aA
Keletą metų vienas iš madingų žodelių, kuriuo uždarose vakarienėse mėgsta svaidytis vadinamieji influenceriai – žmonės, turintys feisbuke dešimtis tūkstančių sekėjų ir, jei aplinkybės susiklosto palankiai, galintys paklibinti ministro kėdę ar padidinti naujo modelio lūpų dažų pardavimus – tai burbulas.
© DELFI / Andrius Ufartas

„Tie kurie gyvena burbule žino, kad aš“ - dėlioja garsus prodiuseris ir laidų vedėjas, kurio specializacija politinės temos. „Mano burbule žmonės nemėgsta...“ - aiškina šviesiaplaukė gražuolė, kurios arkliukas naujausia kosmetika. Visi puikiai supranta, kad tūkstančiai sekėjų feisbuke ir jų pritarimas ar pasipriešinimas tik žaidimas, kuri persipina su realybe, bet jos neatstoja.

Nuomonę galima formuoti ir mėgautis palaikančių komentarų lietumi, jei komentaras bus tinkamai suformuluotas, tačiau tuo pačiu tai tik nedidelės dalies visuomenės palaikymas. Šie pasisakymai gali sukelti bangą, paskatinti vienos ar kitos problemos sprendimą. Tačiau iš kitos pusės formuoja visuomenę, kuri tiki, kad bet kurią problemą galima išspręsti telefonu parašius keletą sentimentalių žinučių savo profilyje. Tiksliau, kai tiesiog pasakomas žodis, tačiau niekas nesiekia galutinio tikslo, kad įvardinta idėja nebūtų numesta pusiaukelėje, o virstų naudą nešančiu kūnu ir krauju.

Į šią burbulinę visuomenę įsitraukia vis platesni visuomenės, politikos ir netgi verslo sluoksniai. Tiesiog paskelbiama kokia nors graži idėja, jai „įgyvendinti“ skiriami pinigai ir tuo viskas baigiasi. Nors niekas, nei idėjos autoriai, nei jos įgyvendintojai netiki, kad bus pasiektas koks nors rezultatas. Kartais tos pačios organizacijos net skelbia viena kitai prieštaraujančias idėjas ir dėl to nejunta net mažiausio nepatogumo.

Arūnas Milašius. Valstybė virsta feisbuko burbulu. Kaip išgyventi
© Shutterstock nuotr.

Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Žaibiškai priimta priešrinkiminė mokesčių reforma. Valstybės biudžete atveriama kelių šimtų milijonų eurų skylė. Preliminariais skaičiavimais, negelbės net biudžeto perteklius. Kuo keisime? Tradicinis atsakymas: „ištrauksime iš šešėlio“.
Kokiomis priemonėmis, nepatikslinama, išskyrus nelabai rišlius tikinimus, kad kiek pamažinus mokesčius galbūt atsiras noras juos mokėti tiems, kurie nemokėjo.

Tą patį argumentą kartoja jau kažkelintas premjeras, tačiau to „ištraukimo“ kaip nėra, taip nėra. Tačiau skamba gražiai. Panašiai, kaip įrašas feisbuke, kurio niekas rimtai nevertina. Tuo labiau, kad niekas nesivargina pateikti skaičių, kur tas tikrasis šešėlis slepiasi, kokie kovos su juo metodai efektyvūs ir kiek realių eurų pavyko „ištraukti“ taikant vieną ar kitą metodiką.

Kitas klasikinis pavyzdys – švietimo reforma. Rektoriai ir prorektoriai atkakliai kaunasi ką prie ko ir kaip jungs, kas postą išsaugos, kas iš didelio viršininko taps eiliniu dekanu. Kaip mantrą kartojam „tai pagerins studijų kokybę“. Kas nors tuo tiki? Vargu, tačiau valstybė šiai reformai drąsiai skiria dešimtis, o gal ir šimtus milijonų eurų. Studentų skaičiumi esame vieni iš lyderių ES. Tačiau kol kas įvardinti, kad esame nykstanti valstybė, kuri sau leidžia ir toliau švaistyti pinigus ir rengti specialistus, kurių nereikia, nes jų studijų programas ruošia įtakingi profesoriai, nenori niekas.

