aA
Žodžių junginys „vidinė Mongolija“ skolintas iš ukrainiečių politiko Serhiaus Vysotskyio pasisakymo, pažodžiui tokio: kaip šiek tiek pažįstamas su Ukrainos vartotoju kaip reiškiniu, sakyčiau, jog šis gyventojų sluoksnis pavargo nuo karo, jame niekada nebuvęs ir apskritai juo nesidomėjęs (...) Labai įdomu, kaip gali nuo karo pavargti Kijevo vidurinysis sluoksnis, vartotojai, kuriuos kiekvieną vakarą puikiai aptarnauja restoranuose (...), pavargę nuo karo, kurio jų namuose paprasčiausiai nėra, Ukrainos armija saugo jų namus, jų „vidinę Mongoliją“.
Arūnas Spraunius
Arūnas Spraunius
© DELFI / Tomas Vinickas

Taip bylojo politikas, tiesa, ne specialiai „vidinei Mongolijai“ skirta proga (teksto rašytinės versijos pavadinimas „Skandalas Amerikoje ir Ukraina“).

Tikrinį daiktavardį įdarbinti atsiribojimo alegorija tokiomis aplinkybėmis politiškai nekorektiška be jokių dviprasmybių.

Be to, netiksli tai alegorija, nes remiasi senamadišku geografinio atokumo kriterijumi. Energingai per gyvenimą besiirianti ir pasauliui atsiverianti kažkada iš tiesų atoki faktinė Mongolija su „vidine Mongolija“ nesusijusi niekaip – vien iki 2010-ųjų Japonija jos pažangai skyrė 211,4 milijardo jenų, Amerikoje tobulinasi mongolų teisėjai bei prokurorai, Jungtinių Tautų (JT) misijose dalyvauja apie 10 proc. visų Mongolijos kariškių.

Ir pagaliau – Pasaulio banko 2018-ųjų lyčių nelygybės reitinge Mongolija buvo aukščiau, pavyzdžiui, už 71-ą vietą jame užėmusią Rusiją.

Kad atokumas kaip kriterijus nebepakankamas, nurodo ir žinia apie Australijos oro vežėją „Qantas Airways“, kuris spalio 20 dieną testavo „Boeing Dreamliner“ skrydį 16 200 kilometrų be sustojimo iš Niujorko į Sindėjų, tokiu būdu testuodamas ir projektą „Sunrise“, pašauktą paleisti reguliarius skrydžius iš rytinės Astralijos pakrantės į Londoną bei Niujorką.

Senamadiška „vidinės Mongolijos“ alegorija gal tinkama, kai gyvenimo tiesa (adekvatesnis pavadinimas – viešieji ryšiai) imperatyviai reikalauja retorinio meistriškumo.

Prasmės proporcijas (pavyzdžiui, pagal Aristotelį: Platonas mano draugas, bet tiesa brangesnė) verčiau primiršti, kai atsiveriama – nesvarbu, tyčia ar ne – konkrečiomis monetarinėmis sąlygomis. Klaidos tokiomis aplinkybėmis gresia klasikinių tragedijų masto likimo naštomis, jos, kaip žinia, būtinai nepakeliamos.

Ne tik „Houston Rockets“ generalinį vadybininką Darylą Morey ištiko panika po to, kai Kinijos valstybinė televizija pagrasino nerodyti suplanuotų Nacionalinės krepšinio lygos (NBA) sezoną pristatančių rungtynių po to, kai jis „Twitteryje“ apie protestus Honkonge parašė: „Kaukitės už laisvę. Paremkite Honkongą“. D. Morey įrašą pašalino ir atsiprašė.

Kai rungtynių transliacijų internete išskirtine teise disponuojanti kompanija „Tencent Holdings“ irgi pareiškė nerodysianti „Rockets“, pasisakė NBA ryšių su visuomene šefas Mikeas Bassas: „D. Morey komentarai giliai įžeidė daugelį mūsų draugų bei sirgalių Kinijoje (...) NBA puoselėja gilią pagarbą Kinijos istorijai ir kultūrai...“ „Houston Rockets“ ypač populiari Kinijoje, mat joje 2002–2011 metais žaidė kinas Yao Mingas.

