Arūnas Milašius. Tomas Janonis. Kodėl Šimašiui išaušo juodas rytas

Ar gali būti, kad Vilniaus meras – lobistas? Kad veikia ne vilniečių, bet lobistinių organizacijų naudai? Remigijaus Šimašiaus laiško Seimo nariams ir ministrams išsiuntimo aplinkybės sukuria gerą progą pakalbėti apie tai. O dar daugiau klausimų kelia tai, kokia pykčio prisunkusi ir įtūžio pilna mero reakcija į tuos, kurie išdrįsta iškelti nepatogius klausimus. Tačiau ne mažiau įdomi savaitė buvo ir kitoms Lietuvos savivaldybėms. Ten taip pat netrūko rezonansinių įvykių.

Viskas prasidėjo nuo to, kad mero laiškas, kurį jis norėjo išsiųsti daliai Seimo narių ir ministrų, pirmiausia buvo išsiųstas lobistams (remiantis paties mero žodžiais, bet gali būti ir kitų versijų).

Lobistų sąraše registruota Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija turėjo principinę nuostatą nepalaikyti Žemės įstatymo pataisų, kuriomis būtų įvestas naujas mokestis.

LNTPA nenuilsdama aiškino, kad patvirtinus naują apmokestinimą apie 50 kv. metrų ploto butas Vilniuje pabrangtų vidutiniškai 15-20 tūkst. eurų.

„Žemės dedamoji vystomame projekte sudaro apie 15-20 proc. vertės. Jeigu atsiranda prievolė mokėti iki 100 proc. nuomos mokestį, tai reiškia, tokia dalimi pabrangsta kaštai projekto vystymui“, – žurnalistams yra sakęs LNTPA prezidentas M. Statulevičius.

Vis dėlto šias pataisas inicijavusi konservatorių vadovaujama Vyriausybė matė jose prasmę ir taip buvo bandoma sureguliuoti NT rinkos plėtotojams galiojančią nepagrįstą privilegiją.

Konservatorių deleguotas žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas ne kartą viešai yra išreiškęs palaikymą naujam mokesčiui. Anot jo, šis mokestis reikalingas, kadangi valstybė negauna jokios naudos iš savo žemės sklypų, ant kurių vystomi privatūs projektai.

Projekto rengėjai siūlė, kad pusė mokesčio už nuomojamos žemės paskirties keitimą būtų sumokama į valstybės, kita pusė – į konkrečios savivaldybės biudžetą.

Ir čia stabtelėkime. Tai, kad pusė mokesčio būtų sumokama į savivaldybės biudžetą, turėtų patikti miestiečių interesams atstovaujantiems merams. Tačiau Vilniaus atveju nutiko priešingai. Papildomi pinigai į savivaldybės biudžetą sostinės mero nesužavėjo. Nors kiekviena proga jis nepamiršta pabrėžti, kad Vilniaus biudžetas turėtų būti didesnis. Bet tik ne šiuo atveju - kažkodėl.

Nors didesnis sostinės biudžetas – visų vilniečių interesas, meras čia elgėsi kitaip ir lapkričio 17 d. parašė laišką daliai Seimo narių ir ministrų, prašydamas neįvesti naujo mokesčio. Savo laiške jis iš esmės atkartojo lobistinės organizacijos LNTPA argumentus.

Tačiau blogiausia yra tai, kad Vilniaus meras nedeklaravo to, jog vienaip ar kitaip siunčiant laišką susidūrė su lobistine organizacija. Nors turi pareigą tai daryti. Vilniečiai ir laišką gavę parlamentarai laiku nesužinojo, kad jų išrinktas meras prieš siųsdamas lobistams palankų laišką į Seimą pirmiausia jį nusiuntė lobistinei organizacijai LNTPA (mero teigimu). Apie tai jie sužinojo tik iš žurnalisto, kurį vėliau užsipuolė meras.

Kad toks laiškas bus rengiamas ir kad jį gaus platus ratas įtakingų pareigūnų anksčiau nei parlamentarai žinojo ir pati lobistų asociacija. Tačiau ji, kaip ir meras, nedeklaravo to, kaip yra numačiusios galiojančios taisyklės, kurių privalu laikytis.

Dėl skaidrumo šiuo atveju kyla daugiausiai klausimų. Kodėl nei savivaldybė, nei lobistinė nekilnojamojo turto plėtros asociacija nematė reikalo pranešti apie tai, kad koordinuoja savo veiksmus? Kad juos derina?

