aA
Žurnale „National Interest“ 1989-ųjų rugpjūtį Amerikos valstybės departamento bendradarbis paskelbė tekstą „Istorijos pabaiga?“, kuriame po Šaltojo karo pabaigos pranašavo laikų (linijinių, vedančių iki kažkokio, bet neišvengiamo „triumfo“) pabaigą po beveik visą XX amžių trukusios konfrontacijos. Teksto autorius savaip liūdėjo dėl pabaigos laikmečio, kai rizikuota dėl idėjų, gi dabar, F. Fukuyamos nuomone, stosiąs nuobodokas liberalios demokratijos Edenas. „Istorijos pabaiga?“ publikacijos 30-mečio proga – tekstų diptichas apie tikrą ar menamą mus ištikusį rojų.
Arūnas Spraunius
© DELFI / Tomas Vinickas

Iš anoniminio komentaro prie žinutės „Lidl Lietuvos“ apyvarta augo 23,5 proc. iki 368 mln. eurų“ (kalba netaisyta): „Jogurtai slykstus, suriai irgi. Boba prisake daugiau tokio slamsto nepirkt. Kas ten yra gero tai rubai triapkes, as trecia sezona su treningais uz 5 eur darza ariu- jiem nieko, Gariunuos tokiu ir uz 10 nenupirktum,vaikiski rubai vasariniai geri, na ir smulki buitine technika, 3 metai garantijos, garantija veikia, jau viena slamsta man pakeite nauju, dabar antra pretenzija rasysiu kitam.“

Irgi komentaras prie teksto „Miglota žymiojo Lietuvos siauruko ateitis: įstaiga įklimpo į skolas, sunku išmokėti atlyginimus“, vienintelis toks iš 29: „nei vieno komentaro su patarimu ar pasiūlymu ....? Visi tik ...vagia, ...grobsto... vagia . Nei žino ką vagia, nei matė kur grobsto, svarbu savo kvailą komentarą parašai ir esi laimingas?“

Italų germanisto, buvusio Nobelio premijos už literatūrą nominantų sąraše, Claudio Magrio vidurio Europą apgiedančioje knygoje „Dunojus“ – apie kai kurias bulgarų nacionalinio charakterio sudedamąsias: „Daugiaamžė pavergtų bulgarų rezistencija yra išskirtinis tautos ir jos kultūros egzistavimo įrodymas.

Tačiau kiekviena tauta mena kitų prievartą, o turkai, įvykdę ne vieną žvėrišką išpuolį Bulgarijoje, kaip kad Batako žudynės 1876 m., nebuvo mažiau žiaurūs kitose savo viešpataujamose vietose. Kodėl čia pagieža vis dar tokia juntama?“ (C. Magris, „Dunojus“, „Vaga“, 2012, p. 277).

„XIX a. 10-ojo dešimtmečio antroje pusėje ir XX a. pradžioje Bulgarija, tik neseniai įgavusi tikslią geografinę tapatybę, buvo tolima provincija ir Europos regionas, kuriame dar aidėjo didžiosios europinės krizės, dar ir šiandien (praėjusio amžiaus 9-ą dešimtmetyje, iki Berlyno sienos griuvimo – A.S.) neišspręstos, balsai: Nietsche, Stirneris, Ibsenas, Strinbergas – didieji šių laikų harospikai (lot. haruspex – pranašautojas), nuplėšiantys nuo tikrovės kaukę ir vieną po kito dugną, seka gyvenimą ir suvokia, jog jis į nieką nesiremia. Bulgarija tuo pat metu gyvena skirtingose epochose... (ibid, p. 278).

Tuo pat metu gyvenantiems skirtingose epochose ir į nieką nesiremiantiems reikalai paprastai klostosi apgraibomis, taigi bent chaotiškai, stokojantys kartų patirčių lemtų įgūdžių jie, tarkime, gyvena nuolat „nustebę“ (mažiausiai).