Kino cenzūros esama Šiaurės Korėjoje, Saudo Arabijoje, Irane, Rusijoje etc., bet Kinijoje ji, pavadinkime, lemtingesnė, imperatyviau kreipianti „vidinės Mongolijos“ link. Holivudo produkcijai parandant populiarumą Šiaurės Amerikoje, šios pramonės vadų žvilgsnis natūraliai krypsta į užsienį, kur be Kinijos – niekaip.
Arūnas Spraunius

Tiesa, NBA vykdantysis direktorius Adamas Silveris interviu japonų „Kyodo News“ spalio 8-ąją pareiškė, kad Lyga nedraus savo atstovams reikšti nuomonių taip pat politiniais klausimais, be abejo, neišskiriant D. Morey oponentų, pavyzdžiui, „Brooklyn Nets“ savininko, vieno interneto mažmeninės prekybos giganto „Alibaba Group“ steigėjų, Kanados ir Kinijos liaudies respublikos pilietybėmis disponuojančio ypač respektabilaus (turtas vertinamas 9,8 milijardo JAV dolerių) Josepho Tsaiui, kuris „Rockets“ vadybininkui atsikirto griežta kritika irgi „Twitteryje“.

Vertinant iš demokratinių vertybių perspektyvos, nuosekliau gal pasirodė JAV senatorius respublikonas Marcas Rubio, NBA reakciją pavadinęs apgailėtina – kad ši pakišo D. Morey, siekdama įtikti kinų komunistiniam režimui.

Arba demokratų kandidatė 2020-ųjų JAV prezidento rinkimuose Elizabeth Warren, nurodžiusi, jog Kinija išnaudoja savo rinkos galią, siekdama užčiaupti ją kritikuojančius.

Reguliariai NBA rungtynes žiūri ypač konkretūs 800 milijonų kinų su visomis reklamos pajamų pasekmėmis, nekalbant apie NBA komandų semiamus pinigus už sportinės atributikos, simbolikos pardavimą Kinijoje.

Ponia E. Warren kalbėdama apie rinkos galią buvo teisi vien teoriškai, spekuliatyviai, be jokių praktinių pasekmių asmeniškai jai.

Užtat persidrausti ir nežaisti su didžiausia pasaulio vartojimo rinka nutarė ir su krepšiniu nesusijusios kompanijos – juvelyrika prekiaujanti „Tiffany & Co“ iš „Twitter“ pašalino reklamą su mergina, pridengusia ranka dešinę akį.

Pekinas šį vaizdelį galėjo interpretuoti kaip paramą Honkongo protestuotojams, kurie pradėjo dengti dešinę akį raiščiu po to, kai rugpjūčio 11-ąją viena protestavusių merginų patyrė akies sužeidimą.

Interneto žaidimų „World of Warcraft“, „Hearthstone StarCraft“ kūrėja kompanija „Blizzard“ diskvalifikavo vieną geriausių žaidėjų po šio Honkongo protestuotojus remiančio pasisakymo per tiesioginę turnyro „Hearthstone“ transliaciją.

Kinijos rinka yra didžiausia ir Holivudui, ryšium su kuo kinų komunistai, diplomatai, verslininkai dar iki filmo gamybos pradžios reikalauja scenarijuose pakeisti „netinkamus“ veikėjus, vaizdo efektus, net perrašyti siužetus.

Epizodus su Tibetu ar Taivaniu, jei turėjo naivumo įterpti, scenaristai beveik neišvengiamai turi keisti. 1986-ųjų filme „Top Gun“ (Lietuvoje rodytas pvadinimu „Asai“) nepriekaištingai šaunus Thomo Cruiseo personažas dar vilkėjo stilingą odinę striukę su Japonijos ir Taivanio vėliavomis ant nugaros, po 34-erių metų pasirodysiančiame jo tęsinyje turės apsieiti be nepageidautinų vėliavų. JAV leidyklos „Marvel“ pirmą kartą 1963-aisiais publikuotos komiksų serijos „Doctor Strange“ gerbėjai glumtelėjo, kai pagal ją 2016 metais sukurtame to paties pavadinimo filme personažas iš Tibeto virto keltu.

Amerikos prezidentas skelbia išvesiąs iš Afganistano likusius 8,5 karių, ir politologai buria, kas nuožmesnis – sirų diktatorius Basharas Assadas ar Talibanas Afganistane. Bet karių išvedimas – ypač tinkamas ėjimas 2020-ųjų prezidento rinkimų kampanijoje, teiginiai apie pasaulio tvarką, sienų saugumą etc. D. Trumpo rinkėjui tėra tuščias garsas.
Arūnas Spraunius

2012-ųjų veiksmo filme „Raudonoji aušra“ (Red Dawn) priešai kinai skaitmeninių technologijų pagalba „performatuoti“ į šiaurės korėjiečius.

