Lygiai prieš pusmetį, lapkričio 21-ąją, genties Bengalijos įlankos Šiaurės Sentinelų saloje atstovai strėlėmis nudobė 27-erių amerikietį misionierių Johną Alleną. Nors Indijos valdžia draudžia vojažus į Sentinelus, žuvusysis išsinuomojęs kanoją vis tiek plaukė atversti į krikščionybę 60 tūkstančių metų be kontakto su išore gyvenančius čiabuvius, kurie nemoka išgauti ugnies, gyvena kaip medžiotojų-rinkikų bendruomenė, strėlėmis atakuoja virš jų skrendančius sraigtasparnius ir neabejotinai garbina stabus.
Niujorko Bronkso gatvėse iki 3,5 mylių (1 mylia – 1,609344 kilometro) per valandą greičiu patruliuoja „Boston Dynamics“, pagamintas maždaug 70 kilogramų, robotas-šuo iš Niujorko policijos departamento, aprūpintas vaizdo kameromis ir naktį regėti leidžiančiais žibintais. Dirbtinio pareigūno kaina – apie 74,5 tūkstančio dolerių.
Šių metų vasario trečią savaitgalį jis dalyvavo į apartamentus adresu East Street nr. 227 įsibrovusių plėšikų sulaikyme – įbėgo į namą, pakilo į reikiamą aukštą ir ištyrė, ar nepaimti įkaitai. Policininkai situaciją sekė roboto žvilgsniu, gali ir būti, kad plėšikai operatyviai neutralizuoti, nes išvydę juos suimti atskubėjusio pareigūno banaliai „apšalo“.
Šių metų spalio 5-ąją Aušvice rastas ant sienos šviežiai išpieštas antisemitinis graffitis.
Rugsėjo 15-ąją kompanijos „SpaceX“ kosminiu laivu „Dragon“ iš Kanaveralo kyšulio į Žemės orbitą trijų dienų skrydžiui pirmą kartą kilo keturių neprofesionalių astronautų ekipažas. Projekto idėja priklauso Amerikos milijardieriui Jaredui Isaacmanui, kuris neskelbiama suma jį ir finansavo. Su milijardieriumi į kosminį turizmą leidosi vaikų onkologinės ligoninės medicino sesuo, loterijos laimėtojas ir kolegijos dėstytojas. Skrydžio tikslas – lėšų rinkimas vaikų onkologinei ligoninei.
„The Guardian“ spalio 17 dieną informavo apie Vienos turizmo tarybos sprendimą sukurti paskyrą turinio paslaugos teikėjos „OnlyFans“ interneto puslapyje kaip protestą prieš interneto socialinių tinklų „Instagram“ bei „TikTok“ politiką drausti publikuoti apnuogintus kūnus.
Pretekstu galutinai apssipręsti tapo šiuolaikinio japonų menininko Nobuyoshi Araki kūrinio su apnuoginta moters krūtimi iš Austrijos sostinės Albertinos muziejaus kolekcijos blokavimas 2021-ųjų liepą. „Instagram“ dėl tos pačios priežasties yra draudęs baroko klasiko Pieterio Pauliaus Rubenso kūrinių rodymą, mat pagal šio interneto socialinio tinklo taisykles draudžiama publikuoti nuogus žmones, net jei tai meno kūriniai.
„Facebook“ yra pašalinęs virš 25 tūkstančių metų senumo Vilendorfo Veneros statulėlę kaip pornografiją.
Tabuko provincijoje šalies šiaurės vakaruose Saudo Arabija renčia urbanistinio futurizmo stebuklą Neomą už kol kas 500 milijardų dolerių su robotizuota valdymo bei paslaugų sistema, žaliąja energetika bei vietos įstatymais. Er Rijadas Neomu tikisi užtemdyti ir Las Vegasą.
Saudo Arabija veikiausiai bėra vienintelė šalis pasaulyje, kur oficialiai įteisintos viešos mirties bausmės galvos nukirtimo aikštėje prieš miesto mečetę metodu.
