Gilus susirūpinimas pareikštas, sankcijų įvedimas jau prasidėjo ir jau galime pradėti vertinti ir tai, ką reiškia sankcijos. Ne Baltarusijai, Rusijai, nes šios kišenėje sėdi A. Lukašenka ir po šio neteisėto prezidento pasireiškimo tą kišenę teks atverti dar plačiau. Kažkas turės kompensuoti Baltarusijos praradimus. Pati šalis, jau užspausta iš visų kampų, tą padaryti vargiai galės. Tikėtina, teks vėl iš Rusijos imti negrąžintinų kreditų ir mainais perleisti vieną kitą įmonę, ar sutikti su dar gilesne integracija. Šioje pagrobimo istorijoje politiškai laimės Maskva, kuriai pavyko dar giliau į savo įtakos sferą įtraukti kaimyninę šalį, nes po Ukrainos praradimo dar vienos slaviškos valstybės pabėgimas reikštų galutinę imperinės savimonės, paskutiniais metais stropiai reanimuojamos Rusijoje, žlugimą.
Kaip gyvena pati pretendentė į imperiją, kuri prisiima vis naujus milžiniškus įsipareigojimus ir giriasi, kad Vakarų sankcijos neveikia ir tik paskatino vidinį ekonomikos vystymąsi?
Tiesa kur kas liūdnesnė nei propagandinės kalbos. Jei kalbėsime apie maisto sektorių ir žemės ūkį, Rusijai atsisakius įsileisti dalį europietiškų produktų ir parėmus vietinius gamintojus, šie atsigavo. Tuščia rinka ir kylančios kainos suveikė.
Tačiau kitur, kur jau reikia konkuruoti ne vidaus, bet pasaulinėse rinkose ir be vakarietiškų technologijų toli nenukeliausi, padėtis liūdna.
Neseniai praslydo mažytė žinutė, nesukėlusi platesnio susidomėjimo. Portalas profil.ru pateikė Rusijos parlamento Audito komiteto ataskaitą, kuri parodė, jog nuo 2018 iki 2020 m šalyje beveik dvigubai (nuo 63 iki 32 proc.) krito strateginių ir deficitinių resursų gamyba. Įskaitant, kad dėl sankcijų šių žaliavų įsivežti negalima, tai reiškia pakankamai rimtą smūgį šalies ekonomikai. „Importo zamesčenije“ neveikia.
Taip pat pabrėžiama, kad net nevykdomi geologiniai paieškos darbai ir neieškoma tų išteklių, kurių trūksta. Tokiais įvardinami uranas, manganas, litis, chromas, titanas. Strateginiai ištekliai tai nafta, dujos, varis, nikelis, alavas.
Citatos pabaiga.
Čia kalbama ne apie bet ką, bet apie Rusijos ekonomikos kraują – naftą, dujas ir eksportui kaip karštas bandeles tinkančias žaliavas.
Einant giliau, vaizdas liūdnas. Be naujų technologijų šalis baigia iškristi iš kosminių valstybių sąrašo. Kai Vakaruose į kosmosą jau skraido privačios korporacijos ir vis arčiau masinio kosminio turizmo era, Rusija nesugeba atsisakyti XX a viduryje pagal vogtas nacių „Fau“ technologijas sukonstruotų raketų. Nepaisant gigantiško finansavimo, proveržio nėra. Galutinis smūgis šlapiu skuduru buvo kai Elonas Muskas pernai sugebėjo nuskraidinti astronautus į tarptautinę kosminę stotį (TKS).
JAV uždariusi Šatlų programą keletą metų amerikiečiai galėjo skristi tik iš Baikonūro kosmodromo Kazachstane su „Sojuz“ erdvėlaiviais. Visos kortos buvo Rusijos pusėje ir „Roskosmos“ vadovas Dmitrijus Rogozinas, kalbėdamas apie JAV galimybes patiems astronautus skraidinti į kosmosą, sarkastiškai pareiškė, kad „JAV taip pat gali į TKS pristatyti astronautus ir tam tegu pasinaudoja batutu“. Šią karčią piliulę JAV reikėjo ryti iki „Crew Dragon“ kapsulė nuskrido į TKS ir joje išsilaipino du Amerikos astronautai. Elonas Muskas neslėpė džiaugsmo ir pasakė labai trumpai ir aiškiai – „batutas veikia“.
„SpaceX“ raketos yra 80 proc. pakartotinai panaudojamos, „Roskosmos“ – 0 proc. Anot E. Musko, tai ir yra tikroji problema, kodėl jų skrydžiai kur kas pigesni nei rusų.
Kitas šalies pasididžiavimas – kariuomenė – rublių stygiumi nesiskundžia ir sugeba dalyvauti brangiuose geopolitiniuose karuose, kur nereikia ypatingai aukšto technologinio lygmens – Donbasas, Sirija, Afrikos vidaus konfliktai. Tačiau kai Kalnų Karabache susidūrė Armėnija, kurios armijos pagrindas buvo rusiškos technologijos ir Azerbaidžanas, už kurio nugaros broliška Turkija, priklausanti NATO, paaiškėjo, kad Armėnija neturi ką priešpastatyti moderniai armijai. Nebe tie laikai, kai priešą buvo galima tiesiog užversti lavonais. Dronams tokia taktika įspūdžio nebedaro. Jie tiesiog robotai, kuriems nereikia miego, poilsio ir tai ne daugelį metų ruoštas karys, karys, kurį žuvus pakeisti kitu sudėtinga, o tiesiog gamykloje štampuojama technika, kurią valdo už tūkstančių kilometrų nuo mūšio lauko saugiai sėdintys specialistai.