Kuomet filmą susukusios kino studijos MGM paklausė apie šią transformaciją, gavo „vidujai mongoliškai“ nepriekaištingą kompanijos tarptautinio vadybininko Mikeo Vollmano atsakymą: „MGM padirbėjo su režisieriumi ir prodiuseriais taip, kad padarytų komerciškai gyvybingesnę filmo versiją žiūrovams visame pasaulyje.“ Ir taip toliau.

Kino cenzūros esama Šiaurės Korėjoje, Saudo Arabijoje, Irane, Rusijoje etc., bet Kinijoje ji, pavadinkime, lemtingesnė, imperatyviau kreipianti „vidinės Mongolijos“ link. Holivudo produkcijai parandant populiarumą Šiaurės Amerikoje, šios pramonės vadų žvilgsnis natūraliai krypsta į užsienį, kur be Kinijos – niekaip.

„The Wall Street Journal“ 2017-ųjų birželį tą pademonstravo filmo „Transformeriai 5“ (Transformers: The Last Knight) pavyzdžiu – per pirmą rodymo savaitgalį Amerikoje jis surinko 69 milijonus dolerių, 31 proc. mažiau nei 2014 metų serija, gi Kinijoje filmas pelnė tuo metu rekordinius 123,4 milijono.

2014-aisiais filmų žiūrėtojų kinų skaičius perkopė 800 milijonų, kino teatruose vidutiniškai jie lankosi 0,6 karto rečiau nei, pavyzdžiui, pietų korėjiečiai, augti yra kur. Holivudas strategiškai tiksliai orientuojasi į bendrą produkciją su Kinija. Beje, iš kalbos – Kinija ir Mongolija yra geografinės kaimynės.

Roberto Louiso Stevensono pirmą kartą 1890-aisiais paskelbtoje baladėje „Viržių medus“ (Heather Ale) nuožmus škotų karalius išgena piktų tautelę iš jos žemių, bet pabaigoje paskutinis iš likusiųjų ryžtasi veikiau paaukoti sūnų, nei išduoti nuožmiam karaliui stebuklingo viržių medaus paslaptį: „Tegu su manimi išnyks mano šventa paslaptis, viržių medus!“

Kas tik nebuvo „mažuliais medaus virėjais“ per paskutinį šimtmetį – prieš britų imperijos galią stoję pietų Afrikos būrai, nepilnus trejus metus tegyvavusios jau pamirštos Biafros respublikos sukilėliai, kinų komunistų palenkti tibetiečiai...

Dabar štai kovoje su „Islamo valstybe“ Sirijoje Amerikos pusėje kraują lieję kurdai prezidento Donaldo Trumpo valia kuriam laikui buvo atiduoti amžinų priešininkų turkų valiai, tą reikalą apiforminus viešųjų ryšių požiūriu nuostabiu argumentu, kad jie, šmikiai, neliejo kraujo už amerikiečius Normandijoje 1944-ųjų vasarą.

Situacija primena dramą tik iš pirmo žvilgsnio, nebent jei būtų paikai paklausta, kiek kam tai galų gale rūpi. Net priminimą apie 200 tūkstančių pabėgėlių viešojoje erdvėje galima be problemų pristatyti kaip prastą toną. Pagrindinės motyvuojančios viešos laikysenos dedamosios dabar – efektyvumas, taip pat įvaizdžio, remiantis instrumentrijumi, kuris po ranka, toliau ieškoti nelabai yra laiko ir reikalo.

Pabandykite įsivaizduoti, ką NBA generaliniam vadybininkui ar studijai MGM pasakytų įnirtę akcininkai, praregėję 800 milijonų vartotojų rinkoje „tuštumą“.

Amerikos prezidentas skelbia išvesiąs iš Afganistano likusius 8,5 karių, ir politologai buria, kas nuožmesnis – sirų diktatorius Basharas Assadas ar Talibanas Afganistane. Bet karių išvedimas – ypač tinkamas ėjimas 2020-ųjų prezidento rinkimų kampanijoje, teiginiai apie pasaulio tvarką, sienų saugumą etc. D. Trumpo rinkėjui tėra tuščias garsas.

Pasaulio tvarkos likučius galima be problemų perduoti pirmam pasitaikiusiajam veiklos rangai (Lietuvių kalbos komisijos Terminologijos pakomisės rekomenduojamas terminas vietoj outsourcing), kai nėra tiesioginio intereso. Tiesa, ilgalaikėje perspektyvoje chaosas gal ir ne ypač rentabilus, tarkime, kai išaugus rizikoms teks peržiūrėti prekes gabenančių laivų draudimo kainas.

