I. Krestovskio „Meilės šviesa be kalbų“ egzistuoja tik kūrinyje „Zenitiniai Al Efesbio kompleksai“, bet ne tikrovėje.
Raktiniu žodžiu apysakos fragmente galima laikyti aukščiausio laipsnio būdvardį „paprasčiausia“, todėl tinkama pradėti nuo gal ir nekaltų, užtat aktualijų.
Vienas antivirusinių programų pionierių 75-erių Johnas McAfee birželio 26-ąją Katalonijos Sant Esteve Sesrovireso kalėjimo kameroje negyvas rastas kitą dieną po žinios, jog Ispanijos teismas patenkino jo ekstradiciją į tėvynę Ameriką.
Prieš tai Jungtinių Valstijų teisingumo ministerija programuotoją bei jo asmens sargybinį Jimmį Galeą Watsoną Jr. apkaltino sukčiavimu, vyrukai naudojosi prenumeratorių „Twitteryje“ gausybe bei investuotojų entuziazmu, kai melu provokavo kriptovaliutų kursų svyravimus ir taip susišlavė virš 13 milijonų dolerių.
Liepos 1-ąją Rusijos grupė įkalusių poilsiautojų gamtoje Chantų Mansių autonominės apygardos Selijarovo gyvenvietėje nuvijo koronavirusu apsirgusio vietinio gabenti į apskrities ligoninę atskridusį sanitarų sraigtasparnį.
Kaip „rutiniškai“ išaiškino viena selijarovietė, gyvenvietėje niekas nemirė, jie liga nei vakcinavimu netiki, mano, jog skiepais valdžia siekia „praretinti liaudį“.
Pavyzdžius iš gyvenimo panašia dvasia technologiniais laikais galima tęsti be galo.
Kita vertus.
„Credo quia absurdum“ (Tikiu, nes absurdiška), Kartaginoje apie 160-225 m. gyvenusiam pirmam lotyniškai bylojusiam krikščionių teologui Kvintui Septimijui Florentui Tertulijonui priskiriama sentencija iš 203-ųjų veikalo „De Carne Christi“ („Apie Kristaus kūną“), kuriame krikščionybė ginama nuo doketų išpuolių.
Tiesa, pažodžiui teiginio „Credo quia absurdum“ veikale nėra.
Seniausias krikščioniškas eretiškas mokymas doketizmas (iš senosios graikų kalbos dokeō - man atrodo) skelbė, kad Kristaus kūniškas gimimas, kančia ant kryžiaus, prisikėlimas ir įžengimas į dangų tėra regimybė, o ne tikrovė. Dievo neįmanoma riboti, todėl jis ant kryžiaus nekentėjo.
Gi Tertulijonas polemizavo, kad Jėzaus prisikėlimo neįtikėtinumas kaip tik verčia jį neginčijamu – Evangelių autoriai, jei būtų norėję apgauti sekėjus, skelbtų ką įtikinamesnio (žvelgiant jau iš XXI amžiaus viešųjų ryšių perspektyvos, juk pavyzdingas ėjimas).
Bet doketai skaitė apokrifinę Petro evangeliją ir manė, jog Dievo beribis neapibrėžtumas nurodo jo bet kokio kūniškumo iliuziją.
Galų gale I Nikėjos susirinkimas 325 metais doketizmą paskelbė erezija.
Bet polemikos pėdsakas liko, tiesa, sentencija „Credo quia absurdum“ pastebimesnio atgarsio sulaukė tik Apšvietos laikais XVII-XVIII amžiais, kai Tertulijono veikalus pradėta versti į anglų, prancūzų, vokiečių kalbas.
Viena pirmų jos interpretacijų skelbta britų mediko, ezoteriko Thomo Browneo 1643-ųjų darbe „Gydytojo religija“ ir atrodė maždaug taip: galiu atsakyti į visus šėtono bei mano maištingo proto prieštaravimus, padedamas keistos revoliucijos, kurią sužinojau iš Tertulijono.
Panorėjus intepretacijoje galima įžvelgti viešųjų ryšių naratyvo stilistiką. Tą tik stiprins faktas, jog „Gydytojo religija“ tapo labai populiari.