Tiek vilniečiai, tiek tautos atstovai parlamente tokią informaciją turi teisę žinoti. Pateikti deklaraciją neužima daug laiko ir pastangų. Tačiau šį kartą buvo padaryta kitaip.

Dar vienas svarbus klausimas, ar meras neveikė pažeisdamas privačių ir asmeninių interesų konflikto, teikdamas raštą į Seimą, kuris palankus NT vystytojams ir architektūros įmonėms? Šiuo metu jau ne paslaptis (nors ilgą laiką buvo), kad jo partnerė Gilma Teodora Gylytė yra verslininkė ir architektė. Ji yra viena iš projektavimo įmonės „DO Architects“ akcininkių ir darbuotojų. Pastaroji įmonė, beje, yra laimėjusi ne vieną savivaldybės pirkimą.

Taigi ji galbūt turi interesą, kad naujo mokesčio nebūtų. O meras, jos partneris, galbūt turėjo interesą jai padėti. Ar čia nėra supainioti vieši ir privatūs interesai? Į šį klausimą atsakymo kol kas nėra.

Ne mažiau įdomi detalė ir tai, kad Delfi turimose ekrano nuotraukose matomuose metaduomenyse nurodyta, jog teksto autorius yra Mindaugas iš LNTPA. Kaip paaiškėjo atliekant ketvirtadienį publikuotą žurnalistinį tyrimą, paminėtas Mindaugas yra būtent Mindaugas Statulevičius.

Tyrimą galite rasti ČIA.

Meras ir M. Statulevičius kategoriškai neigia, kad raštą rengė ar prie jo rengimo prisidėjo LNTPA. Galbūt. O galbūt ir ne. Meras ir jo patarėjų kariauna garsiai ir piktai rėkia, kad žurnalistai nepaiso jiems pateiktų faktų. Bet faktas yra tik tai, kad mero teiginiai nei patvirtina, nei paneigia to, ką rodo ekrano nuotraukos. Tai tik mero ir LNTPA versija, kurią jie pateikė tiek žurnalistams, tiek savo Feisbuko paskyrose. Pabrėžkime: tai tik versija, kuri nei patvirtinta, nei paneigta.

Bet tai nėra esminis klausimas, kas parengė raštą, nors būtent ant šios ašies meras konstruoja savo piarą ir šoka į trasą bandydamas paneigti „melagienas“. Esmė yra kitas klausimas: kokie yra tikrieji R. Šimašiaus ir lobistų interesai?

R. Šimašius teisinosi, kad LNTPA tiesiog paklausė mero, ar jo pozicija nėra pasikeitusi dėl siūlomo mokesčio. Klausti galima ir netgi reikia. Tačiau meras šiuo klausimu apsispredė lobistams parodyti išskirtinį prielankumą. R. Šimašius prie oficialaus savo laiško Seimo nariams prisegė kelias verslo organizacijas. Ar to ir nebūtų užtekę? Ar tokia informavimo forma apie pasikeitusią arba nepasikeitusią mero poziciją nebūtų kur kas skaidresnė?

Tada nebūtų prievolės ir teikti deklaracijų.

Taigi, R. Šimašius, tiesiog kartojantis, kad laišką rašė pats, išsisukinėja nuo esminių klausimų, į kuriuos aiškius atsakymus vengia pateikti. Vengia, nors turėtų.

O tų klausimų ne tiek jau ir mažai. Pradėkime nuo šių:

1. Mero laiške Seimo nariams akcentuojama, kad įtvirtinus naują mokestį sustos konversijos buvusių gamyklų teritorijose miesto centre. Gal meras galėtų įvardyti, kiek miesto centre yra išlikusių gamyklų, kurioms reikalinga konversija? Gal galite įvardinti konkrečius objektus

2. Ar meras yra skaičiavęs, kiek milijonų vystytojai jau būtų sumokėję į biudžetą, jei siūlomas mokestis būtų galiojęs bent 20 metų?

3. Kaip meras vertina šią savo pagalbą vystytojams, planuojantiems statybas valstybinėje žemėje, kai ir taip neturint galimybės pakeisti valstybinės žemės paskirties, savivaldybė leidžia statyti ne tos paskirties pastatą. Tai galima laikyti dar viena pagalbos forma, kai pavyzdžiui, ant administracinės paskirties sklypo leidžiama pastatyti butus. Ar tokia pagalba yra visiškai teisėta?