Borisas Johnsonas prisiekė verčiau nusibaigsiąs griovyje, bet išvesiąs JK iš Europos Sąjungos (ES) ne vėliau spalio 31-osios, ir – ką? Neišvedė, nenusibaigė, jaučiasi puikiai ir energingai rengiasi gruodį vyksiantiems išankstiniams rinkimams.
Arūnas Spraunius

Pagaliau – ne vien apie geopolitinius herojus giesmė, kai viešosios erdvės apetitas reikalauja „šiaip“ herojų realiu laiku ir visiems gyvenimo atvejams.

Amerikoje vienuolikmetis nuvairavo brolio automobilį 320 kilometrų per Šiaurės Karoliną iš Simpsono į Čarlstoną, kad apsigyventų su nepažįstamu vyriškiu, su kuriuo susipažino interneto socialiniame tinkle „Snapchat“, kur pranešimai pašalinami iškart po jų perskaitymo. Tėvo planšetiniame kompiuteryje dingus GPS signalui su naujo gyvenimo bendrakeleivio adresu, teko prašyti policininko pagalbos, po ko berniukas į šeimą vis dėlto grįžo.

Bangladešietį atrastas plaukas žmonos paruoštame maiste suerzino tiek, kad jis prievarta nuskuto ją plikai. Ir gavo 14 metų kalėjimo. 81-erių iš Italijos kilęs Jungtinės Karalystės (JK) Niukaslo gyventojas nežmoniškai geidė išvysti popiežių, sėdo į automobilį, GPS navigatoriuje surinko Rom, nors turėjo Rome, ir Romo gyvenvietėje Vokietijos Šiaurės Vestfalijoje už 1440 kilometrų nuo Italijos sostinės to paties navigatoriaus buvo maloniai informuotas, kad kelionė baigėsi. Žmogus išlipo apsidairyti, pamiršo savo „Jaguare“ įjungti rankinį stabdį, ir šis nuriedėjęs įsirėžė į stulpą su miestelio pavadinimu.

Buvęs sportininkas, šiuo metu respektabilaus politiko reputaciją turintis Danijos parlamento narys Joachimas Olsenas gegužę pradėjo rinkimų kampaniją interneto pornografijos puslapyje „PornHub“ su šūkiu „kai baigsite masturbuoti, balsuokite už Jokkę“.

Pasak paties, reklamos aikštelė gal ne ypač tradiciška, bet politikai privalo būti ten, kur rinkėjai. Ypač rimtam, pragmatiškam žmogui niekas netrukdo humoro motyvą čia tiesiog praleisti ir vertinti precedentą kaip sektiną pavyzdį, edukologiją, karjeros tikslais siekiant ambicingų tikslų.

Borisas Johnsonas prisiekė verčiau nusibaigsiąs griovyje, bet išvesiąs JK iš Europos Sąjungos (ES) ne vėliau spalio 31-osios, ir – ką? Neišvedė, nenusibaigė, jaučiasi puikiai ir energingai rengiasi gruodį vyksiantiems išankstiniams rinkimams. Ir veikiausiai išloš, 35–40 proc. britų žada balsuoti už jį, kad baigtų pagaliau tą „Brexitą“, dėl šventos „vidinės Mongolijos“ ramybės.

Egocentrizmas irgi kaip „vidinės Mongolijos“ sąlyga. Kažkam tenka 14 metų kalėjimo už prievarta nuskustą žmoną, kažkas daro savireklamą „PornHub“, kažkas – išduodamas 37 milijonų naciją.

15 amžiaus italų humanistas, eruditų istorinės mokyklos atstovas Lorenzo Valla: norint tapti tikru humanistu, reikia sąlyginės ramybės be karų, kad būtų galima atsidėti studijoms, laiko nelėkti kožną rytą į darbą, iš kurio grįžti nualintas, ir bendraminčių, be kurių neįmanoma tapti tikru humanistu. Ką turime po 550 metelių? Viskas sutvarkyta paslaugų teikimo labui, mes pašaukti teikti paslaugas.