Citata pasirodė ir 1697 metais išleistame prancūzų skeptiko, biblinių istorijų kritiko Pierre'o Bayle'io „Istoriniame ir kritiniame žodyne“, iš kur ją jau perėmė kanoninis skeptikas-satyrikas Voltaireas, frazę naudojęs ne tik katalikybės, bet ir religijos kaip tokios kritikai.
Voltaireo interpretacija įsitvirtino vėlesniais amžiais, ja naudojosi tokie proto bokštai kaip Sigmundas Freudas, Maxas Weberis, Richardas Dawkinsas etc. Proto bokštai neabejotinai neturėjo supratimo, kad dalyvauja Public relations kampanijoje.
Galima sakyti, viešųjų ryšių fragmente (tiesa, apimančiame virš 1400 metų) XXI amžiaus „tik“ antro dešimtmečio istorija su post-truth (po tiesos; 2016 metų žodis pagal Oksfordo universiteto leidyklos tinklalapio „Oxford Dictionaries“ versiją), suklastotomis žiniomis (Fake news; 2017 metų žodis anglų kalbos žodyno „Collins English Dictionary“ versijoje) etc.
Nors pirmu masiniu „Fake news“ precedentu nurodomas 1994-ųjų gruodžio atvejis, kai internete išplito neva „Associated Press“ paskleista žinia, jog „Microsoft“ perka Katalikų bažnyčią, pramoninius mastus suklastotų žinių taikymas įgijo šio amžiaus antrą dešimtmetį, dėl „Fake news“ įtakos su barnio elementais tebesiginčijama ir bus ginčijamasi nežinia kiek laiko.
Apie pilnatvę.
Praėjusių metų liepos 13-ąją „The Washington Post“, kurį tuometinis Baltųjų rūmų šeimininkas Donaldas Trumpas ne kartą kaltino melagingų naujienų platinimu, paskelbė, kad D.Trumpas nuo inauguracijos 2017 metų sausį paskelbė virš 20 tūkstančių tikrovės neatitinkančių ar tiesiog melagingų pareiškimų, 14 mėnesių viešai prasilenkdavo su tiesa vidutiniškai 12 kartų per dieną.
„The Washinton Post“ registravo D.Trumpo netikslius pasisakymus gal ir atsikirsdamas į 45-ojo Amerikos nuolatinius kaltinimus liberaliai spaudai ir „The Washinton Post“ konkrečiai dėl melagingų žinių skleidimo.
Nors nesuprasi, kas čia višta ir kas kiaušinis.
Rusų XX amžiaus literatūros istorikas, redaktorius, viešosios erdvės analitikas Glebas Morevas knygoje „Poetas ir caras. Iš rusų kultūrinės mitologijos istorijos: Mandelštamas, Pasternakas, Brodskis.“ aprašo visuomeniškai svarbų trijų poetų santykį sovietiniu režimu (Mandelštamo bei Pasternako atvejais tai ir santykis su diktatoriumi Stalinu).
Ir konstatuoja, jog žlugus sovietijai dramatiškai pasikeitusi valdžios ir poetų santykio situacija ėmė artėti prie vakarietiškosios. Poetų nebedomina valstybė, kaip ir valstybei neįdomūs poetai, bet iš pragmatiškos politinių technologijų perspektyvos.
Vieni (valdžia) ir kiti (poetai) prarado „mitologinę pilnatvę“, kokia disponavo prieš 200 ar net 50-70 metų (taigi ir prie Stalino).
Andai šlovingą poetų vietą užima masinio meno ikonos, žiniasklaidos savininkai, viešosios nuomonės formuotojai.
Kategoriškai kita situacija, lyginant kad ir su fragmentu 1935-ųjų gegužę, kai Stalinas Prancūzijos užsienio reikalų ministrui Pierreui Lavaliui (yra ir versija, kad britų ministrui primininkui Winstonui Churchilliui) mestelėjo apie Popiežių: „O! Popiežius! Ir kiek jis turi divizijų?“
Kalbant apie valdžios ir ko tik nori kokią tik nori pilnatvę, apie popiežių ir poetus dabar prasižioti nebeverta, nes nerentabilu.
