Be to, verslininkai siūlo ir priemones, kurių turėtų griebtis valdžia, kad įtampa visuomenėje būtų sumažinta.
Pirma, tai klaiki skurdo statistika. Skurdo rizikos lygis 2017 m. šalyje siekė 22,9 proc., remdamasis pajamų ir gyvenimo sąlygų statistinio tyrimo duomenimis, praneša Lietuvos statistikos departamentas. Palyginti su 2016 m., jis padidėjo 1 procentiniu punktu. 2017 m. apie 650 tūkst. šalies gyventojų gyveno žemiau skurdo rizikos ribos.
Skurdo rizikos riba 2017 m. buvo 307 eurai per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui ir 644 eurai šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusių asmenų ir dviejų vaikų iki 14 metų amžiaus. Palyginti su 2016 m., dėl gyventojų disponuojamųjų pajamų didėjimo skurdo rizikos riba padidėjo 8,9 proc.
Kitus skaičius pateikė Premjero patarėjas Skirmantas Malinauskas. UAB „Maxima" darbuotojų algų vidurkis šiuo metu yra 581 euras „ant popieriaus" arba apie 440 eurų „į rankas“. Čia įskaitant ir bendrovės vadovų atlyginimus. Bendrovės grynasis pelnas 2017 m. viršijo 54 mln. eurų. Tuo pat metu UAB „Lidl Lietuva" vidutinis darbuotojo atlyginimas siekia 972 eurus arba apie 750 eurų „į rankas". Bendrovės grynasis pelnas viršijo 3 mln. eurų.
Daug? Galima paimti, padalinti ir visi praturtėsim? Deja, bet jei toliau skaičiuosime, tai vaizdas bus liūdnas. Dalinti beveik nėra ką.
Rekvizitai.lt duomenimis, UAB „Maxima“ dirba 15 283 žmonės. Atliekam elementarų aritmetinį veiksmą ir paaiškėja, kad kiekvienas iš jų į akcininkų kišenes atnešė apie 3500 eurų per metus. Paėmus ir padalinus algos šokteltų porą šimtų eurų per mėnesį (nepamirškime ir mokesčių), tačiau ne tiek, kad pasiektų ES vidurkį, bet gal bent pasivytų „Lidl“.
Realiai tai reiškia, kad įmonė balansuoja ant ribos. Spaudimas didinti algas neišvengiamas, tačiau pelno sąskaita toli nenuvažiuosi ir šį spaudimą pajuto ne viena didelė verslo grupė.
„Pardaviau kelias savo įmones, žinau, kad kelios didelės verslo grupės taip pat ieško pirkėjų. Visi matome, kad patekome į spąstus. Kai kūrėme verslą skaičiavome, jog galėsime remtis pigia ar beveik nemokama darbo jėga. Dabar taip nebėra ir nebebus. Jokie ukrainiečiai mūsų neišgelbės. Mes, kai kuriame naują verslą, jau skaičiuojame, kad vidutinis atlyginimas kvalifikuotam darbuotojui 2 000 eurų „į rankas". Taip bus po kelių metų. Net jei suma bus mažesnė, per didelė rizika, tikėtis, jog žmogus dirbs už 500 eurų“, – aiškina vienas turtingiausių Lietuvos žmonių, nenorėjęs sakyti savo pavardės.
Jis įvardina ir kodėl kai kurie stambūs mūsų šalies verslininkai jau ieško, kaip pasitraukti.
„Jie dar gali išlaikyti 1 000 eurų „į rankas“ atlyginimą, tačiau puikiai supranta, kad jis greitai bus viršytas. Rezervų, kaip toliau didinti algas nėra, nes reikalingos milžiniškos investicijos, kad gamyba būtų modernizuota ir automatizuota. Kainų be galo kelti taip pat negalima“, – aiškina verslininkas.
Jis sako, kad užsienio įmonėse kur kas didesni atlyginimai tai ne netikėtai nutikęs stebuklas. Tiesiog ten kita darbo kultūra ir apskaita.
Be to, patys verslai kurti taip, kad iš karto viskas, ką galima, būtų automatizuota, o ne galvojama, kad robotą už milijoną eurų pakeis šeši darbuotojai, dirbantys už lietuvišką minimumą. Šiandien tokį robotą įmonės mielai pirktų, tačiau jo nėra kur dėti. Tam reikėtų perstatyti visą gamyklą, nes ji projektuota taip, jog vieną ar kitą operaciją galėtų atlikti šeši pigūs darbuotojai, o ne vienas brangus robotas.
„Vokietis nedirba tris kartus greičiau už lietuvį. Tiesiog jis ateina į darbą ir dirba. Kavos pertraukėlės griežtai nustatytu laiku, pietūs taip pat. Jokių pasivaikščiojimų. Realiai tam, kad lietuvis išdirbtų tas pačias aštuonias valandas, kaip vokiečiui, mūsiškiui reikia 12 valandų, nes dalį laiko jis tiesiog švaisto. Kylant algoms tokio tuščio laiko ir nereikalingų žmonių mažės“, – kieno sąskaita pilnės darbuotojų kišenės aiškina verslininkas.
"Mano asmeninė nuomonė tokia, kad jei Lietuvoje su darbuotojais būtų elgiamasi padoriai, kaip Vakaruose, žmones galėtume išlaikyti net mokėdami 15 proc. mažesnį atlyginimą nei dabar. Santykiai darbe verti 15–20 proc. atlyginimo. Tai statistika. Turime tai vertinti. Tačiau Lietuvoje mažos algos ir blogas elgesys su žmonėmis. Kai susideda abu šie faktoriai, emigracija tampa masine", – neplaudamas savo munduro aiškina verslininkas.
Prekybos tinklo šeimininkas vardina ir skaičius, kiek šiandien turėtų uždirbti žmonės. Vidutinis parduotuvės darbuotojas „į rankas“ už mėnesį darbo privalo gauti nuo 600 iki 700 eurų. Mūsų įmonė atsilieka apie 30 proc. „Norfos mažmenoje“ apie 700 eurų vidutinis atlyginimas „ant popieriaus“.
„Norfos mažmena“ per mėnesį atlyginimams kartu su mokesčiais skiria apie 3 mln. eurų. Tai 8 proc. mūsų apyvartos. Mūsų šių metų likutinis pelnas bus 2–2,5 proc. Jei 30 proc. padidintume algas, dirbtume nuostolingai", – kodėl neskuba kelti algų aiškina verslininkas.
Tuo pačiu jis įvardina ir kitą atlyginimo didėjimo pusę, kuri ne tokia šviesi ir priklauso ne tik nuo verslo. Keliant algas neišvengiamai turime didinti kainas. Tai natūralus procesas, tačiau jis vyksta per lėtai. Kitas žingsnis priklauso nuo valdžios. Ji turi didinti minimalų atlyginimą. Dabar per metus darbininkijos algos kyla daugiau nei visų likusių – apie 15 proc. „Norfos" sistemoje beveik 20 proc. Tačiau D. Dundulis tuo pačiu pripažįsta, kad už poros metų žmonėms neišvengiamai reikės mokėti nebe 700 eurų į rankas, o daugiau.