Kol kas pakaks prielaidos, jog ši „nuostaba“ (pavyzdžiui, vejanti vietinius lauk iš tėvynės) ne taip ir toli nuo pagiežos, kurios elegantiška, išganingoji kultūrologinė išraiška, savos rūšies visuomeninis alibi yra resentimentas.

Vikipedija aiškina, jog resentimentas (pranc. ressentiment – nepasitenkinimas, piktdžiuga, pagieža) – priešiškumo jausmas tam („priešui“), ką subjektas laiko savo nesėkmių, nelaimių priežastimi, tai bejėgiškas pavydas, slegiant suvokimui apie paties nesėkmingas pastangas pakelti savo statusą. Nevisavertiškumas lemia sistemą vertybių, kurios neigia „priešui“ būdingąsias.

Resentimento sąvoką darbe „Apie moralės genealogiją“ pirmas pavartojęs Friedrichas Nietzche net romantiškai skelbė, jog resentimentas reiškiasi „vergų sukilime“ kaip ypatingos vertybių sistemos kūrybinė galia – kalbant slengu, kai engiamieji negalėjo išspardyti užpakalių engėjams jokiais kitais būdais, teko gniaužiant neapykantą emancipuotis meilės gundymu: kaltinu tave, bet ir myliu tave ir noriu, kad mane mylėtum – taptum niekam tikęs, žodžiu, tinkamas man.

Tarpukario Veimaro respublikos filosofas Maxas Scheleris tekste „Resentimentas moralės struktūroje“ resentimentą dar papildė teze apie ilgalaikį apsinuodijimą, sistemingai slopinant sutrikimų (afektų) išsiveržimus, kuriuose – kaip žmogaus prigimties sudedamosiose – šiaip jau nėra nieko kriminalinio. Dėkinga dirva resentimento sklaidai yra bejėgiškumas, pavydas ir siekis varžytis.

Winstonas Churchillis – apie nacius: šiems žmonėms laisvė nereikalinga, laisvi žmonės jiems kelia įniršį. JAV diplomatas, politologas ir istorikas Georgeas F. Kennanas (1904–2005) – „Sulaikymo doktrinose“: Sovietų Sąjungos agresyvumą, neurotišką pasaulio vertinimą lemia instinktyvus nepasitikėjimas savimi ir baimė prieš stiprias, geriau organizuotas visuomenes.

Susitarti su resentimento subjektu – individu ar visuomene – ar numaldyti jo agresyvumą neįmanoma, prilaikyti jį galima nebent jėga ir laikinai. Žodžiu, resentimentas kaip galia, kurios pakankamai sankaupai (kad imtų veikti) reikia trukmės – Bulgarijos atveju beveik 500 metų (nuo 1396 m. iki 1908 m.) turkų priespaudos. Lietuvių atveju svarstytina valstybingumo fragmentacija nuo XIII a. LDK iki pat dabartinių realijų.

Tekste „Kam vis dėlto priklauso XXI amžius? I. Fransio Fukuyamos nuodėmė“ bandyta aiškintis, stojo „Istorijos pabaigos“ žadėtas visuotinis gėris ar nestojo globaliu mastu, bet galimi ir intymesni, lokalūs „stojimo arba ne“ variantai, kuomet kai kuriose planetos vietose po šimtmečių trukmės pagaliau užsivedę, resentimento žmonės taip lengvai jau nenusiramins.

Rytų Europai svarbaus Paryžiuje leisto žurnalo „Kultura“ kaip nuosekliai gynusio Lenkijos, Baltarusijos, Lietuvos ir Ukrainos kaimyniškus santykius steigėjas ir redaktorius Jerzis Giedroycas skelbė, jog Europos istorinė misija bus baigta, kai Rusija ir Lenkija galutinai atsisakys pretenzijų į Ukrainą, prieš Antrąjį pasaulinį karą dalintą tarp abiejų šių valstybių.