Kai kalbame apie „vidinę Mongoliją“ kaip asmeninį pasirinkimą, užuovėją, paika viską nurašyti vien geopolitikai, jai nesvetimas ir lipšnus intymumas. „Hollywood Reporter“ liudijimu, šiemet Kinijoje buvo iškilusi grėsmė Quentino Tarantino filmo „Vieną kartą Holivude“ ((Once Upon a Time in Hollywood) premjerai, kai Bruceo Lee dukra pareikalavo pakeisti scenas su jos tėvu, mat vienoje Brado Pitto herojus jį provokuoja muštynėms, išprovokuoja ir be problemų nugali.

Be to, pasižiūrėjusi „Vieną kartą Holivude“ Amerikoje, mylinti dukra negalėjo patikėti tėvelio, pasipūtusio, įžūlaus niekšo įvaizdžiu, gyvenime jį pažino visai kitokį. Per savaitę iki premjeros spalio 25 dieną režisieriui teko spėti filmą permontuoti. O juk „Vieną kartą Holivude“ yra pelningiausias filmas Q. Tarantino karjeroje.

Egocentrizmas irgi kaip „vidinės Mongolijos“ sąlyga. Kažkam tenka 14 metų kalėjimo už prievarta nuskustą žmoną, kažkas daro savireklamą „PornHub“, kažkas – išduodamas 37 milijonų naciją.
Arūnas Spraunius

Antropologas ir filosofas René Girardas 1961 metais išleistoje knygoje „Romantizmo melas ir romano tiesa“ (Mensonge romantique et vérité romanesque) nurodė, kad XX amžiaus literatūra ne siekė aiškintis tikrą reikalų padėtį, o skelbė absoliučią tiesą esant neįmanoma. Bet ką dera tikrinti abejone, taip pat „vienetinį“, visuomenei iššūkį metantį romantinį herojų, šis neišvengiamai turi prototipą. Jei taip, neatmestina, jog renesansinio įkarščio pakerėti pasaulį manifestacija Don Kichotas atsitiktinai ir paslaptingai taip užbūrė prezidentą D. Trumpą (galima be rizikos lažintis, jog jei milijardierius ir žino apie liūdnojo vaizdo riterį, nebent iš kramtomos gumos ar kokios sriubos reklamos), kad šis pasijutęs hidalgu rado reikalą papriekaištauti kurdams dėl jų nusikalstamo sąjungininkų ignoravimo 1944-ųjų liepą.

R. Girardas, pirmas anglakalbiuose kraštuose pripažinimą pelnęs prancūzas, dėstęs JAV universitetuose, turėjęs įtakos Silicio slėnio intelektualiniam klimatui, buvo kreatyvios-mimetinės (imituojančios) konkurencijos ir kultūros išradėjas. Čia ne apie mėgdžiojimą pagal François Rochefoucauld aforizmą, jog žmonės niekada nebūtų pradėję mylėti, jei nebūtų numatę meilės galimybės. Seniena tas Rochefoucauld su savo 17 amžiumi.

Mėgdžioti skatina kova dėl resursų, žmonės ištisus amžius kamavo ir žudė žmones, vertė juos aukomis, po to atgaline data aukas sudievindavo. 1972-aisiais išleistoje antropologo knygoje „Prievarta ir šventybė“ (La violence et le sacré) postuluojama, kad visuomenė prasidėjo nuo prievartos, prievarta buvo pagrindinis ją struktūruojantis elementas.

Prekeivis regi sėkmingą konkurentą, mėgina šį mėgdžioti ir niršta, kad šis vis tiek nuveda klientus. Tiesa, paskutiniame 1999-ųjų darbe „Aš regiu šėtoną, krentantį kaip žaibas“ (Je vois Satan tomber comme l’éclair) R. Girardas kažkodėl skelbė, kad mėgdžiojimas varžantis dėl resursų pasauliui gresia apokalipse.

Tokioje nuožmioje motyvacijoje esama galimybių kitokiems motyvams? Na, Don Kichotas užtruko (Miguelio de Cervanteso romanas vis dėlto 863 puslapių), kol susiprato esąs „tik“ Alonso Kichotas.

Kreatyvinę-imitacinę ekonomiką kai kur (pavyzdžiui, jaunose, energingose ir beatodairiškose visuomenėse) panorėjus galima laikyti savos rūšies poezija. Lietuvoje vis dar įtakingas dvasingas lyrinis-neoromantinis naratyvas. Šio teksto gamintojo paviršutiniškais skaičiavimais (teko skaičiuoti rankiniu būdu, mat interneto puslapio „rasytojai.lt“ poskyryje „Narystė“ turinį atstovauja slaptinga, gal net „vidujai mongoliška“ formuluotė „informacija ruošiama“), iš visų 355 Lietuvos rašytojų sąjungos narių lyrikų-avatarų (realiai įtakingų) rangui priskirtinų registravo kokius 60-65 (labai optimistiniu vertinimu) nacijoje, kurios tėvynėje reziduojančių narių skaičius šiuo metu sudaro 2 794 000.

