamas viešas žmogus Arvydas Šliogeris srautinėje auditorijoje atrodė tolimas ir neprieinamas, tačiau tai – visiškai klaidingas įspūdis. Pas jokį kitą dėstytoją nebuvau taip dažnai namuose kaip pas Mokytoją. Ar I. Kanto gatvė įpareigoja joje konsultuoti studentus? Skambučius, kuriems Mokytojas teikė pirmenybę lyginant su el. paštu, vienas kitam sunku suskaičiuoti. Mokytojo paprastumą liudija ir tai, kad jis neatsisakė švęsti su mumis, tuometiniais filosofijos magistrantūros absolventais. Arvydas Šliogeris mokėjo dirbti, bet mokėjo ir švęsti.

Atsiskaitymai pas Mokytoją buvo priešingybė to, ko dabar siekia švietimo biurokratai. Pirma, Mokytojas reikalaudavo labai daug rašyti. Antai minėtame seminare reikėjo parašyti net tris rašto darbus: apie Nietzsche’ę, apie Schopenhauerį ir apie Kierkegaardą. Prieš tai reikėjo perskaityti šių filosofų veikalus. Bet kokia „chaltūra“ skaitant ne filosofus, o apie jų idėjas vikipedijose, tuoj pat būdavo atskleista. Visus studentų rašto darbus Mokytojas kruopščiai skaitydavo. Panašu, kad šiais testų ir tikrinimo „urmu“ laikais tokia praktika negrįžtamai pasitraukė. Kas norėtų akistatos su šimtais darbų dabar, kai įprasta inkšti dėl darbo universitete sąlygų? Antra, jo vertinimo tvarka buvo ypatinga. Jis laikėsi nuomonės, kad kūrybingumo negalima vertinti masiškai. Kiekvienas studentas ir kiekvienas jo darbas nusipelnė atskiro dėmesio ir atskiro vertinimo. Kai kas tai vadino vertinimu „patinka – nepatinka“. Vis dėlto beveik visi sutiko, kad Mokytojas vertino ypač taikliai. Tai siejasi ne tiek su pedagogine intuicija (jos taip pat netrūko), kiek su vokiška akademine kultūra, kurioje profesorius yra paskutinė instancija. Panašu, kad Lietuvoje požiūris kitoks: profesorius turįs būti švietimo politikos mulas masiškai gaminant absolventus.

Mokytojas mokėjo ir turėjo teisę pykti. Tai esu patyręs du kartus – abu pelnytai. Pirmą kartą Mokytojui paklusau ir dėl to niekada nesigailėjau, antrą kartą nepaklusau ir lygiai taip nesigailėjau. Pirmą kartą jis supyko, kai rengiausi habilitacijos procedūrai vos patenkinęs tam keliamus reikalavimus. Šio epizodo pamoka ta, kad mokslininkas turi sau kelti daug didesnius reikalavimus nei jie nustatyti mokslo biurokratų. Jei biurokratai prašo dešimties straipsnių, turime žiebti dvidešimt. Tąkart atidėjau savo procedūrą, kuriai vėliau atsakingai pasiruošiau. Antrą kartą Mokytojas pyko, kai kėliau sparnus į VGTU, kuriame mane turėjo „suvalgyti“. Dėl to, kad daug filosofų valgo duoną naujajame VGTU fakultete, netiesiogiai kaltas Mokytojo pyktis. Čia lenda į galvą Arvydo Šliogerio mintis: ne tu gaudai upėtakį Grūdos upelyje, bet jis – tave. Lenda į galvą ir kito Mokytojo mintis: imkite mane ir valgykite. Kai kam VGTU yra gimtinė, į kurią būtina sugrįžti.

Kai Arvydą Šliogerį kviečiau į Lietuvos fenomenologų steigiamąjį susirinkimą, jis prisipažino nelaikąs savęs fenomenologu, nors Lietuvoje sunku buvo rasti žmogų, kuris daugiau išmanytų tiek apie Edmundą Husserlį, tiek apie Martiną Heideggerį. Tąkart jis atvyko į steigiamąjį susirinkimą, bet jame atsisakė bet kokių – net garbės – postų. Tai byloja apie jo dygėjimąsi mundurais, apie tai, kad net fenomenologijos drabužis jam buvo per ankštas. Tyla, kasdienybė, daiktas, patirtis – šios fenomenologijos temos sušvito naujais atspindžiais jo filotopijoje ir, pridurkime, fotomene. Viename seminare nuskambėjo Mokytojo mintis: geriausias fenomenologas yra ne Edmundas Husserlis, o Marcelis Proustas, aprašantis vaikystės pyragėlį.

Kyla pagunda Arvydą Šliogerį lyginti su Leonidu Donskiu (Gritėnas 2019). Vis dėlto tarp jų daugiau skirtumų nei panašumų: pirmasis – filosofijos kūrėjas, antrasis – filosofinės minties istorikas, pirmasis – nusvilęs politikoje, kurią vėliau nuolat kritikavo, antrasis – sėkmingas politikas ir politologas, pirmasis – prisirišęs prie gimtinės, antrasis – pasaulio pilietis. Arvydą Šliogerį galima lyginti su tėvu Stanislovu, su Ksenofanu ir su Algiu Mickūnu. Pastarasis – jo vienintelis bendraautorius, nes filosofija – individuali, egzistencinė lemtis. Beje, bendraautorių knyga vadinasi Filosofijos likimas. Su tėvu Stanislovu Arvydas Šliogeris ne tik kalbėdavo apie poeziją, bet ir tylėdavo apie daiktus. Neradęs žodžių, tėvas Stanislavas giedodavo, o Arvydas Šliogeris fotografuodavo. Ksenofanas, Šliogerio meilė, buvo teologas, neigęs dievus. Vietoj to pasaulis esąs Dievas.