Įstojusi į Europos Sąjungą (ES), Lenkija tą padarė, gi Rusija tarsi gyvena net ne prieš Antrąjį, o prieš Pirmąjį pasaulinį karą.

Tik kaip siužetinis tiltas – „Svoboda“ žurnalistės Jelenos Fanailovos tezė: Vidurio ir rytų Europos šalių politinis elitas turi būti nuosekliai antisovietinis, kad automatiškai priešintųsi archajiškai Kremliaus politikai, jo švyturiai yra tokie žmonės kaip Andrejus Sacharovas, Václavas Havelas, Lechas Wałęsa, supratę, kaip veikia totalitarizmas ir ką dera nuveikti žmogaus laisvės, ne vien gerovės labui.

Esama ir tezės, kad posovietinės erdvės gyventojas dar linkęs ieškoti „kito“, turinčio padaryti jį laimingu. Ukrainoje netrūksta vietų, kur populiariausio politiko laurai tenka Baltarusijos diktatoriui Aleksandrui Lukšenkai, o ne kokiam V. Havelui. Ir demokratijos projektui reikia laiko – pasak Haverfordo kolegijos Pensilvanijoje ekonomikos profesoriaus Vladimiro Kontorovičiaus, demokratija yra sudėtinga visuomenės saviorganizacija, pavykstanti anaiptol ne visada. Prancūzams demokratijos labui teko rengti penkias revoliucijas, Ispanijoje per 130 metų dėl to paties kilo 4 ar 5 pilietiniai karai.

Pirmoje šio dipticho dalyje minėtas prie Atėnų valstybės vairo 489 m. pr. Kr. stojęs Aristidas mėgo kruopščiai apsvarstyti visas aplinkybes. „Reiškė didelių abejonių dėl dažnai demo teismui pateikiamų rizikingų projektų“ (Feliksas Arskis „Periklis“, „Mintis“, 1989, p. 45). Plutarchas: „Iš visų jo savybių labiau už kitką į akis krito teisingumas: juk jo naudą jaučia kiekvienas ir ilgą laiką (išryškinta A. S.). Štai kodėl šiam beturčiui, visiškai nekilmingam žmogui buvo duotas karališkiausias, dieviškiausias prievardis – „teisingasis“; nė vienas karalius nepretendavo į tokį.“

Aristidui kaip politikui baigėsi, kuo baigėsi. „Twitterio“ teksto standarto laikais aiškiai per ilgas intarpas, bet tik priminimui apie trukmės reikšmę bet kokiai brandai. Šio žmogaus išsižadėjimo vasaros dieną (482 m. prieš Kr.) Atėnų piliečių balsavimą dėl ostrakizmo pats Aristidas stebėjo nuošaly, kai kažkas palietė jo petį. Priešais stovėjęs valstietis tiesė jam šukę (ostrakoną), ant šio „biuletenio“ balsuojantieji rašė ar braižė vardą to, už kurio pasmerkimą pasisakė.

– Prašau, įrašyk už mane vardą, nes man nebuvo kada mokytis raidžių.

– Ką gi tu nori išvyti iš Atėnų?

– Žinoma, Aristidą.

– Hm... Ar jis tave kuo nors nuskriaudė?

– Ne, kurgi, man tai kas. Mieste aš būnu retai – nebent į turgų atvykstu ar kaip šįkart – į susirinkimą. Bet kai tik pasirodau, tik ir girdžiu iš visų kampų: „Teisingasis“, „Teisingasis“. O aš jo akyse nesu regėjęs, pagaliau nuo tų liaupsių jau ausys skauda.

Aristidas šyptelėjo ir, nieko nesakęs, parašė savo vardą. Aristidas, Lisimacho sūnus, privalėjo dešimčiai metų išvykti už Atikos ribų. Išvyko tebelaikydamas save patriotu ir vėliau tą įrodė.