Praėjus 1700 metų nuo gal pirmo metaforos apibrėžimo („Credo quia absurdum“) išradimo, teoriškai kalbos nešėjai poetai eilinį ir turbūt jau paskutinį kartą nebedisponuoja divizijomis, jie apskritai niekuo nebedisponuoja.
Todėl kalbos atveju reikalus, tikėtina, vainikuoja neviltis.
Juo labiau, kad žodis „neviltis“ „Google“ renka apie 504 000 nuorodų (rugpjūčio 16-osios rezultatas), „despair“ ir „desperation“ išvis nežmonišką kiekį – atitinkamai apie 141 000 000 ir apie 347 000 000 nuorodų.
Išeitų, neviltis yra paklausi prekė. Paklausa galų gale lemia pilnatvę.
Pridėtinės vertės žaidimų laikais santykis su metafora kitas ir kitoks – familiarus, intymesnis. Viskas skurdžiau, bet ir paprasčiau, kaip imperatyviai reikalauja korporacinė etika – jokių perkeltinių prasmių, dviprasmybių.
Internete auga virtualaus meno paklausa, viena pirmų vajaus kregždžių laikytinas sandoris blokčeino „Injective Protocol“ prekybos aikštelėje dėl grafitininko Banksio darbo „Morons White“ įsigijimo už 95 tūkstančius dolerių.
Blokčeinas (angl. blockchain; sąvokos sulietuvinimo aptikti nepavyko; manau, tą padaryti nebus paprasta) – technologija, kuri organizuoja duomenų bazę, susidedančią iš blokų grandinės.
Remiasi decentralizacija – duomenys kaupiami ne vienoje vietoje, o visuose sistemos dalyvių kompiuteriuose, kurie sudaro tinklą.
Privalumai – paprastumas, greitis, saugumas. Pavyzdžiui, jei transakcija atlikta „blockchain“ tinkle, informacija apie ją liks milijonuose kompiuterių, niekada nebus pamesta ar suklastota.
Po sandorio konvertavusi „Morons White“ į unikalų tokeną (NFT), kompanija „Injective Protocol“ viešai sudegino Banksio kūrinio fizinę versiją.
NFT gali būti bet kas – vaizdo įrašai, muzika, kol kas populiariausi vaizdai. Atkreiptinas dėmesys – tekstai tarp „bet kas“ neminimi.
Tokenizacija – elektroninių atsiskaitymų saugumo užtikrinimo technologija, pagrįsta patikima šifravimo sistema, kai pirkėjas pažymimas unikaliu kodu – tokenu.
Pamėginus aiškintis žodžio „tokenas“ lietuviškus reikalus, „www.lietuviuzodynas.lt/zodynas/Tokenas“ reikliai nukreipė žiūrėti žodį „tokelys“, apie pastarąjį išmetė slaptingą (šifruotą? – A.S.) naratyvą „Kas yra tokelys? tokelỹs, -ė̃ pron. demons. [K], KŽ; R, MŽ, N toks didumo.“
Situacija, savaip atspindinti lietuvių nacijos nuotykius globalizacijoje.
Grįžtant prie Banksio kūrinio, „Injective Protocol“ pasirinko būti savininke ne fizinės, o skaitmeninės „Morons White“ versijos.
Augti, aišku, yra kur – virtuali tikrovė būtinai perspjaus fizinę: Kanados dainininkė Grimes viename aukcionų jau prakalė savo dainų trumpų vaizdo įrašų už 5,8 milijono dolerių.
Apibendrinant (apytikriai, todėl grubiai), visi tie elegantiški taip pat lingvistiniai ėjimai vien tam, kad skaitmeninėje erdvėje nebūtum išdurtas atsiribojus technologijos beasmene palaima bei išvengus prievartos/prievolės pasitikėti žmonių reputacija.
Vietoj žmogaus paslapties („Credo quia absurdum“) – virtuali buchalterinė knyga. Originalas verifikuojamas pagal unikalų kodą, ne unikalią išraišką. Pavyzdžiui, kalbą. Arba meno kalbą.
