Jei tiksliau, tai jos jau atidundėjo, tik mūsų miesto valdžia apie tai kol kas kukliai nutyli. Nes čia ne pievos, kur į diskusijas „pjauti ar palikti“ galima pasitelkti visus viešųjų ryšių specialistų, finansuojamų iš mokesčių mokėtojų pinigų, pajėgumus. Diskusijos, kaip pragyventi sostinėje iš biudžetininko algos, labai nepatrauklios.
Beje, sprendimą nepjauti bent dalies pievų aš palaikau. Lyrinis nukrypimas, kad nevisiškai viskas, ką veikia Vilniaus valdžia, totaliai beviltiška. Tačiau šie procesai, apie kuriuose kalbu, vyksta tyliai ir tik vieną dieną pasirodys visu gražumu, kaip matematikos egzamino rezultatai. Kalbu apie tai, kad tuoj prasidės, jei dar neprasidėjo, valdininkų, mokytojų, kitų biudžetinių įstaigų darbuotojų bėgimas iš didmiesčio į atokesnes vietoves. Valdininko ar biudžetininko atlyginimas Vilniuje ar Rokiškyje toks pat, tačiau provincijoje iš tų pačių pajamų gali susikurti kur kas geresnę gyvenimo kokybę nei sostinėje.
Tai, jog būstas pagal įperkamumą pas mus vienas iš sunkiausiai prieinamų regione, savo feisbuko paskyroje rašo „Luminor“ ekonomistas Žygimantas Mauricas:
„Ar Vilniuje būsto kainos yra per aukštos? Ir taip, ir ne. Lyginant su Ryga ir Talinu, būsto įperkamumas Vilniuje prasčiausias. Norint įsigyti vidutinio ploto būstą (90 kv. m) Vilniuje reikia sukaupti 19,5 metinių atlyginimų, tai yra daugiau nei Rygoje (14,4) ar Taline (17,1). Tačiau šis rodiklis Vilniuje kiek mažesnis nei ES sostinių vidurkis (19,6), tad ES kontekste Vilniuje būstas nėra išskirtinai brangus. Vertinant pagal šį rodiklį, brangiausias būstas tarp ES sostinių yra Paryžiuje (30 metų), Lisabonoje (29 metai) ir Prahoje (28,4 metai).
Pasaulyje pagal šį rodiklį pirmauja Pekinas (aplenkęs ilgą laiką pirmavusį Honkongą) – norint įsigyti būstą Kinijos sostinėje reikia net 82 vidutinių metinių atlyginimų (Pekine vidutinis mėnesinis atlyginimas siekia 1300 eurų, o vidutinės būsto kainos – apie 14 000 eurų už kvadratinį metrą). Būsto įperkamumas taip pat prastas Honkonge (64 metai), Seule (46 metai) ir Maskvoje (32 metai), o JAV būsto įperkamumas – vienas geriausių pasaulyje, pvz., Niujorke šis rodiklis tesiekia 15 metų (mažiau nei Vilniuje), Los Andžele – 10 metų, Čikagoje – 6 metus, o Hjustone – vos 4 metus. Visgi ECB planuojant kelti palūkanas tikimasi būsto kainų korekcijos euro zonoje.“
Tai nenutiko per vieną dieną. Tiksliau, nutiko per keletą metų, nes Vilniaus miesto savivaldybė realiai pristabdė statybas. Apie tai rašo „Verslo žinios“.
Kalbant apie plėtros potencialą, NT duomenų portalas „Citify“ skaičiuoja, jog Vilniuje statytojai yra suprojektavę 14 619 butų. Tačiau statybos leidimai išduoti vos 7,8 proc. jų, arba 1 143 butams, kitaip tariant, tiek, kiek statytojai parduoda greičiau nei per pusmetį.
„Mūsų duomenimis, šiuo metu Vilniuje yra planuojami 185 projektai, tačiau tik 15 jų turi leidimus. Daugiausia projektų numatoma Senamiesčio ir Naujamiesčio seniūnijose, tačiau pagal butų skaičių jų daugiausia ketinama pastatyti Žirmūnų seniūnijoje“, – VŽ sako Edvardas Ogonovskis, „Citify“ partneris.
VŽ ne kartą rašė, kad plėtotojai jau kelerius metus pagrindine menkos pasiūlos priežastimi įvardija didelę biurokratiją sostinės savivaldybėje tikrinant projektus ir išduodant statybos leidimus, o prasidėjus karui jų tempą pristabdė ir neapibrėžtumas rinkoje dėl smarkiai išaugusių medžiagų kainų.
Tačiau apie tai kalbėta ir perkalbėta. Kaip ir apie tai, ar būsto kainos kils, ar kris. Liūdnesnė dalis kita – daugybei biudžetinių įstaigų darbuotojų ir žmonių, kurie uždirba vidutinį atlyginimą, sostinėje pragyventi tampa sudėtinga arba išvis neįmanoma.
Butus nuomojantys žmonės rinką apibūdina paprastai: „2 kambarių butas – tai 600 eurų per mėnesį ir komunaliniai mokesčiai.“
Čia kalbama apie kuklų būstą. Kylant palūkanoms, įmokos už kreditą bus ne ką menkesnės. Be to, dar reikia sukaupti 15 proc. pradinį įnašą, kuris didėja augant kainoms.
Einam toliau – o ką daryti, kad miestas neliktų be mokytojų, vidutinio lygmens valdininkų ir paprastų verslo bičių, dirbančių tik už atlyginimą? Atsakymas paprastas: teks griebtis didelio masto socialinio būsto statybų.
Savivaldybės mintis, kad kiekvieno naujo projekto keletas butų atitektų miestui ir taptų socialiniu būstu, nėra beviltiška. Tačiau to nepakaks. Miestui, nori nenori, teks pirkti ar nuomoti būstą, kaip tai nutiko ne vienoje ES valstybėje, ir jį pernuomoti už priimtiną kainą mažiau uždirbantiems, tačiau reikalingiems žmonėms.
Kartu būtų stabilizuotos ar pristabdytos ir nuomos kainos, nes net jei bus recesija, būsto rinkai grįžti į normalų pasiūlos lygmenį reikės kelerių metų.
Kitas kelias – grįžti į ankstesnius laikus ir mokėti pinigus už nuomą. Pavyzdžiui, 1940 m. Lietuvos tarnautojams, remiantis galiojusiais teisės aktais, vaikų turinčiam asmeniui buvo mokamas priedas (po 20 Lt už kiekvieną vaiką). Be to, mokėti būsto nuomos priedai (10–20 proc. gaunamos algos dydžio).
Abiem atvejais valstybės, tai yra mūsų, mokesčių mokėtojų, išlaidos būtų milžiniškos, ir vilties, kad šitai sureguliuos rinka, mažai. Jau dabar dėl kvalifikuotų biurokratų (gerąja prasme – kvalifikuotų tarnautojų) stygiaus turime gana daug valstybės valdymo problemų, ir jos tik aštrėja.
Vien gražiais šūkiais ir motyvacijomis jų neišspręsi. Reikia pradėti investuoti milijonus ir mokėti už miesto vystymo klaidas. Kuo anksčiau, tuo geriau. Tik kuo labiau delsiama, tuo daugiau reikės milijonų.