Kompanijos „OpenAI“ sukurtas neuroninis tinklas GPT-3 surentė „The Guardian“ vedamąjį „Šį straipsnį pilnai parašė robotas. Tau jau baisu, žmogau?“, kuris publikuotas praėjusių metų rugsėjo 10 dieną dienraščio interneto puslapyje.
Redaktoriai parašė tik nedidelę įžangą, kad GPT-3 būtų lengviau orientuotis. Jis ir susiorientavo, tekste nurodęs, jog dirbtinis intelektas nesiekia kenkti žmonijai, todėl dera pasitikėti kompiuteriais. GPT-3 asmeniškai prisipažino esąs pasirengęs dėl žmonijos pasiaukoti, vedamąjį apibendrino Mohandos Gandžio citata „Ir mažas kūnas, įkvėptas negęstančio tikėjimo dvasios, gali keisti istoriją.“ „Pajėgsiu ir aš,“ – neslėpė optimizmo GPT-3.
Kad planetą kontroliuoja šešėlinė vyriausybė, tiki beveik trečdalis vokiečių. 49 proc. Niujorko gyventojų neatmeta galimybės, kad JAV vyriausybė prisidėjo prie teroro aktų 2001 metų rugsėjo 11-ąją. Amerikiečių išsilaipinimu Mėnulyje netiki 49 proc. rusų. Vienas iš trijų amerikiečių kalbas apie globalią klimato kaitą laiko sukčiavimu.
Ką manyti ir ar apskritai verta manyti apie Afganistano Badachšano provincijos šalies šiaurės rytuose vicegubernatoriaus Mullos Ahmado Ahmadi spalio 2-ąją žurnalistams paskelbtą`žinią apie pasienyje su Kinija bei Tadžikistanu dislokuotą specialųjį mirtininkų batalioną, mat mirtininkai yra tie bebaimiai kariai, be kurių aukos gal nebūtų ir pergalės prieš Ameriką Afganistane?
BBC korespondentai spalio 24-ąją Afganistano Herato priemiestyje rado daugiavaikę šeimą, kuri buvo priversta už 500 dolerių parduoti ką tik gimusią dukrą kitų vaikų išmaitinimo reikalu.
Naujagimę pirkėjui atiduos, kai ji pramoks vaikščioti. Šis pažadėjo ištekinti ją už savo sūnaus, bet ne faktas, jog taip ir nutiks.
Knygų serijos apie Harį Poterį autorę Joanną Rowling spalio pradžioje vėl ištiko nemalonumai – šįkart dėl detektyvo „Pašėlęs kraujas“ (Troubled Blood) iš knygų serijos apie privatų detektyvą Cormoraną Strikeą. Rašytoja apkaltinta transfobija, mat „Troubled Blood“ pagrindinis veikėjas serijinis žudikas Dannis Creedas nusikaltimus vykdo apsirėdęs moteriškais drabužiais (idant įteigtų aukoms saugumo jausmą) ir kaip trofėjus grobia nužudytų merginus rūbelius.
„Twitterio“ vartotojai knygos pristatymo išvakarėse pasmerkimo reikalu sukūrė šūkį-žymę (hashtag) „#ripjkrowling“ („ilsėkis ramybėje, J. Rowling“) – maždaug, nors išdidžiai nekęsdama transgenderių ji nužudė savo karjerą, nieks per daug jos nesiilgės. „Sunday Times“ tuo tarpu informavo apie maždaug 60-ies rašytojų bei aktorių paramą H. Poterio gamintojai.
J. Rowling transfobija kaltinta ir birželį po sąmojo ten pat „Twitteryje“ (kiek sąmojis, skonio reikalas) apie sutiktus „menstruojančius žmones“. Kritikai tada apšaukė ją terminu TERF (trans-exclusionary radical feminist), kas reiškia „transžmones neigianti radikali feministė“. Primintina, kad transgenderiai – arba translyčiai žmonės – nesitapatina su savo biologine lytimi.