Likusi dalis (2 793 935, jei iš visų tėvynainių vis dėlto atimti 65) vietinių kažin ar apie tai žino, kas logiška – varginti žmonių tuo nėra reikalo, kad nebūtų komplikuota ir šiaip subtili – ką nurodo čia ką tik pateiktos proporcijos – dvasingumo sklaidos terpė. Bet tai dėkinga aikštelė, pavyzdžiui, Mariaus Ivaškevičiaus ar Rimanto Kmitos asmeninio literatūrinio verslo viešųjų ryšių projektams. Esame gal net vienintelė vieta planetoje vardu Žemė, kur galima ir produktyvi verteiviško ir dvasingo simbiozė. Vis dar atviras klausimas, kiek tinkama eksportui.

Internetas gerai tinka priešintis cenzūrai, bet yra ir populistinių idėjų aikštelė. D.Trumpo „Twitter“ įtakingesnis už „The New York Times“, ir dėl to kaltas ne interneto socialinis tinklas. Gebėjimas kreiptis į mases (būtent) tampa svarbesnis už turinį. Laimi sąlyginis „Brexitas“, proto bokštams beviltiškai skėsčiojant rankomis.
Arūnas Spraunius

Kita vertus, literatūrinis tiesos ieškojimo algoritmas dabar nežinia kiek paklausus, kai sėkmingo gyvenimo vektorius imperatyviai reikalauja ignoruoti bet kokius humanitarinius niekus, gyvenimą regėti taktinėje eilinės karjeros stotelės/kadencijos perspektyvoje be jokių galvos kvaršinimų apie paveikslo visumą. Mulkiai yra manantys kaip nors kitaip.

Londono ekonomikos mokyklos mokslinio bendradarbio Peterio Pomerantsevo paskutinėje knygoje „Tai ne propaganda. Kelionės po kovos su tikrove pasaulį.“ (This Is Not Propaganda: Adventures in the War Against Reality) pavyzdžiais grindžiama, kad oponentų tildymo laikai baigėsi – atvirkščiai, reikškis kiek nori internete, tuo tik suteiksi daugiau galimybių savimi manipuliuoti.

Serbijos aktyvistas Srđa Popovićius skatindamas atviras diskusijas tarp skirtingų grupių padėjo bendram veikimui organizuotis demokratiniams judėjimams, pavyzdžiui, „orumo revoliucijai“ Kijeve. Knyga baigiama interviu su S. Popovićių dievinančiu šiuolaikiniu nacistu: „Mes darome tą patį. Skirtingas kraštutines dešiniąsias grupes sutelkėme aplink bendrą idėją – atsikratyti visų musulmonų.“

Internetas gerai tinka priešintis cenzūrai, bet yra ir populistinių idėjų aikštelė. D.Trumpo „Twitter“ įtakingesnis už „The New York Times“, ir dėl to kaltas ne interneto socialinis tinklas. Gebėjimas kreiptis į mases (būtent) tampa svarbesnis už turinį.

Laimi sąlyginis „Brexitas“, proto bokštams beviltiškai skėsčiojant rankomis.

Amerikos prezidentas susitikime su Italijos ministru pirmininku Sergio Mattarella spalio 18-ąją pavadino pastarąjį Mozzarella (jei ką – pietų Italijoje gaminama sūrių rūšis; kad būtumėte regėję vertėjos veidą už JAV prezidento nugaros, kai jis „tą“ skelbė...), prieš tai spalio 16 dieną „Twitteryje“ nurodė, kad Ameriką ir Italiją jungia kultūrinė ir politinė bendrystė nuo Antikinės Romos laikų. Tuo sukėlė rūpestį proto bokštui, bet ir JAV prezidento „Twitter“ prenumeratoriui: „Antikinė Roma žlugo V mūsų eros amžiuje. JAV nepriklausomybės deklaracija priimta 1776 metais. Ilgiuosi prezidento, kuris žino istoriją.“ Ilgėkis...