Jei/kai gyvenimas į nieką nesiremia, taigi kaip ir laisvas nuo „principų“, jį galima interpretuoti kaip „plyno lauko investiciją“. Ir veržliausieji bei nuovokiausieji per daug negaišuodami imasi savo reikalų. „Nuostabos“ sinergija, nuo 482 m. pr. Kr. praėjus pustrečio tūkstančio metų jau XXI a. pradžioje ne tik Bulgarijoje. Resentimentas vien kaip vadybos instrumentas.

Nepažįstamasis 444 m. pr. Kr. Atėnų strategu išrinktą Periklį ištisą dieną plūdo agoroje, kur šis tvarkė reikalus. Tuo nepasitenkinęs, jau vakare sekė jį grįžtantį namo ir tęsė šį užsiėmimą. Periklis neatsiliepė nė žodeliu, o grįžęs namo, liepė tarnui pasiimti žibintą ir nulydėti storžievį iki jo būsto (Ibid p. 108-109). Pabandykime įsivaizduoti Periklį išdidaus resentimento Lietuvoje: – na, jau ne, šunsnuki... lauk tęsinio/atsako... Ant kilimo ar po juo arba (optimaliausia versija) abiejose lokacijose, ten ir ten.

Resentimento vadelėjamas gyvenimas nuotaikingas, nenuspėjamas kaip netiesinių priežasties-pasekmės ryšių žaismas (koks dar „linijinės“ istorijos pabaigos triumfas...) - istorinės atminties diskusijų tonaciją, „Fluxus“ kolekcijos kaip ir to kompozitoriaus likimą lemia kaleidoskopiškai kintanti viešųjų ryšių situacija, buvusio Vilniaus mero skyrybos, buvusio ir esamo merų tikriausiai sudėtingas ryšys, sąžiningas visų pusių siekis „...laukite tęsinio...“ ir neabejotinai dar daugybė būtinai išaiškėsimų ir nedelsiant suinterestųjų savo naudai pasibalnosimų aplinkybių.

Tarp pasekmių – kas tik nori, kad ir tokia: Lietuvos rašytojų sąjunga nebeturi jokių šansų išsaugoti sau Vilniuje Petro Cvirkos skvero su paminklu imtinai, nes skiriasi buvęs Vilniaus meras. Tai mes didžiuojamės autoryste pasakos siužetinio labirinto, kodėl gaidelis vištytei akį išmušė.

Aktualizuotina – nebūtinai valingai – ir lietuviško dvasingo naratyvo galia: „Kad, virš kasdienių rūpesčių,/Virš skurdo, nelaimių ir karo, Žmogelis ant kalno klūpo.../ O angelas lauką aria.“ (Rimvydas Stankevičius „Peizažas“ – „Šermuonėlių mantija“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017, p.57) „Žodžiai-gintarai, žodžiai-granatos,/ Žodžiai-vienkiemiai... („Artefaktai“ - Ibid, p.86).

Nors rizikinga, vis dėlto, šio teksto gamintojo vertinimu, galima prielaida, kad žodžių junginys „lietuviai - dvasinga tauta“, „Google“ renkantis apie 39 400 nuorodų, ne tikslintinas, bet pildytinas verteiviško mentaliteto sudedamosiomis. Tarkime, gėlą, graudumą transliuojančių svarbios lietuvių folkloro (ypač lyrinėse dainose) grupės deminutyvų reprezentacija konkrečiomis aplinkybėmis: „Kareliai broleliai granatorėliai (pėstininkai kareiviai grenadieriai – A. S.) su mergelėmis darbščiosiomis bitelėmis, darže rūtelėmis, sedulėlėmis Biržuose herojiškai rinko parašus prieš globos namus aštuoniems be tėvų globos likusiems mažamečiams.

Žiežmariuose kareliai broleliai granatorėliai su mergelėmis darbščiosiomis bitelėmis, darže rūtelėmis, sedulėlėmis pasiryžo kovai, kad kaimynystėje neįsikurtų dešimt neįgaliųjų, jei reikės, žadėjo atakuoti buldozeriu.

