Kita šio proceso dalis – žmogus jaučiasi visatos valdovu, nes tarsi gali įsakinėti kompiuteriui ar telefonui ir visas problemas išspręsti ypatingai paprastai bei gauti iliuziją, jog juo kažkas pasirūpins ir nebenori pats imtis atsakomybės ir iniciatyvos.
Jei norite tą pamatyti savo akimis ir pilnai pajusti – iškvieskite taksistą. Bent sostinėje 80 proc. tikimybė, jog atvažiuos žmogus, nekalbantis lietuviškai ir nepažįstantis miesto. Nepažįstantis tai švelniai pasakyta. Jam visiškai tas pats čia Vilnius ar Berlynas. Tačiau tai nė kiek netrukdo užsiimti verslu, nes yra visada gelbstinti planšetė, kurioje tereikia suvesti adresą ir visi posūkiai bus nurodyti. Jei žmogus iš tolimos šalies ir net lietuviški gatvių pavadinimai jam skamba egzotiškai, kartais adresą suveda pats klientas. Pinigus ta pati programėlė nuskaito nuo kliento kortelės. Keleiviui savo ruožtu net galima savęs nevarginti ir vietoj prieš keletą metų įprasto pašnekesio su vairuotoju ramiai žiūrėti į telefoną.
Dirbtinis intelektas, kuris vis giliau diegiamas į mūsų kasdieninį gyvenimą, sprendžia vis daugiau problemų. Nors pavyzdys su taksistu primityvus, tačiau pasaulis per keletą metų pasikeitė net tokiame užkampyje, kaip Lietuva. Dar po kelių metų taksisto, kurio funkcija tik vairuoti automobilį nežinomame mieste, jau nebereikės. Planšetė su tam skirta programėle bus prijungta tiesiai prie mašinos vairo.
Jei dar prisimenate gūdžius laikus, prieš kokia dešimt metų, tai norint dirbti taksistu Vilniuje ar bet kuriame kitame mieste, neužtekdavo išmanaus telefono ir popierinio žemėlapio. Miestą reikėjo žinoti, o siaube, mintinai ir vairuoti ne pagal ekraną, o pagal kelio ženklus ir žinoti kaip nuvažiuoti į jokiame žemėlapyje nepažymėtą gatvelę tolimų kolektyvinių sodų masyve. Tapti vairuotoju galėjo ne bet kas, nes nuvežti keleivį tekdavo pačiam, o ne tiesiog pavairuoti automobilį. Tokių žmonių nebereikia, nes visada galima kur kas pigiau pasamdyti tiesiog vairuotoją – imigrantą ar žmogų, kuriam šis darbas tiesiog galimybė išgyventi sunkius laikus ir jis sutiks dirbti už bet kokią sumą, kad tik užtektų pavalgyti. Ir vienintelė šio žmogaus funkcija bus sukioti vairą.
Visa kita, ko reikia profesijai – užsakymų priėmimą ir apdorojimą, bendravimą su klientu, pinigų už paslaugą surinkimą – perėmė dirbtinis intelektas. Taip, žinau, kad taip dar drąsu vadinti eilinę programėlę, tačiau dažnai net neįsivaizduojate, kaip šios programėlės mumis manipuliuoja.
Dar įdomiau jei pažiūrėsime į pernai metų investuotojų portfelius. Metai buvo auksiniai, kai kurių įmonių akcijos brango kartais, net ne procentais, tačiau dauguma profesionalų skaičiuoja labai kuklią grąžą – keletą, ar keliolika procentų. Dalis net susitaikė su nuostoliu. Kas kita vadinamosios namų šeimininkės (tiksliau neprofesionalūs žaidėjai), kurios netyčia ant akcijų kilimo bangos atėjo į rinką. Jų uždarbiai skaičiuojami dešimtimis procentų ar kartais. Tame nėra jokio stebuklo. Tiesiog neprofesionalai pasirėmė emocija ir pirko nuolat brangstančias, pavyzdžiui, „Tesla“ akcijas, kurių kaina per metus padidėjo keletą kartų. O tuo metu profesionalams plaukai šiaušėsi nuo minties, kad galima investuoti į įmonę, kurios vertė, skaičiuojant tradiciniais metodais, niekuo neparemta. Pati „Tesla“ savo akcijas iš pelno galėtų išpirkti tik per kelis šimtus metų.
Tradicinėje ekonomikoje tiek niekas nemoka ir tokių įmonių neperka. Tiesa, dabar ateina laikas, kai dirbtinis intelektas susirinks mėgėjų pinigus – tikėtina, kažkada bus akcijų kritimas, tik niekas iš žmonių nežino kada tai nutiks ir negali net spėti, nes jų apdorojamos informacijos kiekis ir galimybės manipuliuoti birža per menkos.
Kodėl taip nutiko? Iki kaulų smegenų į rinkas įsigilinę profesionalai kvailiai? Ne, tiesiog jų laikas praeina. JAV kai kuriais duomenimis iki 90 procentų spekuliacinių akcijų sandorių sudaro robotai. Žmogus niekada nepajėgs apdoroti tiek informacijos, kiek dešimčių programuotojų kuriamas algoritmas. Lieka tik emocijos ir nuojauta – kaip loterijoje. Arba tiesiog investuoti ir laukti.
Šie pokyčiai turi ir kitą pusę – vis mažiau žmonių gilinasi į savo sritį, nes po ranka pasiekiamas pagalbininkas – dirbtinis intelektas. Kol kas dar kuklus, nerodantis savo galios, tačiau vis stiprėjantis. Darbdaviai skundžiasi, kad vis sunkiau rasti motyvuotų ir entuziastingų darbuotojų, galinčių atlikti užduotis, kurioms reikia proto ir intelekto. Tačiau iš kitos pusės tų užduočių vis mažiau. Kam brangus taksi profesionalas, kai galima automobilį patikėti bet kam, nes pagrindinį darbą nudirbs algoritmai?
Stebimės, kad politikoje ir versle vis mažiau lyderių, bet tai natūralu. Visi mes kuo toliau, tuo labiau įprantame prie komfortiško gyvenimo, kai sprendimai priimami už mus. Visose srityse. Kam būnant valdininku galvoti apie užduočių įgyvendinimą, jei galima tiesiog išversti ES atsiųstas direktyvas ir jas įtvirtinti įstatymu. Kam versle galvoti sudėtingus planus ir daug bendrauti su klientais, kai užtenka juos įkalbėti kitų sukurtą įdiegti programėlę, kuri tarsi ir viską išspręs.
Juk malonu, kai kažkas už mus prisiima iniciatyvą. Geras pavyzdys buvo per šį milžinišką sniegį. Kasančių sniegą daugiabučių kiemuose karantine sėdinčių piliečių buvo kur kas mažiau nei feisbuke besipiktinančių „kodėl dar niekas nenukasė kiemo, nes AŠ neišvažiuoju“.