Pernykščiame „Forbes“ turtingiausių pramogų bei sporto atstovų reitinge J. Rowling su 60 milijonų dolerių užėmė 28-ą poziciją.
Rusas Sergejus Malginas už buitinę žmogžudystę Karelijos pataisos kolonijoje nr.7 atkalėjo 20 metų, atgailavo, užsiėmė savišvieta, nori gyventi ir dirbti kaip normalus žmogus. Bet kol kalėjo, sudegė jo namas, žmogus neteko gyvenamosios vietos registracijos, drabužiai susinešiojo, į darbą su teistumu niekas nepriima. Sergejus nenori atgal į kalėjimą, bet ir nežino, kaip gyventi visuomenėje, kuriai jis absoliučiai nereikalingas.
Lietuviška to paties versija (kaip ypač tolima asociacija): televizijos laidoje susitikus tinklaraštininkui Skirmantui Malinauskui ir verslininkui-politikui Viktorui Uspaskichui prognozuotai virė aistros.
Pasiravėjus, kiek šalyje teisingumo/neteisingumo, laidos kompoziciją vis tiek vainikavo asmeniškumai – kuris kiek teisuolis, socialiai atsakingas etc. Finalas: „Aš nekaltas, kad tu nesugebi uždirbti“. Satisfakciją galų gale patyrė abu – šalyje garsūs asmenys ir toliau garsūs.
O juk ir galima tęsti – beveik be galo ir be jokių šansų stabtelėti bandymo susigaudyti, kas, kaip ir kodėl, reikalu.
Pavyzdžiui, kad „Talibanas“ Afganistano sąlygomis yra nors siaubingas, bet žingsnis pažangos link, nes, kad ir koks viduramžiškai brutalus, neturi alternatyvų. Kaip nurodo Londono politikos komentatorius orientalistas Andrejus Ostalskis, istoriškai nebuvo jokio Afganistamo ir afganų nacijos vakarietiška nacijos interpretacija. Tik priklausomybė šioje teritorijoje gyvenantiems gentiniams (puštūnų, tadžikų, uzbekų, chazarų etc) dariniams, kur giminės kerštas – ir dabar savaime suprantamas, neretai lemiantis šeimų gyvenimus per keletą kartų.
Tipiškas afganistanietis jaučiasi pirmiausia genties dalimi su visomis taip pat iš šio žodžio etimologijos plaukiančiomis egzistencionėmis pasekmėmis. Žodį „Afganistanas“ jis gal ir žino, bet kaip miglotą abstrakciją. Šalį vienija, kas vienija (kitų nėra) – „Talibano“ puštūnai su civilizaciniais instinktais ir papročiais, kokie yra.
Romano „Sunku būti dievu“ autoriai Arkadijus ir Borisas Strugatskiai terminu „progresorius“ titulavo tūlą doną Rumatą, kurį XXII amžiuje visapusiškai pažangesnė Žemės civilizacija pasiunčia į Arkanaro karalystę tolimoje planetoje su viduramžiška teokratinė santvarka, idant į pažangos kelią „normintų“ fanatiškus, neišsilavinusius čiabuvius. Intelektu, technologijomis žemiečiai smarkiai lenkia vietinius ir gal galėtų pakeisti jų gyvenimą, bet tiesmukiškai to daryti negali.
Matematikas metereologas Lewisas Fryus Richardsonas 1922 metais pirmas pasaulyje pasiūlė konvertuoti orų prognozes į matematikos kalbą. Tuo tikslu Žemę padalino į didelius sektorius, aprašė atmosferos kaitos dinamiką kiekviename atskirai ir aprašė bei nupiešė „prognozių fabriką“ – savotišką laboratoriją, kurioje procesai atskiruose planetos taškuose „suvedami“ į globalų paveikslą. Iš esmės kompiuterinis modeliavimas gerokai iki paties kompiuterio atsiradimo.
