Čia aš nejuokauju. Mes tikrai klestinti valstybė, kurios pajamų net nėra ko lyginti su prieškriziniu klestėjimo laikotarpiu.
Tik turime mažą bėdą – pamiršome, kad graži statistika, matuojama procentais, o realus žmonių gyvenimas, kai reikia mokėti eurais, skirtingi dalykai. Be to, ateina laikas, kai už viską tenka sumokėti pilną kainą. Savo valstybės ateitimi sumokėsime ir už pinigus, kuriuos valdžia plačiais mostais patrupins mums visiems.
Pradžioje milijardai. 2018 m. biudžetas – 9,071 mlrd. eurų valstybės biudžeto pajamos ir beveik 9,559 mlrd. eurų išlaidos. 2008 m., biudžetas, kai viešojo sektoriaus atlyginimai ir kitos išlaidos buvo sąlyginai didžiausios ir tik po to karpomos, biudžetas apytikriai – 7,2 mlrd. eurų pajamų, ir maždaug 7,7 mlrd. eurų išlaidos.
Tai ne skaičiai, tai faktas, kad resursą perlaužti savo valstybės vystymąsi ir sudėlioti struktūrinius pokyčius, kad priartėtume jei ne prie Vokietijos, tai bent prie Estijos, turime.
Šis biudžetas subalansuotas rinkimams, idealiai atitinka šūkį „milijardas milijonui“. Mes neinvestuojame į ateitį. Mes ištaškome pinigus, kaip juos ištaško dauguma žmonių, kurie netyčia laimi loterijoje.
Daugumos piliečių pajamos šiek tiek paaugs, atpigs malkos, laikraščiai uždirbs daugiau (PVM mažesnis, kainos tos pačios), bus padalinti maisto kuponai, Vyriausybė žada smogti į paširdžius prekybos tinklams, kad kainos kristų iki lygio „beveik už dyką“.
Tai geros naujienos. Čia ne ironija. Tiek, kad jos geros tik šiandien.
Seimo nariai pritarė Vyriausybės pasiūlymui kitąmet bazinę algą didint nuo esamų 132,5 Eur iki 134,21 Eur pagal dabartinę mokesčių sistemą. Iki 2009 m. pareiginės algos bazinis dydis siekė 141,9 Eur, tačiau dėl krizės buvo sumažintas iki 137,57 Eur, o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. apkarpytas iki 130,33 Eur lygio.
Taip, tarnautojų atlyginimai per paskutinius metus padidėjo gana daug, tačiau negrįžo į lygį, buvusį prieš krizę. Žmonės ir biurokratai prisitaiko. Jie sugeba rasti kaip įsisavinti įvairius įmanomus priedus ir koeficientus ir taip šiek tiek padidinti algą. Labai patogi sistema. Patinki viršininkui, dirbsi už normalią algą, nepatinki, tose pačiose pareigose gausi trečdaliu ar net daugiau mažesnį atlygį. Tai nekinta, pačios sistemos reforma tik žadama, bet niekur nejuda. Aiškių žaidimo ir karjeros taisyklių nekuriame.
Taip pat ir mokytojai, nors, kiek jie vidutiniškai uždirba naujoje sistemoje niekas nesiima skaičiuoti. Kokie skaičiai patogesni, tokie ir pateikiami.
Tačiau gražūs gestai paskęsta neišspręstose problemose. Mes pamirštame, kad statistika ir realus žmonių gyvenimas skiriasi.
Mes nesprendžiame susikaupusių problemų, o tik trupiname milijardus ir mūsų visų pinigus leidžiame švaistyti niekaip neįgyvendinamų reformų įgyvendinimo imitacijai. Nėra strateginių žingsnių, kurie leistų vienai ar kitai sričiai kilti ne keletą mėnesių, bet keliolika metų. Tiesiog perkame laiką, nors dauguma supranta, kad vieną dieną skaudulius teks gydytis ir metams bėgant tie pūliniai tik didės.
Lietuvoje yra daugiau nei 6 tūkst. pedagogų perteklius, atsakydama į interpeliacijos klausimus pareiškė atleidžiama švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė.
Ir ji nemelavo, nes mažėjant gyventojų ir tirpstant atskiriems regionams mes nebegalime sau leisti išlaikyti tokių gigantiškų ir neveiksmingų struktūrų kaip kadaise. Kodėl švietimo reforma neprasidėjo skausmingai išpjaunant šį pūlinį ir likusiems pedagogams nepadidinant atlyginimo iki prestižinio lygio, kad ir kaip skaudu iš pradžių būtų, o pavirto mistinių „kontaktinių valandų“ sistemos tobulinimu? Ūkininko logika sako, kad tai turėtų būti pirmas žingsnis, nes žmonių išeitinėms ir perkvalifikavimui pinigų daugiau nei reikia. Sutvarkom sektorių ir ten nebeturimi galvos skausmo. Juk biudžeto nereikia didinti. Tiesiog įvedam tvarką. Noras įtikti visiems jau atvedė į viešųjų ryšių ir visos Vyriausybės krizę. Kaip į krizę atvedė ir niekaip normaliai nesprendžiama sveikatos apsaugos reforma, kitų biudžetinių įstaigų darbuotojų įšaldyti atlyginimai. Kol kas problemos „sprendžiamos“ pumpuojant pinigus iš sotaus biudžeto.
