Žmonės pajuto, kur ir kaip reikės užsidirbti duonos kąsni ir suskubo tuo naudotis, nes tradicinis pardavimo kanalas – turgus ar mažos parduotuvėlės – sumenko. Nors prekyba maisto produktais ten nedraudžiama, tačiau žmonių srautas sumažėjo. Šią dalį ir taip visi žinote. Išeities ieškoti reikės ir ne maisto prekių pardavėjams. Nepretenduoju į profesionalų konsultantą, tačiau dalinuosi tuo, su kuo teko susidurti daugelį metų bendraujant su mažaisiais gamintojais ir pardavėjais. Nebus tai ir detali instrukcija, tik galbūt kam nors padės išvengti pradedančiojo klaidų.
Tačiau žmonės ir toliau valgo, jiems tik reikia patiekti maistą. Parduos ne ūkininkas, parduos prekybos centras. Apie reikalavimus, keliamai prekybai maistu internetu, nekalbėsiu. Jie aiškiai išdėstyti čia. O smulkiau bet kada pakonsultuos Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba.
Pradedam. Kaip sako konsultantai su brangiais kostiumais ir išsimokėtinai pirktais telefonais, „krizė tai galimybių metas“. Jie teisūs, tai oro pardavėjų galimybių metas. Todėl kiekvieną pasiūlymą rinkitės atsargiai. Masiškai siūloma „nebrangiai padaryti internetinę parduotuvę, beveik tokią pat kaip Amazon.com“.
Tačiau šiais laikais to reikia toli gražu ne visiems. Arba, tiksliau, tik pakankamai didelėms įmonėms ar prekybininkams, turintiems nuolatinį tiekimo tinklą ir stabilų asortimentą. Jei kartą per savaitę į turgų veždavote maistą ir dabar darote tą patį, kelis šimtus ar tūkstančius eurų investuoti į gražų internetinį vardą ir svetainę bent pradžioje neverta.
Be to, vien parduotuvės neužteks, o internetinės parduotuvės priežiūra reikalauja pakankamai daug laiko, kurį galima skirti kitiems darbams. Nes, dar vienas esminis klausimas, – ar sugebėsite įvertinti kuriamos internetinės parduotuvės kokybę ir funkcionalumą? Už kelis šimtus eurų šiais laikais, greičiausiai, gausite „kreivą“ puslapį, kurio vienintelis privalumas bus tik tas, kad sugaišę daugybę laiko ir praradę pinigus suprasite, jog jį reikia kurti iš naujo. Nusipirksite šiek tiek brangios patirties arba be brangių konsultantų net nesuprasite kodėl šis verslas taip ir nepajudėjo.
„Prisijunkite prie mūsų internetinės prekybos sistemos“. Pakankamai dažnas pasiūlymas. Prekybos maistu ir drabužiais puslapių prikurta devynios galybės, kai kurie gavo ir ES paramą. Tik, išduosiu mažą paslaptį, dauguma jų beviltiški. Jų administratoriaus tikslas dažnai vienintelis – gauti iš jūsų komisinį mokestį, ar, dar geriau, abonimentinį mokėjimą už prekių talpinimą, ir už nieką neatsakyti. Investuoti, kad atsivestų pirkėjų, užsiimti logistika ar panašiais dalykais jie net neplanuoja. Po klausimo: „kur jūsų sandėliai ir kiek turite mašinų su skirtingais temperatūriniais režimais, pokalbis paprastai nutrūksta.“ Teoriškai prekyba tokiame puslapyje gali pasiteisinti, tačiau yra viena bėda – per keliolika tokių puslapių išmėtyto asortimento koordinavimas reikalaus daugybės Jūsų, ne to puslapio administratoriaus, laiko. Jei ryžtatės bendradarbiauti, paklausinėkite ten talpinamų prekių savininkų, ar verta.
Vargu ar kol gamyba nedidelė pirksite specializuotas sandėlio ir apskaitos programas ir samdysite žmogų, kuris su jomis dirbs ir žiūrės, kad kai parduodamas paskutinis skilandis, skelbimas apie jo pardavimą būtų automatiškai pašalintas iš visų platformų. Kitaip nuolat sulauksite piktų skambučių su klausimais: „kur mano skilandis, kurį pirkau šventėms ir sumokėjau pinigus“, o žmogus bus radęs užsilikusį skelbimą. Prekybos ir atsargų kontrolė sudėtingas darbas, todėl neverta išbarstyti jėgų ten, kur nauda nedidelė ar jos visai nėra.
„Mes jus pareklamuosim. Nebrangiai“. Be reklamos nepajudėsi niekur, tačiau čia labai svarbu atsirinkti už ką mokate pinigus. Smagus pranešimas spaudai ar pasakojimas portale gali išjudinti verslą. Reklama puslapyje, kurio pagrindiniai lankytojai nebrangiai perkami kinai, nieko doro neatneš, kaip neatneš pirkėjų ir reklama socialiniuose tinkluose, jei ji bus nustatyta taip, kad brandinti sūriai bus rodomi paaugliams. Kaip jau minėjau, tokiose situacijose kaip ši, sukrunta šarlatanai, kurių vienintelis tikslas paimti jūsų pinigus, o jūsų rezultatas visiškai nerūpi. Palikti savieigai negalima. Šioje rinkoje sentimentų nėra.
