Popiežių vos spėjusi išlydėti prezidentė taip pat jau mojuoja pasiūlymais, kaip kovoti su nesąžiningu verslu.
Vėl politikai kovos, gąsdins, prigamins krūvą įvairiausių nutarimų, potvarkių ir įstatymų, kuriuos įgyvendinant teks samdyti dar daugiau buhalterių ir teisininkų.
Sakote, tai taikoma tik stambiesiems ir mažieji tikrai nenukentės? Būtų stebuklas, nes prekybos karuose (valdžios karą su prekybininkais galima priskirti prie tokių) paprastai visada moka silpnoji grandis – vartotojas, gamintojas ar smulkus tiekėjas.
Tačiau prieš veržiantis atimti, reguliuoti ir viską sudėlioti į lentynėles, kurias prižiūrėtų specialiai tam įsteigti departamentai, reikėtų atlikti kelis namų darbus, kurie metai po metų stabdo verslą.
1. Smulkus ir vidutinis verslas turi realiai dalyvauti viešuosiuose pirkimuose. Būtent dalyvauti ir visuose lygmenyse. Nuo valstybinių įmonių iki savivaldybių skelbiamų konkursų. Vieša paslaptis, kad dabar dalyje šių konkursų prašalaičiai tėra tik statistikai skirti dokumentų pateikėjai, kurie gali laimėti nebent tuo atveju, jei tikrasis laimėtojas pamirš atnešti savo papkutę.
2. Sutvarkyti įvairių leidimų išdavimą. Verslas, bendraudamas su valdininku turi būti ne prašytojo, bet lygiaverčio derybų partnerio vietoje. Šiandien kamuolys valdininko pusėje. Klerkas gali rasti daugybę priežasčių „tempti gumą“.
3. Sustabdyti įvairių lygmenų politinį kišimąsi. Nekalbu apie didžiąją politiką. Politikavimo pakankamai daug įvairiuose lygmenyse. Kartais vietinės reikšmės politikams labai paranku auka pasirinkti kokį nors investuotoją iš svetimo miesto ir sustabdyti investicijas.
Tai palanku, nes galima padėti vietiniam partijos draugui, arba paprasčiausiai įtikti bendruomenei. Čia sprendimas panašus, kaip ir išduodant leidimus. Turi būti aiškūs terminai ir procedūros, kurias praėjus dėl leidimo naujai fermai nereikėtų keletą metų kautis su vietos savivaldybe.
Sakote nesąmonė, visi tik laukia investicijų? Premjeras Saulius Skvernelis, kaip plačiai žinomas mūsų kunigaikštis, rašo laiškus ir kviečia 12 naujų prekybos tinklų, kurie turėtų didinti konkurenciją jau esantiems, mažinti kainas ir tuo pačiu kokiu tai būdu atnešti smulkiųjų klestėjimą. Tuo tarpu mažieji džiaugiasi kiek kitomis tendencijomis.
„Prekybos vietų turguose nuolat mažėja, nes mažėja gyventojų, be to, neatlaikome konkurencijos su prekybos tinklais. Ypatingai su „Lidl“, kuris pasižymi žemomis kainomis. Jei tokia parduotuvė įsikuria šalia turgelio, pastarasis paprastai išnyksta. Paprastas pavyzdys – Alytus į miesto centrą šio tinklo neįsileido ir turgus ten dar gyvuoja. Panevėžyje leista pastatyti kelias naujas parduotuves ir mūsų apyvarta krito“, – dėlioja Aldona Janavičienė, Panevėžio centrinės turgavietės vadovė, buvusi asociacijos „Lietuvos prekyvietės ir turgavietės“ prezidentė.
4. Kurkite lankytojų srautus. Ten kur žmonės, ten pinigai. Tą jau seniai suprato „Maxima“ ir kiti didieji. Politikams tyliai pritariant žmonės iš miesto centrų patraukė į prekybos centrus ir atgal negrįš. Tačiau visada galima rasti nišų, kurios realiai, o ne žodžiais, leistų pakilti atskiriems regionams ir smulkiam verslui. Elementarus pavyzdys Palanga, kurioje sezono metu vietos randa visi. Mažesnių, ne tokio masto, projektų taip pat yra. Pavyzdžiui lajų takas Anykščiuose, kuris pagyvino visą regioną.
Bėda, kad tam neužtenka europinių pinigų. Tam reikia ir idėjos, o turint idėją ją ir padoriai įgyvendinti, kad pinigai atneštų naudą visuomenei, o ne atskirai paimtiems projekto įgyvendintojams.
5. Jei norite remti smulkius ir vidutinius gamintojus, remkite ne statybas, remkite IT. Šiandien, norint patekti į didelį prekybos tinklą, smulkiam verslui viena iš pagrindinių kliūčių ne sunkvežimių skaičius, ir ne produkcijos kiekis. Norint normaliai dirbti reikia integruotis su tinklo apskaitos sistemomis ir išmokti dirbti. Tipinės sutartys tam nepadės.
Domina Arūno Milašiaus mintys? Sekite feisbuke.