4. Kuo, mero akimis, skiriasi vystytojas, statantis ant privačios žemės, ir vystytojas, statantis ant valstybinės žemės? Jeigu vystytojui, kuris stato ant valstybinės žemės, savivaldybė padeda išvengti žemės sklypo paskirties keitimo, išvengti papildomo mokesčio už valstybinės žemės eksploatavimą, kaip savivaldybė padeda vystytojams, kurie stato ant privačios žemės?

5. Kiek šiuo metu yra derinama techninių projektų Vilniuje ant išnuomotų valstybinės žemės sklypų? Kalbant apie šiuos atvejus, ar galėtumėte pasidalinti viešintais projektiniais pasiūlymais (jų nuorodomis)?

6. Kiek projektų ant valstybinės žemės sklypų yra suprojektavę G. T. Gylytės įmonė „DO Architects“ ir Lietuvos architektų rūmų pirmininko Luko Rekevičiaus, kartu su Jumis dalyvavusio rinkimuose į Vilniaus tarybą, projektavimo įmonės?

7. Ar Jūs, kaip meras, pritariate Mindaugo Statulevičiaus argumentams, kad įvedus šį mokestį butai Vilniuje eiliniam pirkėjui brangs?

8. Ar sutinkate, kad savivaldybė pati gali prisidėti prie butų kainų reguliavimo, greičiau arba lėčiau išduodama statybos leidimus?

O dabar grįžkime į Seimą. Vis dėlto Seimo nariams nebuvo priimtini R. Šimašiaus argumentai, pažodžiui kartojantys tai, ką nuolat kalba verslo magnatai. Vakar Seimas priėmė įstatymo pataisas ir naujasis mokestis NT vystytojams bus. Tam pritarė didžioji dauguma posėdyje buvusių Seimo narių.

Vakar R. Šimašiui buvo juoda diena. Keliomis prasmėmis. Nepraėjo taip stumtas siūlymas dėl lobistams nepalankaus mokesčio. Aikštėn iškilo laiško išsiuntimo aplinkybės, kurios parodė tikruosius mero ir lobistų ryšius. STT vizitai savivaldybėje. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija ėmėsi vertinti ir narplioti mero pavaldinių ryšius su lobistais.

Dėl pastarojo dėmens kyla atviras klausimas: ar meras prisiims atsakomybę, jei VTEK konstatuos, kad įstatymas vis dėl to buvo pažeistas?

Deja, kai žmogus jau ne pirmą kadenciją vadovauja miestui ar rajono centrui, jis dažnai sutapatina save su ta teritorija ir pamiršta, kad yra įvairių bendruomenių interesų, ne tik mero ir jo padėjėjų pozicija.

Jei atvirai, tai lobistų prisidėjimas nėra visada smerktinas, nes jie atstovauja vienai ar kitai interesų grupei ir visi tai supranta. Tačiau atstovavimas turi būti viešas. Tam ir sukurta tokių santykių deklaravimo ir „apskaitos“ sistema, kuria šiuo atveju meras nematė reikalo naudotis – kam kažkokiems miestiečiams ar juolab parlamentarams žinoti Vilniaus valdžios reikalus?

Cituojame mero raštą feisbuke, kaip viskas vyko:

LNTPA (Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija red. past.) gauna laiško projektą, nusikopijuoja tekstą į kitą failą ir asociacijos vadovas išplatina nariams.

Laiško projektą, papildytą ir galutinį, išsiuntinėjam laišką Seimo nariams miestiečiams bei socialiniams partneriams.

Žurnalistas, kuris sistemingai ir nepagrįstai nuolat pila purvą ant savivaldybės, gauna LNTPA vadovo asociacijos nariams išplatintą į naują dokumentą sukeltą negalutinį laiško projektą, pamato properties ir padaro klaidingas išvadas apie autorystę.

Citatos pabaiga. Kaip žinia, laiškas Seimo nariams sąlyginiu pavadinimu „Savivaldybės kreipimasis“ skamba kur kas geriau nei „Savivaldybės ir LNTPA bendra pozicija“.

Gal todėl Vilniaus meras, ne kartą skelbęs apie savo išskirtinį skaidrumą ir novatoriškumą, griebėsi Artūro Skardžiaus vertos taktikos daryti beprecedentį spaudimą žurnalistams.

Kitas klausimas R. Šimašiui iškilo tą pačią dieną. STT krėtė tą pačią savivaldybę, keletą kitų, su statybų reikalais susietų valstybinių įstaigų ir verslininkų.