„Facebook“ gali pasiūlyti penkis tūkstančius žmogui būdingų bruožų – aritmetika, padedanti siekti rezultato versle ar politikoje. Pasak P. Pomerantsevo, apmaudžiausia, kad kaunantis dėl reklamos išnaudojama demokratijos kalba.

Mes – tai ir fragmentacijos epocha, kai kokius tris laikraščius pakeičia milijonai interneto puslapių. Kaip nurodo buvęs BBC naujienų skyriaus vadas, nebeįstengiame atrasti „šalies metaforos“, neliko visumos vaizdo. Nebežinome, kas ir kaip vyksta ir prarandame pasitikėjimą vieni ktais. Kita vertus, kuriam galui žinoti, jei/kai tai „tik“ kietas, kol kas ne ypač reglamentuotas verslas.

P. Pomerantsevo knygoje cituojamas „Brexit“ interneto socialinę komunikaciją gaminęs žmogus įtikinėjo gyvūnų teisėms ypač angažuotus žmones, kad ES remia koridą ir draudžia kates bei šunis. Irgi viena priežasčių, kad JK trejus metus niekas negali nieko tikro pasakyti, kodėl balsuota už išstojimą iš ES. Dėl suverenumo, imigracijos, žvėrelių?

Maždaug toks jis, išganingasis į „vidinę Mongoliją“ genantis algoritmas. „...Mongolijoje“ būtinai su mygtuku „Home“ – kažkam tai realus verslo planas, kažkam (daugumai) utopija su tuo „Home“ prasmukti vis dėlto į „auksinį milijardą“. Tie ratilai vis tiek atsirita iki tavęs, praeivi. Ir tu, praeivi, nevalingai imi ieškoti savos „...Mongolijos“.
Arūnas Spraunius

Lisos Langseth filme apie eutanaziją „Euphoria“ (2017) Marina, kurią vaidina Charlotta Rampling, jau pabaigoje klausia seserį Anapilin išleidusios Alicios Vikander herojės lyg ir menininkės Inesos, kaip ši rengiasi panaudoti, ką eutanazijos klinikoje prifilmavo ir prifotografavo (tai draudžiama). „Nežinau“, – gauna atsakymą. „Būk sąžininga sau“ – sako Marina atsisveikindama.

„Čia tik filmas...“ – atlaidžiai nutęs reiklus žiūrovas-vartotojas ir bus teisus. Imitaciniame kovos dėl resursų įkarštyje bet kokie stabčiojimai – paikas, provincialus silpnumas. „Nuo publikacijos laidos „Paskutiniai Vytauto Šapranausko žodžiai sukrėtė Lietuvos gyventojus“ tinklalapyje refa.lt rugsėjo 12-ąją nuoroda į ją socialiniuose tinkluose skelbta keturis kartus. Kiekvieną kartą ja dalijosi išskirtinai refa.lt turinį platinantis „Facebooko“ puslapis „Lietuvos naujienos“ (...) Pavadinimą lydi vaizdo įrašas, kuriame – Ryčio Zemkausko laidos „Pasivaikščiojimai“ epizodas. Šiame išties kalbėtasi su aktoriumi V. Šapranausku (...) laida įrašyta 2011 m., likus dvejiems metams iki aktoriaus mirties (...) publikacijos antraštė neturi nieko bendro su pateiktu turiniu (...) „Lietuvos naujienos“ ir refa.lt – pajamų generavimo variklis (...) Kuo lankytojų daugiau, tuo didesnės tinklalapio pajamos iš reklamos.“

„Twitter“ kūrėjas Jackas Dorsey paskelbė, kad nuo lapkričio 22-osios šiame interneto socialiniame tinkle bus draudžiama politinė reklama – politinių simpatijų dera nusipelnyti, o ne pirkti. Konkurentė „Facebook“ atsisakė drausti politinę reklamą, jos savininko Marko Zukerbergo nuomone, draudimas suteiktų pirmenybę privilegijuotajai politikų klasei ir tiems, apie kuriuos rašo tradicinė žiniasklaida. Na, ir JAV prezidento štabo reakcija į „Twitter“ sprendimą: interneto socialinis tinklas atsisako šimtų milijonų dolerių potencialaus pelno. „Labai kvailas sprendimas akcininkų atžvilgiu“, – parašė iš štabo.