Nors studentų sumažėjo, aukštojo mokslo finansavimas išliko kone nepakitęs. Juk nepatogu tiesiog suskaičiuoti, kiek realiai mums reikia studentų, o ne aukštųjų mokyklų. Tiesiog patogiau apsimesti, kad tiki gražiais lozungais ir tyliai žiūrėti, kaip mokesčių mokėtojų pinigai dingsta tarsi vanduo dykumos smėlyje.

Juk gyvename gražiame komfortiškų lozungų burbule, kol kiti kaunasi kaip padalinti mūsų milijonus. Beje, studentų mažėjant, finansavimui išliekant tokiam pat, bent jau žadama kiek kilstelti dėstytojų, kurie turėtų būti visuomenės intelektualinis pagrindas, algas. Kol kas gražiai kalbant apie reformas ir mėginant save įtikinti, kad gražūs žodžiai gelbėja, perspektyviausi mokslininkai eina dirbti taksistais arba išvažiuoja. Bet mes juk niekur neskubam ir galim sau leisti gražiais žodžiais keisti realius pokyčius?

Kaip ir amžinoji migrantų grąžinimo tema. Kas nors tiki, kad dar viena migrantų grąžinimo programa su šūkiu „grįžkit, Antanai ir Birute, namo“, kurią įgyvendins kokia nors eiliniam viceministrui artima VšĮ už kuklius keletą milijoną, bent vieną išvykusį realiai pargins namolio? Sveiko proto žmonės paprastai nebūna tokie optimistiški. Tačiau milijonus mielai įsisavina. Visi apsimetam tikintys, kad tai suveiks.

Tuo pačiu iki pažaliavimo diskutuojam, ar verta keliasdešimt eurų didinti minimalų atlyginimą, kuris vienas mažiausių ES, Nes dėl to gali masiškai bankrutuoti įmonės. Įmonės, kurių statistinis pelningumas metai po metų tik auga, o ta pati ES jau žada mums mažinti finansavimą, nes esame pigi šalis.

Arūnas Milašius. Valstybė virsta feisbuko burbulu. Kaip išgyventi
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Tos pačios verslininkų organizacijos, kurių vadai iki užkimimo aiškina, kad 50 eurų padidintas minimalus atlyginimas sugriaus ekonomiką, sekančią dieną ramiai paprašo padidinti imigrantų, kuriems bus mokama ne mažiau, kaip tūkstantis eurų per mėnesį, kvotą. Statistikos departamento duomenimis, šiuo metu vidutinis darbo užmokestis (VDU) Lietuvoje yra 895 Eur neatskaičius mokesčių.

Atlyginimas imigrantams būtų 1,5 VDU būtų 1 343 Eur „ant popieriaus“ arba kiek daugiau nei 1 tūkst. Eur į rankas. Ką nors tai trikdo? Panašu, kad tai dar vieni burbuliniai pareiškimai, kurie tiesiog pritaikomi esamai situacijai ir negalvojama apie pasekmes.

Ekonomistas Žygimantas Mauricas neseniai paskaičiavo, kad kainos Lietuvoje statistiškai yra mažiausios visoje euro zonoje, tai mūsų BVP išauga nuo 49 proc. iki 78 proc. ir viršija 75 proc. ribą. Mūsų uždirbami 700 eurų „į rankas“ statistiškai pavirsta 1,1 tūkst. eurų ir tampa gerokai didesni nei graikų uždirbami 917 eurų ar latvių 733 eurų.

Tad nežiūrint to, kad mūsų darbo užmokestis yra mažiausias visoje euro zonoje – mes gausime mažiau paramos, nei tos šalys, kuriose nominalus BVP ir darbo užmokestis yra žymiai didesni, nes Lietuva yra „pigi“, – dėstė ekonomistas.

Ž. Mauricas taip pat pastebėjo, kad dar didesnis paradoksas yra tai, jog BVP yra skaičiuojamas atskiriems regionams, o kainų lygis – visai valstybei. Todėl dėl kainų „didumo“ skurdesni brangių valstybių regionai taip pat gaus daugiau ES paramos nei Lietuva.