Taip, bepiločių skraidyklių turi ir Rusija, jos pakankamai efektyvios, tačiau technologiniai skirtumai susidūrus su lygiaverčiu priešininku bus milžiniški. Kita maža smulkmena – technologijos kainuoja beprotiškai daug. Ar, žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, ilgai galės koja kojon žengti su visu likusius pasauliu Italijos dydžio ekonomika ir tuo pačiu palaikyti modernią kariuomenę, jei ne USA, tai bent jau Turkijos technologinio lygmens? Beje, pastarieji taip pat neslepia, kad jų emocijas šildo prisiminimai apie Osmanų imperinę didybę ir nori vis didinti įtaką regione. Rusams tai reiškia papildomas milijardines išlaidas, nes Krymas labai arti nuo Stambulo, o šių šalių interesai, kai abi dar buvo tikromis imperijomis, nuolat kirtosi.
Dar viena grėsmė Rusijai, kuri bus skaudi ne iš karto, bet po kelių metų – Europos deklaruojamas Žaliasis kursas. Daugybė milijardų skiriami energijos vartojimo mažinimui – naftos, dujų ir jas deginant pagamintos elektros energijos (pagrindinių Rusijos eksporto prekių) reikės vis mažiau. Liūdna žinia Vladimirui Putinui žinant, kad žmonės šalyje nori gyventi vis geriau, tačiau ekonomika stagnuoja ir pažadėti geresnį gyvenimą prarandant pajamas bus vis sunkiau.
Ekonomistas Žygimantas Mauricas paskaičiavo, kad Rusijos BVP vienam gyventojui šiais metais tapo mažesniu nei pasaulio vidurkis bei mažesnis nei Kinijos. Dar liūdniau Baltarusijoje. Lietuvos ekonomika jau šiais metais taps didesne nei Baltarusijos, nežiūrint to, kad Lietuvoje gyvena 3 kartus mažiau gyventojų nei kaimyninėje valstybėje. Atitinkamai, BVP vienam gyventojui Lietuvoje taps 3 kartus didesnis nei Baltarusijoje t. y. skirtumas tarp Lietuvos ir Baltarusijos bus didesnis nei skirtumas tarp Švedijos ir Lietuvos. Maža to, ateityje atotrūkis didės, juolab, kad nemaža dalis pažangiausių Baltarusijos įmonių planuoja persikelti į Lietuvą.
Štai čia išnyra dar viena imperija. Kur kas senesnė ir galingesnė už abi jau paminėtas kartu sudėjus – Kinija, saldžiai žvelgianti tiek į Rusijos Sibirą, tiek į Afriką. Jos čiuptuvai jau nusitaikė labai plačiai. Tas pats Minskas senokai kreditus ima tiek iš Maskvos, tiek iš Pekino. Daugiau niekas, tiesą sakant, ir neduoda.
Pekinas su „Šilko kelio“ strategija dabar tyliai perima strategines įmones ir net ištisus regionus visame pasaulyje. Įdomioms šalims siūlomi pigūs kreditai, „beveik veltui“ statomi infrastruktūriniai objektai ir tada, kai valstybė nebepajėgia mokėti, jie pereina kinų žinion. Taip nutiko ir Minske. Ne veltui Europa ir USA ir tie patys rusai jau susirūpino kas vyksta Afrikoje. Staiga paaiškėjo, kad ten dominuoja nebe buvę kolonijų savininkai, bet kinai.
Kalbant apie gana netolimą ateitį, Rusija neišnyks ir netaps mažiau agresyvia. Branduolinio ginklo taip pat niekas neatšaukė. Tačiau tą jausime mes, gyvenantys jos pašonėje. Italai, vokiečiai ar prancūzai jau senokai šią šalį vertina kaip eilinę didelę, galbūt keistą, valstybę, kurios galia bėgant laikui pasaulyje tik silpnės, o išlaikyti globalios supervalstybės statusą trukdys eurų ir dolerių, kuriuos spausdina Briuselis ir Vašingtonas, o ne Maskva, stygius. Tuo labiau to, ką gali pasiūlyti rusai – naftos ir duju – reikės vis mažiau.
Kokia ateitis? Nerami, nes Maskvos pasitraukimas iš pasaulinės politikos lyderių nebus nei greitas, nei lengvas. Be to, ir patys Vakarai nežlugdys Rusijos – laikys kaip atsvarą Kinijai, Turkijai ir kai kuriems režimams. Tai tęsis dešimtmečiais. Mums, gyvenant šioje košėje, teks prisiminti diplomatiją ir mėginti išgyventi.
Geriausias kelias išlikti – tapti Vakarams tokiems vertingiems, kad jie matytų prasmę už mus kovoti, nes apie strategiją „tiltas tarp Rytų ir Vakarų“ jau galime pamiršti, o mėginti iš naujo susidraugauti su imperijos atkūrimo link vis sparčiau judančia šalimi nėra prasmės. Draugų tokioms šalims nereikia, tik satelitų ir vasalų.