Tiesa, gyvenimo praktika tokiam pageidautiniam kalbos nevilties paklausos imperatyvui pasirašo prakeiktai nebūtinai.
2014 metais Angelos Merkel pateikta Vladimiro Putino (2007-aisiais faktinis „Time“ Metų žmogus, 2018 metais – vienas rimčiausių pretendentų) pasaulėžiūros diagnozė, jog jis prarado ryšį su tikrove.
Į ką rusų (dar likę) opozicionieriai tradiciškai atremia – visada tą žinojome.
Pavyzdžiui, sociologas Leonidas Gozmanas, kurį Maskvos arbitražinis teismas liepos 17-ąją įpareigojo pašalinti viešą nuomonę apie Kremliau televizijos kanalo „Russia Today“ žurnalisto Antono Krasovskio laidą „Antonimai“, kurioje dalyvavo, kaip neatitinkančią tikrovės.
Ir sumokėti žurnalistui A.Krasovskiui 300 tūkstančių rublių moralinės kompenasacijos.
Tiesiog prisišnekėjo žmogus, nors buvo tarp 55 pasirašiusiųjų atvirą laišką Europos Komisijai ir nacionalinėms vyriausybėms iškilių mokslininkų bei kultūros veikėjų apie reikalą konkrečiu veikimu reaguoti pagaliau į siaubingu greičiu plintančius taikių demonstrantų kankinimus, net nužudymus Rusijoje ir Baltarusijoje – tokį niūrų meniu siūlo abiejų šalių valdžia savo piliečiams.
Rusų politologas Kirillas Rogovas atskiras spaudos konferencijas po Rusijos ir JAV prezidentų susitikimo Ženevoje birželį pavadino dviem tikrovėje nesusiekiančiais pasauliais, vienintelis galimas „vienijantis“ leitmotyvas – V.Putinas ne tik netiki viskuo, ką deklaruoja J.Bidenas, bet ir šventai netiki, kad Amerikos prezidentas tiki tuo, ką deklaruoja.
Interviu „Svoboda“ Ukrainos tarnybos Kijevo biure gegužės 6-ąją JAV valstybės sekretorius Antonis Blinkenas priverstas įmantriai, išsamiai aiškinti Amerikos poziciją Ukrainos-Rusijos konflikto kontekste ir apibendrinti, jog tikisi, kad Maskva supranta.
Rusijos prezidento spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas balandžio 12-ąją nurodo, kad Amerikos nuolatiniai raginimai Maskvai atsisakyti agresyvios laikysenos tokie per dažni, kad nuvertėja.
Ir užtikrina, kad Rusija niekada niekam nekėlė ir nekelia grėsmės.
Balandžio 9-ąją pareiškia, kad Rusija laiko Ukrainą ypač pavojingu regionu, todėl ir koncentravo prie jos sienų papildomą karinį kontingentą (apie 110 tūkstančių –A.S.).
Tai ne viskas – „nesustabdomas“ D.Peskovas apibūdindamas situaciją Ukrainos rytuose pateikia analogiją Srebrenicos, kur serbų pajėgos 1995 metais nužudė 8 tūkstančius musulmonų. 2015-ųjų liepos 8-ąją Rusija Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje vetavo rezoliuciją, raginančią paskelbti įvykius Srebrenicoje genocidu.
D.Peskovas jau 2021 metų pavasarį nė nemirktelėjęs skelbia, kad visaverčių karinių veiksmų atnaujinimas Donbase gresia nauja Srebrenica.
Sunku pasakyti, kiek sąmoningai būtent balandžio 1-ąją Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pareiškė apie galimą Ukrainos sunaikinimą konflikto paaštrėjimo Donbase atveju.
Užtat neabejotinai sąmoningai irgi balandžio 1-ąją Briuselio parke Bois de la Cambre susirinko apie penki stūkstančiai žmonių po melagingos žinios interneto socialiniuose tinkluose apie nemokamą muzikos festivalį „La Boum“ su 200 didžėjų iš visos Europos penkiose scenose.