Lentvaryje nesutiko, kad sergančiam cerebriniu paralyžiumi savivaldybė įrengtų pandusą, nes „sumažės turto vertė dėl tų invalidų“. Yra jų, tų istorijų, kai su nuožmia neapykanta transliuojame meilę artimui.

Ir kai kuriose demokratijos neginčijančiose valstybėse ji taikoma ne piliečių daugumos teisių plėtimui, bet „kitų“ maldymui, slopinimui. Tai gali būti atsakymu į italų germanisto klausiančią nuostabą ne tik dėl bulgarų pagiežos. Užsitikrinusieji laisves ima baimintis, kad tos laisvės neatitektų kam „neregistruotam“, nedisponuojančiam privalomu legitimuojančių dokumentų (nėra skirtumo – faktiniu ar simboliniu) rinkiniu. Laisvė kaip lošimas iš nulinės sumos – kuo daugiau jos „nuplėš kiti“, tuo mažiau liks pačiam („mums“).

Žmonės objektyviai atidūs savo jausmas, o konsumerizmas imperatyviai reikalauja juos eksponuoti. Kuomet praėjusio amžiaus 7-o dešimtmečio pabaigoje Jungtinėje Karalystėje futbolo treneris viešai pravirko po jo komandos pralaimėjimo, iš jo juokėsi visa šalis, dabar jei po praloštų rungtynių futbolininkas neapsiašaroja, gali kilti ir įtarimų dėl jo lojalumo komandai – gal apskritai nežaidė?

Atviros diskusijos apie, pavadinkime, nuoskaudos priežasčių gradaciją (nuo kada iš tiesų verta įsižeisti) šis mūsų raidos etapas nenumato – iš resentimento kaip ir bet kurio jausmų, afektų proveržio skubama uždirbti, kol įmanoma. Šiuolaikiniame pasaulyje įsižeidusiajam svarbu ypač blaiviai išmatuoti įsižeidimo rentabilumą – kiekvienas gal ir turi į jį teisę, bet ne kiekvienas pajėgus dėl to bylinėtis teisme, kai teismui deleguojama vis daugiau mūsų gyvenimo. Kaip yra gerąja patirtimi pasidalinęs vienas lietuviško „Facebooko“ herojus: mano teisininkai jūsų teisininkus vieną kartą jau įveikė.

Žmogaus teisių XXI a. versija – teisė į nuoskaudą su esminiu papildymu: viešai transliuota ji būtinai laikys rentabilumo testą. Jau praeitis, kad ne su kiekviena nuoskauda reikia į teismą. Kaip tik su kiekviena, priešingu atveju būsi nesuprastas, kiškuti. JAV socialinis gyvenimas reglamentuojamas 24 valandas per parą lygia greta su raudojimo mastų didėjimu, Rusijoje dauguma įsižeidimų atvejų susiję su asmenimis, kuriems šiaip jau gyvenime viskas tvarkoj.

„Facebooke“ įžeistų jausmų ir pagiežos pagrindu formuojasi sutelktos politinės bendruomenės. Sąjūdis „#MeToo“ jei dar negavo, būtinai gaus simetriškai įsižeidusių alfa patinų „#MeToo“. Ir gyvenimas užvirs. Kol kas „#MeToo“ pradininkas ir veikiausiai ikona Harwey Weinsteinas sudaro su jį seksualiniu priekabiavimu apkaltinusiomis moterimis sandorį ir įsipareigoja 75-ioms pakloti 44 milijonus dolerių.

Prezidentas D. Trumpas „diskusijoje“ su Stormy Daniels atsiperka nepalyginamai mažesniais pinigais, užtat prideda pastabas „Twitteryje“ (reikia suprasti, bonusas?). Viena vertus, moterys, teisėtai primenančios apie per kartas trukusias patyčias, iš kitos pusės, irgi tikrovės dalis – nuoskaudų apiforminimas su beveik privaloma monetizacija. Balanso link...