Pirmos tokios orų prognozės praktinės naudos nenešė, buvo menas dėl meno – orų „virtuvė“ per komplikuota, kad ją būtų galima apibrėžti vien rankiniu metodu (pavyzdžiui, aritmometrais). Tarkime, orų prognozė artimiausioms 12 valandų 1922-ųjų galimybėmis reikalavo apdorojimo masyvo duomenų, kuris užtrukdavo savaitę ar pusantros. Teko reikšmingai mažinti planetos sektorius, pradžiai.
Tai čia „tik“ orai (su visa jiems pagarba), o kur – jau globalėjanti žmonių padermė.
Kultūros filosofo Mirceos Eliadės veikale „Amžinojo sugrįžimo mitas. Archetipai ir kartotė.“ pasakojama apie pirmykštes kultūras metų sandūroje ištikdavusią sumaištį, kuomet dar viena laikų pabaiga įtikėję ir to supratimo slegiami žmonės atsiduodavo visapusiškai destrukcijai, kol pamažu įsisiūbuojantis naujų kalendorinių metų ritmas negrąžindavo atgal į gyvenimą.
Pagal M.Eliadę yra profaniškas (praeinantis, buitinis) ir šventasis laikas (amžinybės atkartojimas). Pastarąjį žmogus išgyvena ritualų metu. Svarbų vaidmenį sakralizuojant erdvę senovės tautose atlikdavo šventasis pasaulio stulpas, simbolizavęs kosminę ašį, aplink kurią dievai sukūrė pirmykščius žmones.
Reikalai nūnai kiti, vienu erdvę sakralizuojančių ritualų gal laikytinas susišaudymas prie prekybos centro, o ir jo viduje kalėdinių išpardavimų aušroje? Šaudytis dera pačioje aušroje ir ne kitaip – informuotas šiuolaikinis žmogus negali sau leisti pražiopsoti beatodairiško apsipirkimo linksmybių pradžios, kad taip pastūmėtas būtų genamas iki pat išpardavimų sezono pabaigos ir nekvaršintų galvos dėl pirmykščio įsitikinimo, jog laikai baigiasi.
XXI amžiuje ypač didelis vylius negaišti, nes/kai papirkti reikia čia ir dabar. Analizę profesionalai nesunkiai „užkalba“ ar „užkloja“ informaciniu triukšmu.
Apstu intriguojančių siužetų, verda aistros (mažiausiai), publikai neleidžiama atsikvėpti nė akimirkos, tikra aukso kasykla tekstų vertelgoms.
Pasaulis kažkaip (arba ne kažkaip) „sumažėjo“ iki eklektiškos painiavos. Kaip yra nurodęs knygos „Tai ne propaganda. Pasaulinio karo su tikrove kronikos“ (This Is Not Propaganda. Adventures in the War Against Reality) autorius Peteris Pomerantsevas, tokios piguvos nebuvo niekada.
XX amžiaus filosofijos bei aktyvizmo ikona Susan Sontag knygoje „Apie fotografiją“ yra pastebėjusi, jog fotomenas tada (XX amžiuje) apgaudavo, kai norėjo byloti tiesą, užtat „tik“ veidmainiaudamas nemeluodavo.
Per įmantrus algoritmas, kai P. Pomerantsevas jau dabar konstatuoja neregėtą piguvą.
Amerikoje gyvenantis bulgarų žurnalistas Nikola Krastevas Niujorke prie Jungtinių Tautų (JT) būstinės užregėjo priparkuotą sovietinį motociklą su priekaba „Ural“. Nustebo, nutarė pasigilinti ir pradžiai atrado, jog „Ural“ sovietiškumas ties pavadinimu („Made in Russia“ ant padangų) ir baigiasi, motociklas 70 proc. sukomplektuotas iš vokiškų bei japoniškų detalių.