Meras teigė, kad savivaldybė padeda institucijoms. „Sveikinu, kad ėmėsi tų dalykų, apie kuriuos puse lūpų buvo šnekama dešimtmečius“, - sakė R. Šimašius.

Mere, jei esate toks pareigingas ir tiesus, kodėl eidamas antrą kadenciją atvirai neįgarsinote to, apie ką šnekama pašnibždomis? Kodėl apie tai iš tamstos lūpų prabilta tik dabar, kai STT apsilankė savivaldybės kabinetuose?

Kalbant plačiau, šią savaitę Lietuvos savivaldos padangėje nutiko ir daugiau įdomių dalykų. Pavyzdžiui, STT sulaikė verslininką, kaip įtariama, bandžiusį papirkti Neringos merą Darių Jasaitį.

Įtariamasis sulaikytas antradienį, gavus mero pranešimą, trečiadienį pranešė STT. Ikiteisminio tyrimo duomenimis, papirkėjas, Panevėžio ir Šiaulių krašto verslininkas, pasiūlė Neringos merui 10 tūkst. eurų kyšį.

Verslininkui pareikšti įtarimai dėl papirkimo. Įtariama, kad už galbūt neteisėtą atlygį verslininkas, atstovaudamas vienam bendrovės „Neringos vanduo“ organizuoto aukciono dalyviui, siekė, kad tarp savivaldybės bendrovės ir aukciono dalyvių būtų sudaryta taikos sutartis.

Taigi, kai tik yra noras, galima įvardinti garsiai dalykus, apie kuriuose šnabždama.

Kitas šviežutėlis atvejis labai simptomiškas.

Specialiųjų tyrimų tarnyba atlieka ikiteisminį tyrimą dėl galimo kyšininkavimo, papirkimo ir piktnaudžiavimo Biržų rajono savivaldybėje, įtarimai pareikšti penkiems asmenims, tarp jų – ir meras Vytas Jareckas.

Kaip penktadienį pranešė STT, įtarimai taip pat pareikšti buvusiam savivaldybės administracijos direktoriui ir buvusiam Seimo nariui.

„Šiuo metu surinkti duomenys leidžia pagrįstai įtarti, kad Biržų rajono savivaldybės meras Vytas Jareckas ir buvęs Biržų rajono savivaldybės administracijos direktorius, veikdami bendrininkų grupėje, galimai neteisėtai siekė savivaldybės įsteigtos viešosios įstaigos direktoriaus atleidimo iš pareigų ir kito asmens paskyrimo į šias pareigas“, – rašoma STT pranešime.

Teisėsauga taip pat įtaria, kad tuometis Biržų rajono savivaldybės administracijos direktorius, būdamas konkursų komisijos nariu, galimai neteisėtai veikė su buvusiu Seimo nariu siekdami, kad konkretus asmuo būtų paskirtas į vienos seniūnijos seniūno ar seniūno pavaduotojo pareigas.

Žinote, kuo šis atvejis ypatingas? Jis tiesiog parodo, kas realiai vyksta. Kalbame ne apie Biržų merą ir savivaldybę, bet apie tai, ką reiškia tokiose įstaigose „mažas žmogus“, eilinis klerkas, kuris deda parašus. Seniūnas rajono savivaldoje kertinis žmogus, kuris bendrauja tiesiogiai su gyventojais – rinkėjais – ir nuo jų veiklos bei palaikymo dažnai priklauso, kas užims valdžią centrinėje būstinėje,

Kitur labai svarbūs žmonės, kurie nematomi ir su nerimu užsuka į viršininko kabinetą, kai juos kviečia. Tačiau būtent šie žmonės, o ne viršininkai, dažnai ir patenka į teisėsaugos mėsmalę, nes jie deda parašus ant įvairių dokumentų, išduoda arba ne leidimus. Niekas niekada neįrodys ar jiems taip elgtis liepė vadovas ar ne. Vadovo, ar sprendimus priimančio politiko, parašo dažnai nėra ant „slidžių“ dokumentų. Sakote, reikia būti pilietiškam ir priešintis, kovoti su neteisybe? Teoriškai taip, praktiškai viskas vadovo rankose. Būsi nepatogus – dings priedai ir alga kris iki tokios, kad pats kaip kulka lėksi kelti Norvegijos statybų sektoriaus. Galima ir įspėti – turbūt nereikia aiškinti, ką iš rajono į didmiesčio centrą važinėjančiam dirbti valdininkui reiškia parkavimo vietos netektis. Smulkmena, bet labai brangi.