Tačiau tai nereiškia, kad mūsų kurortai ištuštės.
Kainos skausmą kelia ir poilsiautojams. Net ištikimiausi Baltijos jūros gerbėjai pradeda mintyti, kad ta Baltijos jūra nelabai ir skiriasi, jei į ją brendi ne Palangoje, bet Gdanske ar Sopote. Iš bėdos ją galima pakeisti ir Raudonąja ar Viduržemio. Finansiškai skaudės mažiau.
„Pavyzdžiui, keturių asmenų šeimai savaitės atostogos Lietuvoje 2019 metais kainavo 781 eurą, 2020 metais – 958 eurus, 2021 metais – 1137 eurus, o šiemet jos atsieis apie 1,3 tūkst. eurų“, – pirmadienį žurnalistams sakė Statistikos departamento atstovas Audrius Taraila, rašo BNS.
„Statistinės vidutinės šeimos savaitės atostogoms nebeužteks vidutinio darbo užmokesčio“, – pridūrė jis. Anot jo, didžiąją dalį (80 proc.) apgyvendinimo įstaigų svečių šiuo metu sudaro vietos gyventojai.
Statistikos departamentas skelbia, kad pernai Lietuvoje išaugus turistų srautui jis vis dar nepasiekė ikipandeminių 2019 metų lygio. Pasak jo, šalies apgyvendinimo įstaigos išsilaiko daugiausia iš vietos turistų.
– Kaip gyvenimas, verslas? – klausiu bičiulio, vadovaujančio keliems viešbučiams sostinėje ir kurortuose.
– Prastai. Pavasarį, kad viešbutis bent išsilaikytų, reikėjo 4 tūkstančių eurų per parą, o mes surenkame tik du. Žudo pabrangusi elektros energija, kyla darbo užmokestis, turistai nevažiuoja. Atleidome visus, ką tik galėjome, tačiau negalime, pavyzdžiui, atsisakyti visą parą dirbančio priimamojo darbuotojo. Manęs akcininkai jau pavargo klausinėti, kada nustosime bent jau „deginti“ pinigus. Apie uždarbį niekas nekalba, – liūdnai dėsto bičiulis.
Tačiau bankininkai gal kiek optimistiškesni.
„Daugiau nei pusė (52 proc.) gyventojų sako, kad geopolitinė įtampa niekaip nepaveikė jų atostogų planų. Penktadalis teigia atsisakysiantys tolimesnių kelionių, o 1 iš 10 nurodo planuojantis keliones prieš trumpesnį laiką. Taupiau atostogauti ketina 16 proc. gyventojų, o 7 proc. ketina elgtis priešingai − stengsis atostogauti „visu pajėgumu“, nes dėl augančio neapibrėžtumo nežino, kada vėl galės tai daryti“, − tyrimo rezultatus komentuoja Justina Bagdanavičiūtė, „Swedbank“ Finansų instituto ekspertė, rašoma pranešime spaudai.
Tiesa, patys turizmo verslo atstovai atostogaujančių „visu pajėgumu“ pasigenda.
Nacionalinės turizmo verslo asociacijos bei Lietuvos turizmo rūmų prezidentės Žydrės Gavelienės teigimu, užsienio turistų skaičius, palyginti su ikipandeminiu laikotarpiu, sumažėjo daugiau nei 70 proc. Statistikos departamento duomenimis, užsieniečių kelionių su nakvyne skaičius Lietuvoje pernai, palyginti su 2020 metais, išaugo 1,2 proc. iki 947,6 tūkst., o vienadienių keliautojų sumažėjo 14,8 proc. ir siekė 1,15 mln.
Ž. Gavelienės teigimu, patyrusių darbuotojų poreikis – didžiausias iššūkis sektoriuje. Jos teigimu, kelionių organizavimo versle dabar dirba 1770 žmonių – beveik perpus mažiau nei prieš pandemiją, kai jų buvo daugiau nei 3300. Tiesa, dalis jų patys pasitraukė iš sektoriaus, kai buvo sumažinti atlyginimai, ir atgal nebesugrįžo net pakviesti.
Kas toliau? Žvėriška konkurencija, kova dėl kiekvieno kliento, klaikios akcijos nakvynei, masažui ir prabangiems pusryčiams? Juokaujate. Ekonomikos dėsniai taip neveikia ir niekada neveikė. Nori nenori reikia padengti fiksuotas sąnaudas. Kuo mažiau turistų, tuo viešbučiui kiekvieno iš jų aptarnavimas kainuoja brangiau. Išvada? Taip, teisingai, kainų kėlimas.
Pridėkite energetinius išteklius, darbuotojus, kurie kalba apie kažkokius „orius atlyginimus“, bei „normuotą darbo dieną“ ir išeina verslui bei eiliniam turistui nelabai malonus kokteilis.