Rusijos Irbite į šiaurės rytus nuo Jekaterinburgo per metus surenkama 1200-1300 „Ural“, 95 proc. jų keliauja į eksportą, prekės ženklo savininkas Ilya Khaitas pokalbyje su bulgarų žurnalistu prisiminė 20 metų senumo istoriją, kai jo kompanija susitarė su JT dėl 2000 motociklų pristatymo į Iraką.
Iki 2003-ųjų Amerikos karinės kampanijos Irake pradžios spėta pristatyti 500 „Ural“, likusius pusantro tūkstančio siuntė dar porą metų. Dalį jų amerikiečių kariškiai vėliau persiuntė į JAV, čia irakietiškų „Ural“ odisėjos kompozicija logiškai skaidriai užsiskliaudžia.
Be jokių dar XX amžiaus mistifikacijų.
Vokiečių kultūros teoretikas Byung-Chul Hanas knygoje „Skaidrumo (galima ir pridėti: neišpasakyto – A.S.) visuomenė“ kritikuoja Vakarus dėl perdėto aiškumo, kuris esą sabotuoja permainas: „Dabartinė nuomonių visuomenė palieka status quo neliečiama ir nepajudinama.“
Faktus gožia nuomonės, stoja kaip ir pofaktinis būvis, mat ne faktai kaunasi su priešingais faktais. Su „tik“ nuomone galima sau leisti ypač daug, ir viešoji erdvė suveši kandumu. Ne žmogus vartoja viešąją erdvę, o atvirkščiai.
Skaidrumo pramogos kainą irgi turi. Pietų Korėjos serialą „Kalmaro žaidimas“ (Squid Game) galima vertinti ir kaip dar vieną antropologinę studiją, nes nenaujas yra siužetas apie šėtoniškame žaidime iš nuosavo gyvenimo dalyvaujantį žmogų, grupę ar visą žmoniją.
1997-ųjų filme „Žaidimas“ (The Game) Michaelio Douglaso herojus, nykokas turčius, įtraukiamas į paslaptingą lošimą ir galų gale praranda viską, ką turėjo. Finale išaiškėja, jog viską organizavo jo brolis (kaip ir demiurgas) pagrindinio filmo herojaus perauklėjimo (pavadinkime, žmogiškumo naudai) reikalu ir jam pavyko.
2012–2015 metų keturių dalių seriale „Bado žaidynės“ (The Hunger Games) demiurgai kilniais (žmogiškumo naudai) tikslais galvos nebekvašina, jų tikslas – banaliai suvaryti pagrindinę heroję bei į ją panašius vyksmą stebinčios sočios pasiturinčios publikos pasitenkinimui. Herojė nepasiduoda ir galų gale demiurgams parodo, kur vėžiai žiemoja. Kaip ir gėrio pergalė per aspera ad astra, bet asmeniškai įnirtingai mosikavus kumščiais.
„Squid Game“ neviltis dominuoja. Jei „Alkanuose žaidimuose“ į aukos vaidmenį pastūmėdavo aklas burtas, „Kalmaro žaidime“ į lošimą ateinama savanoriškai, iš nevilties. Ir grįžtama iš nevilties, net jei lošimo dalyvio situacija irgi beviltiška. Skirtingai nuo „The Hunger Games“, jokių organizuotų pasipriešinimų (kur vėžiai žiemoja). Tik bandyti tverti iki galo, blogiausiu atveju pasikarti, kaip tą padarė žaidėjas nr. 69, kuriam viename žaidimo turų teko užmušti žmoną.
„Alkanų žaidimų“ ir „Kalmaro žaidimo“ populiarumą galima argumentuoti nuojauta, jog žmonių padermė vis menkiau susigaudo, kas ir kaip vyksta. Dėl to ir sąmokslo teorijų renesansas, kai žmogų iš gatvės apima vis stipresnis geismas sutikti ką nors, kas jam viską paaiškintų ir apskritai juo pasirūpintų.
Į interneto socialinius tinklus sulindusi Žemės planeta kol kas „lyginasi“ taip, kaip „lyginasi“.