Nors Fake news platinusieji užuominomis davė suprasti pokštaują, jaunimas atėjo, neradęs scenų pradėjo tiesiog linksmintis, o kadangi pandeminė situacija Belgijoje balandį draudė masinius susibūrimus, viskas baigėsi skardinėmis ir buteliais į vieną pusę ir vandens salvėmis atgal.
S. Lavrovas birželio 26-ąją dienraštyje „Kommersant“ skelbia straipsnį „Apie teisę, teises ir taisykles“ su prognozuota kritika Amerikai, Europos Sąjungai (ES) kaip siekiančioms primesti valią Kinijai bei Rusijai, kuri yra tradicinių vertybių gynėja, ir peikia taisyklėmis grįstą pasaulio tvarką. Esą tai kertasi su tarptautine teise.
Ministras ne tik nurodo, jog daugelyje Vakarų valstybių vaikus mokyklose moko, kad Kristus buvo biseksualas, kas yra ataka ir prieš visas religijas, ir pagrindinių planetos civilizacijų genetinį kodą (S.Lavrovo formuluotė), bet ir užsiima lingvistiniais svarstymais, jog rusų kalboje žodžiai „pravo“ (teisė) ir „pravila“ (taisyklės) tos pačios šaknies, o štai Vakarų kalbose – ne.
Pavyzdžiui, anglų kalboje teisė yra law, o taisyklė – rule. Jaučiate skirtumą? – triumfuoja ministras.
Moralas: rusams teisinga taisyklė neatskiriama nuo teisės, kai Vakaruose teisūs, kas valdo. Kadangi viena ruler (bendrašaknis su rule) reikšmių yra liniuotė, Vakarai visus ir norėtų į ją išrikiuoti.
Mianmaro chuntos galva po karinio perversmo Minas Aungas Hlaingas kovo 27-ąją demonstravo į karinį paradą sostinėje Neipide atvykusiam dienraščio „Moskovskij komsomolec“ vyriausiajam redaktoriui ir visuomeninės tarybos prie Rusijos gynybos ministerijos vadovui Pavlui Gusevui iš demonstrantų prieš chuntą atimtus trofėjus, pavyzdžiui, laidynes.
Stebėti parado vyriausias redaktorius atvyko su Rusijos gynybos ministro pavaduotoju Aleksandru Fominu, kuris buvo vienintelis aukštas užsienio svečias kruviname parade. Kruviname todėl, kad ir laidynių demonstracijos dieną Mianmare užmušta 114 žmonių, viso iki to laiko gyvybių buvo netekę virš 400 prostestuotojų. Rugpjūčio 19-ąją chuntos režimo aukų skaičius buvo perkopęs tūkstantį.
P. Gusevas kaip spausdinto žodžio atstovas tikrovėje.
V. Putino virėju tituluojamas verslininkas Jevegenijus Prigožinas kovo 23-ąją įsteigė „Kovos su represijomis fondą“, pašauktą kovoti už žmogaus teises Vakarų valstybėse.
Šio amžiaus antrą dešimtmetį prabilta apie Sankt Peterburge veikiančią „Interneto tyrimų agentūrą“, labiau žinomą „trolių fabriko“ pavadinimu ir siejamą su J.Prigožinu. „Fabriko“ misija – Fake news skleisti sumaištį pirmiausia Vakaruose, jis ypač išgarsėjo po 2016 metų JAV prezidento rinkimų, kai teko skirti specialų prokurorą Robertą Muellerį Rusijos kišimuisi į rinkimus tirti.
2018-ųjų vasario 16-ąją prokuroras pateikė kaltinimus J.Prigožinui ir dar 13-ai Rusijos piliečių iš „trolių fabriko“, po mėnesio Amerika įvedė jiems sankcijas.
Po eilinės „trolių fabriko“ dezinformacijos prieš ES ir Ameriką pašalinimo šių metų vasario 23 dieną „Twitter“ su visam blokavo 31 „Fabriko“ paskyrą.
Interviu „Svoboda“ (02 27) vienas 2016-aisiais „trolių fabrike“ dirbęs „ekstrolis“ prisipažino per karjerą persikūnijęs į viršvorio kamuojamą juodaodę, indėną, meksikietį ir D.Trumpo šalininką, Vietnamo karo veteraną.