Dabar, po profsąjungų mitingo, valdžiai mokytojų krizę, panašu, pavyko išspręsti, kaip visada tam kartui. Idealiai sužaista „gerojo ir blogojo policininko“ partija. Blogajai ministrei teko išeiti savęs ieškoti kitose srityse, o ją pavaduojantis ministras lanko mokytojus, atrakina ministerijos dušus ir nuoširdžiai kalbasi. Verkia mokytojos ir ministrienė. Reikalavimai švelnėja. Tačiau problemų tai neišsprendžia. Geriausiu atveju jas tiesiog užtušuoja. Rokas Masiulis pažadėjo pinigų algoms ieškoti vidiniuose sistemos resursuose. Ten lėšų yra ir rasti galima, tik ar tai galima pavadinti reforma?
Liūdna, nes biudžetas, jei jo nešvaistyti rinkiminiams pažadams, o atlikti realias reformas, kad ir kokios jos skausmingos būtų, tai pakeltų. Tai vienas iš nedaugelio šansų pakeisti valstybės ekonomiką, sukurti stiprią viduriniąją klasę ir išeiti iš pigaus darbo ekonomikos. Mes galėtume mokėti orius atlyginimus daugeliui biudžetinių sričių darbuotojų, jei šios sritys būtų efektyvios. Laikas reformoms idealus – šalies ekonomika auga ir darbo rankų reikia vis daugiau. Tačiau mes tyliai vežamės užsieniečius, saviems mokame grašius ir apsimetame, jog nesuprantame, kas vyksta.
Jau girdžiu, kad žmonės, daugelį metų praleidę nelabai sočioje valstybės tarnyboje, nenorės persikvalifikuoti. Dalis taip, tačiau kita dalis pasikeis. Resursų tam turime. Miestuose ir miesteliuose daugybė tuščių už europinius pinigus išblizgintų mokymo centrų, kurie dabar visuose kampuose gaudo studentus, kad šie už stipendiją bent jau būtų sąrašuose. Tačiau mes nieko nedarome, o kuriame sudėtingas reformas, kurios įklimpsta savyje ir turime tik daugiau vis piktesnių piliečių. Tuo pačiu stabdome ir valstybės vystymąsi.
„Jau šiandien savo įmonėse atlyginimus turėčiau didinti mažiausiai 30 proc. Kitaip žmonės nedirbs. Mokytojams ir kitiems biudžetininkams reikia pirmiausia atstatyti prieškrizines algas, nes biudžetas kur kas didesnis nei buvęs prieš krizę, o jau tada kalbėti apie jų kėlimą. Kitaip šalis pradės buksuoti, nes infliacija didelė, o perkamoji galia krenta“, – neformaliuose pokalbiuose sako verslininkas, pas kurį dirba keletas tūkstančių žmonių.
Tačiau kita dalis verslo kalba kitaip. Ne vienas direktorius atvirai sako, kad kol valstybinis sektorius nekels atlyginimų, nekels ir jie. Nėra tikslo. Kai aplinkui daug skurdžiai gyvenančių, visada bus galima rasti pamainą pasiūlius tik šiek tiek daugiau. Alternatyvos eiti į padoriai apmokamą valstybinį darbą nėra. Keliasdešimt eurų, pridėtų kiekvienam prie minimalios algos, nieko nesprendžia. Galbūt tik šiek tiek padeda rinkimuose. Tai cinizmas ar gyvenimo išmintis paliksime spręsti kiekvienam atskirai.
Tačiau mes galime taip ir praleisti šansą pagaliau pakilti iki orios valstybės, kur dauguma žmonių gyvena oriai, net jei nepriklauso verslo ar valstybės tarnybos elitui. Dabar duodame pinigus jaunoms šeimoms, kad jos važiuotų į regionus, tačiau atlyginimams didžiausius priedus prie algų duodame įsikūrusiems didmiesčiuose, nors ten algos ir taip didžiausios.
Kol kas mes net Baltijos šalių uodegoje, nors kadaise gan iš aukšto žiūrėjome į latvius ir tikėjome, kad estai tik laikinai truputį atitrūko.
Tą liudija bejausmė statistika. Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis Lietuvoje augo sparčiausiai, tačiau tarp visų Baltijos valstybių jis ir toliau išlieka mažiausias.
Darbuotojų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šių metų antrąjį ketvirtį buvo 77 eurais mažesnis nei Latvijoje bei 394 eurais mažesnis nei Estijoje ir siekė 927 eurus. Tiek Latvijoje, tiek Estijoje vidutinis atlyginimas buvo didesnis nei 1000 eurų. Analogiška situacija ir su pensijomis. Per metus pensijų dydis Lietuvoje augo beveik 6 proc. punktais daugiau nei Latvijoje ir 2,4 proc. punktais sparčiau nei Estijoje.
Statistikos departamento duomenimis, Estijoje minėtu laikotarpiu senatvės pensija siekė 450 eurų, kol Lietuvoje - 307 eurus. Latvijoje pensijų dydis buvo kiek didesnis nei Lietuvoje ir sudarė 325 eurus.