Taigi, imamės praktinių žingsnių. Pirma, atsisėskite ir paimkite popieriaus lapą. Tą padaryti galima ir turguje, kai nėra lankytojų. Surašome kelis pagrindinius punktus:
Kokius produktus nuolat ir stabiliai bei saugiai galiu siųsti internetu arba pats, ar šeimos nariai išvežioti į namus. Pavyzdžiui, supakuoti ir perduoti kurjeriams, kad pirkėjui nusiųstų į paštomatą ar pristatytų į namus (taip, taip, ne visi maisto produktai greitai gendantys).
Kokiame regione aš ar mano pagalbininkai produktus ar prekes gali išvežioti patys ir koks atstumas atsiperka. Tai vienas iš esminių dalykų, kuris duoda milžinišką pranašumą šalia didmiesčių dirbančioms mažoms įmonėms ar ūkiams. Vargu ar kam šaus į galvą iš Pasvalio šviežio pieno butelį ir kiaušinių pakuotę vežti į Vilnių, tačiau iš Halės ar Kalvarijų turgaus į Žirmūnus įmanoma.
Kaip rasite pirkėjus ir kiek galite investuoti į reklamą. Tiksliau, suskaičiuoti, kiek išlaidų reklamai galite skirti vienam užsakymui. Grubiai tariant, jei vidutinis užsakymas trisdešimt eurų, tai trys eurai pirkėją atvedusiai reklamai dar priimtina, tačiau dešimt jau nuostolinga. Kuo geriau įsisuksite, tuo bus paprasčiau.
Kaip kontroliuosite užsakymus ir mokėjimus. Ne visi atsiskaito pavedimu, kai kurie norės mokėti grynais vietoje. Dienos pabaigoje teks „suvesti galus“.
Toliau viskas gana paprasta – reikia tiesiog dirbti. Kiekvienam iki prekystalio atėjusiam pirkėjui pasakyti, kad parduodate ir internetu ir duoti vizitinę. Efektas nedidelis, bet bent kelio pradžia bus.
Reklama pradžioje gana nesudėtingas dalykas, kad ją būtų galima suformuoti pačiam, geriau pradžiai paprašyti specialisto, kad padėtų, bet tikslus turite nusibrėžti patys. Tiesiog reikia labai tiksliai žinoti ko norite, nes specialistas už jus nenuspręs. Pavyzdžiui, galbūt idealus pirkėjas gyvenantis Vilniaus Justiniškėse ir Pilaitėje, ar Kauno Šilainių rajonuose, nes į čia prekes atvežti pigu ir paprasta. Susikurti aiškų ir konkretų skelbimą su padoriom nuotraukom ir tekstu, kuris nekelia papildomų klausimų, kad dešimt kartų per dieną nereikėtų telefonu pirkėjams aiškinti detalių. Neaiškus aprašymas degins jūsų laiką, o pinigų nepadaugės.
Segmentuoti reklamą – nuo feisbuko iki skelbimų skelbimų lentose – ir dirbti. Parašyti visiems draugams ir nuolatiniams pirkėjams feisbuke, paprašyti padėti pareklamuoti. Žmonės geranoriški. Čia pat susikurkite Feisbuko puslapį ar paskyrą Instagrame kuriuos reikia nuolat atnaujinti. Taip, tam irgi reikia skirti laiko ir pastangų.
Niekas neatšaukė ir tradicinių internetinių skelbimų puslapių, tokių kaip „Alio.lt'. Testuokite ir pasilikite pačius efektyviausius. Tas pats Feisbukas labai riboja žmonių, kurie pamato jūsų reklamą, skaičių. Todėl dažnai net milžiniškose paskyrose efetkyvumas nebūna toks, kokio laukiama.
Nemokamai ar nieko neveikiant nieko ir nebūna.
Tačiau šis kelias nėra beviltiškas.
Halės turguje mėsos produktus kartu su mama parduodanti Rūta sako, kad jiems pavyko atlaikyti pirmą karantiną, atlaikys ir antrą.
„Nebus nieko gero. Kaip parodė patirtis, kai buvo nutraukta prekyba ne maisto prekėmis, žmonių srautas turguje krito. Mus su mama išgelbėjo prekyba internetu. Produkciją pačios išvežiodavome“, – kaip išgyveno pasakoja Rūta.
Išvežiojimo vėliau griebėsi visa šeima. Šiuo metu per dieną tokiai prekybai jos gauna iki 5 užsakymų, tačiau per Šv. Velykas, kada taip pat galiojo karantinas, būdavo dešimtys užsakymų per dieną. Šalia lašinių teko statyti kompiuterį ir bendrauti su klientais.
„Žiūrėsime, kaip bus savaitės pabaigoje. Jei klientų srautas kris, pirksime internete reklamą ir pradėsime aktyvesnius pardavimus. Svarbiausia, kad užtektų pinigų sumokėti mokesčius, nes jų niekas nepalauks“, – perspektyvą piešia Rūta.
Sekite autorių feisbuke. Nuoroda čia.