Iš lietuviškų realijų perspektyvos – kodėl, atleiskite, ne su kiekviena nuoskauda skubėti į teismą, kai teismas tas „Google“ renka apie 6 670 000 nuorodų? Įsakysite neskubėti esant tokiai įtikinamai statistikai tik beveik 3 milijonų piliečių rinkoje?

Prieš vienijamasi lengviau negu už, nuo to „prieš“ kai kuriose visuomenėse iki pagiežos beveik ranka paduoti.

Nuoskaudų čempionai konservatyvūs žmonės nenoriai ką keičia gyvenime, kai/jei jiems primygtinai ir nebūtinai mandagiai teigiama, jog iki šiol mastė ir darė ne taip ir dabar būsią kitaip, jie beveik garantuotai įsižeidžia. Irgi kažkur resentimento apylinkėse, kai žmogus, savo traumų ir baimių suma, tą „sumą“ iš visų jėgų pats ir transliuoja. Būtų keista, jei „nuoskaudų rinkodara“ neklestėtų.

Čia turbūt tinka ir stoti, nesiveliant į gyvenimo sektorių vardijimą. Lietuva ir resentimento paradigmoje jau išdidi tiek, kad ugdytojas kapitalizmas prie jos tebesiderina. Gal dėl to, kad mumyse dar gyvi komunizmo statytojo lietuviškos versijos rudimentai – šio teksto gamintojas kažkada dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju kaimo mokykloje ir taip ir nesugebėjo išmokyti dorai rašyti atžalos vietos elito, kuris buvo elitas todėl, kad gyveno greta kolūkio fermos ir tos fermos pašarais be problemų šėrė taip pat savo gyvulių ūkį. Į jauno mokytojo rūpestį dėl berniuko rašybos problemų tėveliai žvelgė globėjiškai atlaidžiai.

Aišku, reikalai dabar labai kiti. Bet jei statistika, tai statistika: prekybos laisvės indekse Lietuva labai aukštoje vietoje, pernai mūsų BVP padidėjo 3,6 proc., gerokai daugiau už euro zonos vidurkį. Tuo pat metu 1990–2017 metais nuolatinių Lietuvos gyventojų sumažėjo 0.9 milijono, Estijoje 0.250 mln., vidutinis mėnesinis neto darbo užmokestis mūsų šalyje – 695, Estijos – 957 eurų, vidutinė pensija, turint būtinąjį stažą, – 266, Estijoje – 390 eurų, piliečiai, gyvenantys skurdo rizikoje, sudaro 30.1 proc. nuo bendro gyventojų skaičiaus (neminėkim tos Estijos, kiek galima...).

Ši statistika – tai pasekmė ar priežastis mūsų turiningo gyvenimo? – klaustų nenuovokus, nerimstantis smalsuolis ir nedelsiant gautų atsakymą: aišku, pasekmė, mulki. O tai kame priežastis? – gal nerimtų nenuovokuolis, jau patikimai žengdamas į savigriovos kelią (per daug smalsumo resentimento karalystėje - aiški yda). Naaa, – mįslingai nutęstų gyvenimo profesionalai be komentarų, tikėtina, ypač patikimame sąmonės užkaboryje komunizmo statytojo lietuviškos versijos rudimentus tebelaikydami „dėl visa ko“.

Tokiame kontekste visai nuotaikingai atrodo banalybės apie valstybės tikslus ir pašaukimą. Ar Lietuvoje ginčytų kas, tarkime, daugelio žmonių daugelyje šalių manymą, kad valstybė yra pašaukta kurti piliečiams orų gyvenimą bei galimybę realizuoti save?

Niekas jokioje šalyje su Lietuva būtinai ir gal net pirmose gretose. Tai gal nėra reikalo nervintis, viskas visai tvarkoj?

