Noriu pastebėti, kad Švedija daug metų pirmavo pasaulyje pagal besivystančioms šalims suteiktą paramą ir priimdavo daugiausia pabėgėlių (taip pat – ir politinių), jei skaičiuotume vienam jos gyventojui tenkantį skaičių, nors su pabėgėlių integracija į šalies gyvenimą buvo ir tebėra didelių problemų.
Taip, galima sutikti su V. Laučiaus teiginiu, kad ne visos kurdų politinės jėgos (pvz., Kurdistano darbininkų partija – PKK) yra vertos pabėgėlių statuso, nes kai kurie jų nariai yra ekstremistai. Bet ar tokia didelė (maždaug Prancūzijos dydžio teritorija su jame gyvenančiais ir savo identitetą puoselėjančiais 40 mln. kurdų) neturi teisės į savo valstybę? Kas gali nuspręsti? Net Jungtinių Tautų Chartijoje yra įvardyta tautų apsisprendimo teisė, nors kartu Jungtinės Tautos gerbia ir pripažįsta valstybių teritorinio vientisumo ir sienų neliečiamumo principą. Ar šie du principai neprieštarauja vienas kitam?
O dėl V. Laučiaus 1960–1980 metų „švediškojo socializmo“ kritikos, tai nemažos dalies Sąjūdžio laikų Lietuvos visuomenės svajonė buvo iškovoti nepriklausomybę ir gyventi panašaus modelio valstybėje – su visomis jos socialinių teisių ir socialinio saugumo garantijomis.
Tuometinis švedų socialdemokratų lyderis ir šalies premjeras Olofas Palmė turėjo nepaprastą savo politikos palaikymą ir neginčijamą autoritetą šalies ir pasauliniu mastu.
Tuo laiku Švedija buvo laikoma viena saugiausių pasaulio šalių su stabilia ekonomika ir socialine taika. Ne veltui šalies premjeras galėdavo sau leisti vaikščioti be apsaugos, kas 1986 metais lėmė jo žūtį nuo nenustatyto žudiko šūvių, su žmona be apsaugos grįžtant iš kinoteatro.
Jeigu mes jau kvestionuojame Olofo Palmės autoritetą, tai tada šiame postmodernistiniame pasaulyje tampa iš viso nebeaišku, kas tuo autoritetu begali būti.
Jeigu žiūrėsime į vietinę politiką, tai Olofas Palmė yra politikas, tikrai daugiausia nusipelnęs už „švediško demokratinio funkcinio socializmo“ sukūrimą šalyje, kuris reiškė socialinio teisingumo ir ekonominio efektyvumo balansą, kai buvo pažaboti patys aštriausi kapitalizmo prieštaravimai. 1960–1980-ųjų Švedija yra „auksinio“ gerovės valstybės amžiaus kūrinys, kuriuo žavėjosi visas pasaulis – įskaitant kur kas liberalesnes JAV, o aštriai kritikuoti nesiėmė net SSRS.
Užsienio politikoje Švedija su savo neprisijungimo politika vaidino „tilto“ vaidmenį tarp Šiaurės ir Pietų, o taip pat – Vakarų ir Rytų, bet nepataikavo nei JAV, nei SSRS. Taip, O. Palmė pasisakė prieš užsitęsusį JAV karą Vietname, bet jis ir ryžtingai pasmerkė SSRS agresiją Čekoslovakijoje 1968 metais.
Natūralu, kad O. Palmė palaikė Salvadoro Allendės vyriausybę ir smerkė Augusto Pinocheto režimą Čilėje. Švedija tais metais buvo ryškiausias taikos siekimo lyderis pasaulyje su griežto, ginkluoto neutraliteto politika.
Įdomumo dėlei verta pastebėti, kad Nobelio premijos laureatas, švedų ekonomistas Gunnaras Myrdalas buvo apskaičiavęs, kad Švedijai Europos (ES) nare būtų buvę naudinga tapti gerokai anksčiau nei 1995 metais, bet nestodama į ES ji bijojo pakenkti savo neutraliteto politikai, nes ekonomika ir politika, kaip žinome, dažnai yra gerokai susiję dalykai.
Būtina pažymėti, kad dabartinė Švedija yra gerokai nutolusi nuo praeito amžiaus „švediškojo socializmo“ modelio ir yra gerokai suamerikonėjusi.
Mokslinė literatūra liudija, kad Švedija XXI amžiuje yra atsisakiusi dalies savo „institucinio perskirstomojo“ modelio ir gerokai pasislinkusi į dešinę – link konservatyviojo-korporatyviojo modelio su daugybe liberalių elementų.
Taigi, šiuolaikinė Švedija yra praradusi nemažą dalį savo praeito amžiaus specifikos, nes jos struktūros ir ideologijos yra pasikeitusios ir labiau atitinka, jeigu taip galima išsireikšti, vakarinių NATO šalių „vidurkį“.
Seniai palaikydama dažnai neafišuojamus ryšius su NATO, Švedija dabar turi visišką teisę tapti oficialia NATO nare, ypač Rusijai užpuolus Ukrainą, o Lietuvai tai būtų naudinga tiek geopolitine, tiek karine, tiek ir ekonomine prasme.