Maždaug taip ir „harmonizuojamasi“, kai tikras gyvenimas kol kas skleidžiasi čia: prezidentas D. Trumpas sukritikavo naujausią „IPhone“ modelio dizainą, spalio 25-ąją savo „Twitter“ reikliai nurodęs „Apple“ generaliniam direktoriui Timui Cookui: „IPhone“ mygtukas buvo daug geresnis negu „Swype“ (jei šio teksto gamintojas suprato teisingai, kalbama apie galimybę „Swype“ atveju rinkti tekstą neatitraukiant piršto nuo klaviatūros sensoriniame ekrane). Primintina, kad pirmas modelis be mygtuko „Home“ buvo 2017 metų rudenį išleistas „iPhone X“, o štai modelyje „iPhone 7 Plus“ mygtukas „Home“ dar buvo. Kuo daugiau intrigos, tuo įdomiau, prezidento reitingas gal ne ypač, užtat viešosios erdvės herojaus didžiausias pasaulyje (lapkričio 9-ąją Donald Trump „Google“ rinko apie 1 070 000 000 nuorodų). Likusiems dirbti tikrai yra kur.

Maždaug toks jis, išganingasis į „vidinę Mongoliją“ genantis algoritmas. „...Mongolijoje“ būtinai su mygtuku „Home“ – kažkam tai realus verslo planas, kažkam (daugumai) utopija su tuo „Home“ prasmukti vis dėlto į „auksinį milijardą“. Tie ratilai vis tiek atsirita iki tavęs, praeivi. Ir tu, praeivi, nevalingai imi ieškoti savos „...Mongolijos“.

P.S. Niekai visos tos „vidinės Mongolijos“. Čionykščiai seniausiai (tai yra nuo pradžių) be problemų žino, kad Mongolijos tiesiog nėra – vidinės nei bet kokios. Ir taškas, kaip apibendrinama moteriškų vestuvinių aksesuarų, europietiškos virtuvės Klaipėdos senamiestyje (jautienos kapotinis, jautienos antrekotas, ėriuko karka...) reklamoje. Svarstytini lydintys naratyvai – „Vilnius - Europos G taškas“, galbūt – 5G kartos ryšys Lietuvoje („Huawei“ kol kas siūlyti neoficialiai).

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(8 žmonės įvertino)
4.0000

Top naujienos

Kęsto Komskio verslas žlunga nesumokėjęs našlaičiams (157)

Vilnietė Simona Kibirkštytė viena augina du mažus vaikus. Be tėvo juos paliko tragiška avarija,...

Pirkėjams rūpi ne tik kaina: už skandalus įmonės sumoka kritusiais pardavimo rodikliais (49)

Lietuviai skaito produktų etiketes, o specialūs produktų žymėjimai, tokie kaip „ekologiška“...

Gyvai / Specialisto patarimai perkantiems automobilius ir pokalbis apie Užgavėnes „Delfi rytas“

„Žiema, žiema, bėk iš kiemo“, – taip šiandien turėtume šūkauti, užsikąsdami ir...

Nuramino dėl Vilniuje įtarto koronaviruso atvejo: visi mėginiai neigiami (141)

Dėl koronaviruso tirto iš šiaurės Italijos grįžusio vyro mėginiai buvo neigiami, patvirtino...

Italija ištikta šoko, pirminio koronaviruso šaltinio nustatyti nepavyksta šalį krečia ir politikų rietenos (58)

Europoje kilusios koronaviruso bangos paliestoje Italijoje tolydžio plinta panika. Šalies...

Mirė Sausio 13-osios byloje kaltu pripažintas buvęs sovietų gynybos ministras (133)

Maskvoje mirė buvęs Sovietų Sąjungos gynybos ministras Dmitrijus Jazovas , pranešė Rusijos...

Koronavirusui skverbiantis į Europą, prognozuojamos pasekmės: Lietuvos ekonomikai tai atsilieps (38)

Lietuvos ekonomikai Kinijoje ir Šiaurės Italijoje siaučiančio koronaviruso pasekmės bus...

Ant suolo lemiamu metu paliktas Motiejūnas: Kinijoje gynybos principai kitokie (20)

Donato Motiejūno sugrįžimas į Lietuvos rinktinę nebuvo rožėmis klotas. Pasitelkęs savo...

The Economist

Vėl paverskime Europą nuobodžia! (1)

ES ginčijasi dėl smulkmenų ir džiaugiasi grįžusiu nuobodžiu stabilumu.

Bankai nespėja dalyti paskolų, tačiau NT analitikas ragina pradėti galvoti logiškai (68)

Ekonomistai jau kelerius metus viešojoje erdvėje kalba, kad gyvenimas Lietuvoje gerėja. Vienas iš...

|Maža didelių žinių kaina