Interviu baigė: Tikėti kieno nors žodžiais internete – tiesiog absurdas. Apskritai neskaitau ir nežiūriu jokių žinių, netikiu jokiais politikais. Darbau „troliu“ – tiesiog tokia patirtis.
Panorėjus galima įžvelgti ne vien šio žmogaus gyvenimo credo.
Iš „Facebooko“ platybių: Prieš 3 mėnesius paskiepijome vaiką nuo poliomelito. Pastebėjau, kad vaikas labai pamėgo bananus, visą laiką prašo bananų. Nebenori mėsos, bulvių. Penktadienį daviau pinigų čipsams, o jis grįžta iš parduotuvės su bananais... Pasiskaičiau internete, kad skiepai turi beždžionių liekanų... Šito nežinojau, kažkodėl gydytoja neperspejo. Ar gali būti dėl to?? Kokios nuomonės?
O juk literatūriška...
Ir taip toliau.
Kalbos nevilties pasekmės gana margos, net egzotiškos. Maskvos srities Kubinkoje gegužės 9-ajai baigta ręsti 75 metrų aukščio (75-eri metai po pergalės Antrajame pasauliniame kare) cerkvė, kurios kupolo diametras – 14 metrų ir 18 centimetrų, kaip kad 1418 karo dienų. Šventovės laiptai lieti iš trofėjinių vokiečių ginklų metalo.
Minėdami pergalės 75-etį rusai rengė mažamečius vaikus karine uniforma, vaikiškus vežimėlius perdarė į žaislinius tankus. Internete galima rasti propagandinių vaizdo siužetų, kuriuose žmonės kalbasi su portretais ant sienų, tarsi melstųsi šventiesiems.
Rusijos gynybos ministro patarėjas Andrejus Ilnickis interviu žurnalui „Tėvynės arsenalas“ kovo 25-ąją pareiškė, kad Vakarai su Amerika priešakyje pradėjo prieš Rusiją mentalinį karą, jo pasekmės išryškėsiančios mažiausiai pasikeitus kartai, kai ištaisyti ką nors bus nebeįmanoma.
Priešintis dera patarėjo nurodytomis priemonėmis – suvereniu internetu, informacinį atkirtį gebančių profesionalų rengimu, jaunimo politikos pertvarkymu, visapusišku dialogu su konservatyvia dauguma.
Kuomet rašytojas Vladimiras Sorokinas 2006 metais publikavo romaną „Opričniko diena“, šis atrodė gal bauginančiai pranašišku, bet vis dėlto grotesku. Jau 2021-aisiais rusų oficialių asmenų postmodernios retorinės pratybos virsta niūroka kafkiška utopija.
Politologas, filosofas, esė knygos „Krymo periodo parkas“ apie rusų visuomenę prie V.Putino autorius Sergejus Medvedevas interviu prancūzų leidiniui „Desk Russie“ yra nurodęs, jog pagrindinė gyvenimo juodosios komedijos, marionečių siaubo teatro (Guignol) viduje problema ta, jog visiškai neaišku, kiek tai truks. Todėl artimiausi keleri metai bus baisūs ir juokingi vienu metu.
Rojus – mandagiųjų buveinė, XIII amžiuje skelbė šventasis Tomas Akvinietis, neabejotinai nenujausdamas, kokių entuziazmo aukštumų pasieks žmonija vos po 750 metų.
Kalba civilizacijos istorijoje buvo vienu pasaulio tvarkos stulpų. Pašalinus iš jos vertybinę dedamąją, gyvenimas ima priminti ne ypač nuspėjamą egzistencinę savaną.
Bet ir banaliai gali būti, jog dabartinės retorinės batalijos – nieko asmeniška, tik patys žinome, kas. Pinigai mėgsta tylą, kuri ypač gerai tarpsta visuotiniame ir, geriausia, isteriškame triukšme.
Tarkim, galima skelbti, jog Rusijoje poslinkių galima nebent tikėtis, jei/kai niekam nebereikės jos naftos. To besitikintieji yra beviltiškai naivūs.