Tikriausiai, tik pagiežos karalystėse paprastai labai savotiškas santykis į socialinius liftus. Ne vien nedidelėse rinkose nepotizmas neatsiejamas nuo klientistinių santykių, bet nedidelėse rinkose toji jungtis jaučiama ypač intymiai, ją visai tinka interpretuoti kaip XXI a. ostrakizmo „koverį“.

Aristotelis „Politikoje“ apie ostrakizmo prigimtį: ostrakizmu tam tikra prasme siekta to paties, kaip ir tironija: išvejant įžymius žmones, kiek galint menkinti jų reikšmę (...) Anot padavimo, argonautai su savimi neėmė Heraklio kaip tik todėl, kad pernelyg išsiskyrė iš kitų... (F. Arskis „Periklis“, „Mintis“, 1989, p. 111). Dabar niekas nieko niekur neveja – kuriam galui, kai mielai išvažiuoja patys?.. Resentimentas kaip puikus ir pavojingai veiksmingas ginklas, tokia antropologinė „minkštoji galia“ (soft power), resentimento meilės proveržis (po įspūdingai ilgai „susilaikymo“) artimojo atžvilgiu.

Užtat Lietuvoje turime virš 11 tūkstančių įstatymų – keturis kartus daugiau negu Estijoje ir, du su puse karto nei Latvijoje. Svaigiai reglamentuojamės svaiginami resentimento.

Ir tekstų dipticho kompozicija užsiveria antrą kartą – gal istorijos pabaigos triumfas neįmanomas iš principo ir žadinti tokią viltį net nuodėminga? Suknistas gyvenimas, pasirodo, per turiningas – esame tiesiog pasmerkti resentimento palaimai, tai mūsų mentalinis paveldas.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(10 žmonių įvertino)
3.1000

Top naujienos

Nuodingas Turkijos „taikos šaltinis“: tikrasis tikslas – perbraižyti žemėlapį? Erdoganas pasitelkė pavojingus sąjungininkus (45)

Po Turkijos karinės invazijos į Šiaurės Siriją Vokietijos politikai ir politiniai apžvalgininkai...

Metų seklys: žmona drabužius pirkdavo Monake, vyro seifas banke prikimštas pinigų ir aukso (85)

DELFI, bendradarbiaudamas su Lietuvos policija, tęsia kasmetinį pasakojimų ciklą „ Metų seklys...

Sudarė būsimų eurokomisarų reitingą: Sinkevičiaus pozicija – pavojinga (90)

Pasibaigus kandidatų į Europos komisarus klausymams Europos Parlamente (tų, kuriuos prileido prie...

Iš prekybos centro aikštelės su automobiliu iškritusi moteris reikalauja 200 tūkst. eurų (59)

Sostinėje iš prekybos centro „Europa“ daugiaaukštės aikštelės su automobiliu iškritusi ir...

SEB ištaisė pinigų nuskaičiavimo klaidą: su ja susidūrusiems klientams žada lengvatų

SEB banko klientams, kuriems praėjusį sekmadienį dėl techninės klaidos buvo dar kartą...

Etiketas prie stalo: šias klaidas kartoja visi, bet taip elgtis nederėtų

Šiais laikais, net kai kviestinės vakarienės nebėra labai formalios, vis vien nepriimtina kalbėti...

Didžiausioje kontrabandos byloje – nuosprendis ne tik Karaliui, bet ir Kamblevičiaus sūnui (84)

Didžiausioje kontrabandos byloje – nuosprendis: Vilniaus apygardos teismas baigė nagrinėti...

Grafystės policijos ieškomiausių nusikaltėlių dešimtuke – du lietuviai (10)

Anglijos Lankašyro grafystė paviešino dešimties labiausiai ieškomų nusikaltėlių sąrašą....

Lietuvos kultūristas dėl Schwarzeneggerio varžybų atsisakė moterų

„Schwarzeneggeris – kiekvieno mūsų sporto šakos sportininko ikona. Čia kaip lenktynininkui...