Kaip šiame fone jaučiasi lietuviai, tai yra vartotojai, kuriems tenka planuoti atostogas?
Žodžiai „Palanga“ ir „Nida“ po truputį nyksta iš leksikono. Ne, srautas į ten nesustos, kad ir kokios būtų kainos. Galbūt vietoj savaitės poilsio liks trys nakvynės, nes dar vieną „suvalgys“ gerokai pabrangę degalai, tačiau vis tiek nugalės noras tiesiog pailsėti. Tolimos kelionės – ne tik džiaugsmas, bet daugeliui – ir nemenkas stresas, o lietuviškame pajūryje pažįstama kas antra paplūdimio smiltelė. Čia kaip grįžus į tėviškę Dzūkijoje ar Suvalkijoje. Už sentimentus visada permokama.
Tačiau kiti pasirinkimai, pavyzdžiui, Turkija, kur infliacija didesnė nei Lietuvoje, vilioja ypač smagiomis kainomis. Kaip ir Lenkija, periodiškai „pareguliuojanti“ savo valiutos kursą. Lietuviai jau įprato važinėti į tenykštes parduotuves, galima lengvai patraukti ir tolimesniais maršrutais. Arba – kitos ES šalys su gražiu ir šiltu pajūriu bei užtikrintu saulėtu oru, visomis išgalėmis besistengiančios pritraukti turistus.
Kas lieka lietuviams verslininkams? Teisingai, toliau didinti kainas, nes tai vienintelis kelias išlikti mažėjant turistų srautui. Teks atsiimti iš tų, kurie liko ištikimi mūsų kurortams. Ar gali mūsų viešbučiai ir svečių namai pigti?
Vidas Silvestravičius, kaimo turizmo savininkas, feisbuke taikliai apibūdino mūsų turizmo verslą:
„Lyriškas nukrypimas apie kainodarą. Tik vienas epizodas. Teikiant apgyvendinimo paslaugas Lietuvoje vienas iš daugelio reikalavimų – periodiškai tirti boilerio vandenį, kad klientai būtų apsaugoti nuo legionelių. Vienkartinė vieno boilerio patikra kainuoja 60,84 Eur, jei pats paimi specialius indus iš laboratorijos ir pristatai mėginius. Jei ne, reikia prisidėti paslaugos kainą plius transportavimo kaštus priklausomai nuo to, kaip toli esi nuo laboratorijos, ir padauginti iš 0,55 Eur/km.
Bet kuriuo atveju 80 eurų išlaidos garantuotos. Jei kaimo turizmo sodyba nuomoja namelius dviem, kiekviename iš jų yra atskiras boileris, taigi, kiek namelių, tiek kart po 60–80 Eur. Ir čia tik tuo atveju, jei vanduo tiekiamas iš visuomeninio tiekėjo, o jei vanduo – iš jūsų gręžinio ar šulinio, gausite puokštę naujų kasmetinių tyrinėjimų su apvaliomis sąskaitomis.
Jei nemėgstate rizikos versle, legionelių tyrimą turėtumėte kartoti kas mėnesį, nes, pasak Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC), netinkamai eksploatuojamame boileryje legionelės gali išsivystyti per dvi savaites. Klausiate, ką duoda vienkartinis tyrimas metuose? Puikias monopolininko NVSC pajamas. Alternatyvų nėra – valstybės monopolis, valstybiniai įkainiai, valstybės taisyklės.
Vien šita „lesyklėlė“ maitina 11 direktorių, kurių kiekvieno metinis darbo užmokestis – po 40 632 Eur (iš viso 0,45 mln.), 73 skyriaus vedėjų darbo užmokestis – po 30 228 Eur per metus (iš viso 2,2 mln.), 4 vyr. patarėjų alga – 32 628 Eur (0,13 mln.), 23 patarėjų alga – po 29 964 Eur (0,7 mln. Eur per metus). Iš viso vien šioms galvoms išlaikyti – 3,5 mln. per metus.
Beje, apgyvendinimo įstaigų patikrinimus ši kontora atlieka kasmet; bent jau pas mus specialistę, kuri tikrina, atveža vairuotojas ir laukia, kol ji patikrins, ar yra laboratorijos rašteliai, ir užpildys anketą apie tai, ar sodyboje nušienauta žolė, ar šiukšliadėžėse nėra šiukšlių ir ar klientai kambariuose turi vidaus tvarkos taisykles.
Iš čia man kyla klausimas, kurį norėčiau užduoti brangios Lietuvos vartotojams, – kiek turi nukristi lyros kursas Turkijoje, kad vienas iš 27 patarėjų patartų 11 direktorių sumažinti beprasmius reikalavimus verslui ar bent jau optimizuoti kontoros valdymo išlaidas, pusę jų atleidus iš darbo?“