Poeto Gavriilo Deržavino (1743-1816) eilėraščio „Dievas“ (Viešpats? – A.S.) pažodinis vertimas: „O tu, erdvėj ribų neturintis,/ Materijos judėjime regimas,/ Laiko tėkme amžinas,/ Be veidų, triveidė dievybė!/ Visur esanti vienatinė dvasia,/ Neturinti vietos nei priežasties, /Kurios niekas negali perprasti,/ Kuris viską užpildo savimi,/ Apima, kuria, gelbėja,/ Kurį vadiname Dievu!/ Iš tavo šviesos gimusios/ Apšviestosios dvasios negali/ Pažinti tavo kelių:/ Link tavęs drįsta pakilt tik mintis,/ Ištirpstanti tavo didybėje/ Kaip praeities akimirka amžinybėje!/ Save sukūręs iš savęs,/ Savimi iš savęs švytintis,/Tu šviesa, gimdanti šviesą./ – Kaip žyra kibirkštys ir tvinsta,/ Taip saulė iš tavęs užgimsta./ Tavo akivaizdoje aš – niekas./ Niekas! – Tačiau tu švyti manyje/ Savo malonių didybe;/ Ir manyje atkartoji savo atvaizdą,/ Kaip saulė šviečia mažyčiame vandens laše.../ Bet nors esu toks stebuklingas,/Iš kur atsiradau aš – nežinau;/ O pats savęs sukurti negalėjau./ Kūnas virsta dulkėmis,/Portas įsakinėja žaibams,/ Aš caras – aš vergas – aš kirmis – aš dievas!“ (vertimo autorė Irena Potašenko)
Kaip, sakykite, tą monetizuoti?
O juk nemonetizuoti negalima – technologiškai jau legalizavus absurdiškiausius naratyvus (dėl ko anksčiau gėdytasi, dabar, internete surinkus ir parodžius milijonus bendraminčių – nebegėda), monetizavimas – jau kalbos likimas.
XXI amžiaus „pofaktinėje“ civilizacijoje gyvename 24 valandas per parą atakuojami žnių ir „žinių“ – na, negali nenutikti, kad tokia reikalų padėtis savaip nepaikintų ir (koks skirtumas, valingai ar ne) neimtume reikliai pageidauti ir įvykių (šventės) tokiu pat režimu.
Gyvenimo geismas kažkur tarpti turi banaliai neišvengiamai, todėl šastelime į buchalterinę-skaitmeninę „Injective Protocol“ vaizdo-nepasitikėjimo kultūrą.
Todėl jokio moralo, tik vieno šmaikštuolio komentaras prie V.Putino suręsto ir liepos 12-ąją oficialiame Rusijos prezidento interneto puslapyje „kremlin.ru“ rusų bei ukrainiečių kalbomis paskelbto straipsnio „Apie istorinę rusų ir ukrainiečių vienybę“.
Būsimi V.Putino straipsniai: 1. Šachmatai ir šaškės – tas pats žaidimas. 2. Liūtas ir tigras – tas pats gyvūnas.3. Astronomija ir astrologija – tas pats mokslas. 4. Galva ir užpakalis – ta pati kūno dalis.
P. S. Jei jau pradėta „Zenitiniais Al Efesbio kompleksais“, kompoziciškai tinkama tekstą apysaka ir užgaubti, paskutiniu jos sakiniu: „Jie paprasčiausiai priims mane į savo gentį.“ Raktinis žodis čia vėl – paprasčiausiai. Kaip yra nurodęs Heinrichas Heinė, kuomet išeina herojai, į areną žengia klounai.
P.P.S. Vis dėlto reikalai su nabage metafora nėra vienareikšmiški. Kai bet kas pakenčiamas tiek, kiek yra reitinguose, pagal viską metaforos juose nebeturėtų būti nė kvapo ar beveik nė kvapo. Bet „metafora“ vis tiek „Google“ renka apie 25 700 000 nuorodų (rugpjūčio 16-ąją), metaphor – apie 124 000 000, net antikvarinis graikiškas metaphora – apie 643 000 nuorodų. Tai ir nesuprasi kol kas, kame šuo pakastas – dar neturime Edeno, nors žadėta...