Kažkada Mokytojo paklausiau, kokia jo parašyta knyga yra jam brangiausia. Atsakymas buvo: Daiktas ir menas. Tada vos nenugriuvau nuo kėdės – ir man. Ši knygelė, kurios vienas skyrius yra apie Rilke’ės poeziją, kitas – apie Sezamo tapybą, parašyta po privalomųjų akademinių darbų ir žymi Šliogerio išlaisvėjimą nuo bet kokių kanonų. Tai buvo mano parankinė knyga, kai studijuodamas Freiburge dviračiu važinėdavau Reino pakrante. Ar ne Heideggeris kalbėjo apie rožes prie Reino?

Pabaigsiu citatomis iš knygos, kuri nebaigta skaityti guli ant mano stalo.

Tik vėjo gūsis, paglostantis skruostą, tik debesies šešėlis išskrudusioje pievoje, tik epušės lapo virpėjimas, tik kibirkštėlė auksiniame Grūdos dugne, tik kalvos linija, nykstanti rūkuose, tik atodūsis, tik sapno nuoplaiša vidudienio Saulėje, tik Niekio raukšlė vėjuotuose žolynuose, – tik tiek mums belieka, tik tiek man dovanoja fotožvilgsnis (Šliogeris 2016: 44).

Linksmybės visą parą – pati žiauriausia vergystės forma (Šliogeris 2016: 86).

Filotopas sąmoningai įsišaknydamas vietovėje šiapus juslinio horizonto gali praplėšti mito skraistę (Šliogeris 2016: 83).

Tik gyvybės krešulys yra ir gali būti nebanalus, kultūra – banalybės žodiena (Šliogeris 2016: 96).
Jei kokie tyrinėtojai kada nors kalbės apie Lietuvos filosofijos mokyklą, ją pirmiausia sies su Arvydo Šliogerio vardu.

Nuorodos

Bourdieu, Pierre. 2011. Sur la television.

Gritėnas, P. 2019. Arvydas Šliogeris – Šermukšnių gatve, per Alksniupius, pakeliui į didžiąją tylą.

Šliogeris, A. 2016. Kasdienybės metafizika. Vilnius: Apostrofa.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(33 žmonės įvertino)
4.5152

Top naujienos

„Vilniaus vandenys" ir aplinkosaugininkai buvo akli: plastikas į Nerį tekėjo jau nuo praėjusių metų pabaigos (127)

Visą mėnesį į Nerį nuotekų vamzdžiu tekančios plastiko atliekos, apie kurias pranešė ne...

Savaitgalį Vilniuje praūžęs neblaivių nepilnamečių vakarėlis nesibaigs ramiai: pareigūnai aiškinasi detales

Penktadienio vakarą Vilniaus centre jaunuoliai surengė audringą vakarėlį, kuriame su alkoholio...

Rojus, kuriame atostogauja egzotikos trokštantys lietuviai, – pavojingiausia šalis žemėje (18)

Atostogų kelionės šiuo metu ypač populiarios, jas dažnai renkasi šeimos ar draugų kompanijos....

Lietuvoje gimdos kaklelio vėžio diagnozę kasmet išgirsta šimtai moterų: kaip išvengti šios mirtinos ligos gydytojos atsako į skaitytojų klausimus (41)

Nacionalinio vėžio instituto mokslininkai atliko pirmą išsamų prevencinės programos dėl gimdos...

Premjero patarėjas dėl Narkevičiaus skandalo: aš pasakysiu, ko galbūt neturėčiau (225)

Premjeras pirmadienį interviu DELFI pareiškė, kad diskusijų dėl susisiekimo ministro Jaroslavo...

„Regitra“ įvardijo 5 būsimų vairuotojų prasimanymus, kuriais nereikėtų tikėti (32)

Mitų netrūksta kiekvienoje srityje. Su jais susiduria ir „ Regitra “, kurioje retas nėra...

Ką sugalvojo Putinas? Ekspertai – apie realiausią scenarijų (44)

Nuo pat tos akimirkos, kai Rusijos prezidentas kreipėsi į Federalinę Asamblėją ir atsistatydino...

Pasipiktino aikštelių apmokestinimu šalia prekybos centrų: gerai neapsižiūrėjus galima gauti baudą (254)

Į DELFI redakciją kreipęsis vilnietis Eugenijus pasakojo pastaruoju metu susidūręs su nauja,...

Erika Umbrasaitė

Prancūzų meilė maistui ir etiketui

Prancūzai galbūt ir išrado meilės meną, bet už kulinarijos meną jie turi būti dėkingi...

Nuožmaus pasipriešinimo vėl sulaukęs „Žalgiris“ tritaškiais gelbėjosi Šiauliuose (184)

Vos prieš dvi dienas sensacingai Lietuvos krepšinio lygoje ( LKL ) „Šiauliams“ pralaimėjęs...