Kaip antai, jei jau pradėta nuo Saudo Arabijos.
Kasmet apie 90 tūkstančių jaunų saudų vyksta studijuoti į Ameriką ir ilgainiui virsta jos (kultūros, gyvenimo stiliaus etc) simpatikais. Pačioje Saudo Arabijoje nepaisant tebegaliojančių viduramžiškų papročių 88 proc. žmonių gyvena miestuose, tai urbanizuota visuomenė. Ir išsilavinusi – apie 96 proc. dirbančių saudų, vyrų ir moterų, disponuoja visaverčiu išsilavinimu, Saudo Arabijoje veikia 25 vien aukštosios mokyklos, nekalbant apie gausybę regioninių techninių kolegijų. Ir taip toliau.
Buvęs Saudo Arabijos karalius Abdullah ibn Abdul-Azizas ibn Abdurrahmanas Al Saudas (1924-2015) mėgo kartoti: „Neskubėkite, mes veiksime palaipsniui ir nuosekliai.“ Dar viena jo mėgstama frazė: „Bet kurį nukrypusį nuo šio kurso nubausiu aš ir Allachas.“
„Išsilyginimui“ tikrai prireiks kelių kartų, išskirtinai geranoriškas dėmesys yra ir bus skiriamas atsiliekantiems, bet respektabiliems (dar geriau – ypač respektabiliems) atsiliekantiems.
Likusieji veikiau „tesiilsisi“.
Esama Lǎozǐ (gali būti ir Lao tzu, Lao Tse, Laotze etc; manoma, VI amžiuje prieš Kristų gyvenęs kinų išminčius) ištarmės, jog nereikia kerštauti, verčiau palaukti, kol priešas praplauks pro tave. Klausimas, ar berealu, kai/jei žemiečiai vis dažniau geidžia tapatintis su kokia reikšminga galia, nes patys vieni nemano ką sprendžią, kai visko kaip ir apstu, nėra tik vieno, teisingumo. Kaip savanoje.
Aktualūs reikalai kaldina iš tiesų dantingus (visomis prasmėmis), „tesiilsisinčius“ atsainiai pakenčiant.
Tiesa, „tesiilsisintys“ tebeturi nostalgijos dvelktelėjimo privilegiją ar (priklausomai nuo skonio) pramogą. Pavyzdžiui tokią.
Odesos Malinovskio rajono teismo teisėjas vagystės byloje spalio 20-ąją nuteisė pilietį ne tik metams lygtinio kalinimo, bet ir įpareigojo perskaityti šiuos kūrinius: 1) romaną „Tomo Sojero nuotykiai“ (1876; autorius Mark Twain); 2) romaną „Heklberio Fino nuotykiai“ (1884, tas pats autorius); 3) romaną „Baltoji iltis“ (1906; autorius Jack London); 4) Taraso Shevchenkos eilėraštį „Praeina dienos, praeina naktys...“ (1845).
Dauguma jau patikimai leidžiasi svaiginama „Tesla“ ir „SpaceX“ šefo Elono Musko vizijos, kuria pasidalinta spalio 29 dieną „Twitteryje“ – steigti universitetą „Texas Institute of Technology & Science“, kurio abreviatūra TITS šnekamojoje kalboje sutampa su moters krūtinės įvardijimu (beje, „Google Translate“ išmeta ne banaliai sunormintą realistinį, o gerokai literatūrinį žodį „papai“), todėl universitetas tiesiog pasmerktas „epiniams pardavimams“.
Įrašas per pusę paros rinko beveik 270 tūkstančius patiktukų (likeų) ir virš 27 tūkstančių komentarų.
P.s. Tiesa, vos nepamiršta, jei jau kalbama apie nepakeliamą visko margybę – trumpučio Jorgės Luiso Borgeso esė „Jis“ pirmas ir paskutinis sakiniai: „Žemėje yra gimęs vienas žmogus ir miręs vienas žmogus“ (...) „Ir tas žmogus visada buvo vienišas.“