Neskanu? Čia jau ne burbulinis reikalas, o vaistai, kurie turėtų išvaduoti nuo gyvenimo rožinių lozungų spąstuose. Kai už kiekvieno ekonominio sprendimo ir pasiūlymo bus pateikiamos ne tik išlaidos, prie kurių jau stovi eilė įsisavintojų, bet ir realūs skaičiai, kurių turime pasiekti, o nepasiekus konkrečios pavardės, kas už tai atsakingas, noro švaistytis bus mažiau. Tai būtų viena iš svarbesnių reformų valstybėje, o ne eilinis kelių milijonų pokiliminis padalijimas.

Politikų karjera ilga ir kai prie pavardės rikiuosis aiškus šleifas nevykusių sprendimų, atsakomybės didės. Galbūt tada atsiras ir norinčių paklausti lobistų, kodėl verslininkams minimalios algos didinimas lietuviams blogai, o už tūkstantį eurų dirbantys užsieniečiai gerai. (Tik nekalbėkite apie ypatingai aukštos kvalifikacijos žmones, kurių nėra Lietuvoje. Tokie už tūkstantį eurų į svetimas šalis nevažiuoja.)

Kai kuriose šalyse tai įprasta praktika. Tada mažiau noro skirti milijonus tokiems projektams, kaip išnykusių kaimų kultūros namų statybos ar mokyklų, kurios planuojamos uždaryti, renovacija. Graži idėja, didelis triukšmas, iškilmingos juostelių kirpimo ceremonijos prieš rinkimus. Dabar niekas nepamena tų, kurie skyrė pinigus beviltiškiems objektams, bet viltingai žvelgia į naują valdžią, kad ši duotų pinigų šiems niekam nereikalingiems statiniams konservuoti ir išlaikyti.

Domina Arūno Milašiaus mintys? Sekite feisbuke.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Etikos sargų darbo užkulisiuose – politikų šantažas, slapta įrašyti pokalbiai ir kiti nešvarūs skalbiniai (5)

„ Moli , tu savo noru rašysi“, – taip iš darbo siūloma išeiti Vyriausioje tarnybinės etikos...

Suskaičiavo, kiek kartų mėginta supirkti daugiau kaip 500 hektarų žemės (6)

Nacionalinė žemės tarnyba suskaičiavo, kiek šiemet buvo atvejų, kai fiziniai ir juridiniai...

Systromas: „Instagram“ sėkmė – „Facebook“ rankose

Vienas „ Instagram “ įkūrėjų Kevinas Systromas , pirmą kartą pasirodęs viešumoje po to,...

Dr. Kjellas Nordstromas: tai, kas šiuo metu vyksta, pasaulį pakeis negrįžtamai (111)

Pasaulis, kuriame nebeįmanoma nieko prognozuoti. Toks, kuriame viskas skaitmenizuojama, o tada –...

Prieš dešimtmetį šlovės spinduliuose maudęsis Vitalijus Autukas: nežinau, kas būtų, jei būčiau likęs Lietuvoje (73)

Vitalijus Autukas – atrodytų, tokia girdėta ir taip gerai pažįstama pavardė, tačiau mintyse...

Rusų skandalistą Solncevą paliko kone perpus vyresnė ir po plastinių operacijų drastiškai išvaizdą pakeitusi jo žmona (2)

63 metų Jekaterina Tereškovič pasidarė drastiškai išvaizdą pakeitusių plastinių operacijų,...

Šimonytė: čia dar vienas „rekordinis“ biudžetas (94)

Vyriausybė antradienį pritarė kitų metų valstybės ir savivaldybių biudžeto projektui, kuris,...

Orai: permainos ne už kalnų

Jei praėjusią savaitę rudeninę striukę ar paltą įdienojus dažnam teko nešti rankose, tai...

Gentvilas siunta dėl Šimašiaus kuriamo komiteto: nebevaidinkite, kad su mumis kuriate liberalią visuomenę (120)

Vilniaus meras, vienas liberalų sąjūdžio lyderių Remigijus Šimašius pranešė, kad sieks...

11 mitų apie sveiką mitybą: kai kurių taisyklių laikomės visiškai be reikalo (18)

Minint Pasaulinę maisto dieną pats metas išsklaidyti sveikos mitybos mitus ir pradėti mėgautis...