Netgi kai Dievas, ar likimas, kam kas patinka, mums pasiunčia galimybes, mes jomis naudotis neskubame. Mums svarbu, jog būtų gražu ir kad kaimynai kalbėtų, tam resursus ir iššvaistome. Bet tai paprastai nesiderina su ramiu ir apskaičiuotu perspektyvos sau ir vaikams kūrimu, ką daro kokie tai estai.

Pasaulis aplink jau net ne puse lūpų, bet atviru tekstu kalba, kad reikia ruoštis klestėjimo pabaigai ir recesijai ar bent ryškiam ekonominio augimo stabtelėjimui, to negirdi ne tik tautiečių minia, dieną naktį šturmuojanti parduotuves, vis augančiomis kainomis perkanti nekilnojamą turtą, bet ir valdžios vyrai bei moterys.

Pasaulis jau atsargiai žiūri net į auksą ir naftą, mes tikime rinkiminiu pažadu apie šviesų rytojų ir net neprašome plano, kas bus, jei mūsų ekonomika „nušoks nuo bėgių“ ar bent stipriai „užtrauks rankinį“.

Pasaulis jau atsargiai žiūri net į auksą ir naftą, mes tikime rinkiminiu pažadu apie šviesų rytojų ir net neprašome plano, kas bus, jei mūsų ekonomika „nušoks nuo bėgių“ ar bent stipriai „užtrauks rankinį“.

Pradžioje apie ženklus. Prieš Kalėdas karštinė supurtė akcijų biržas. Sausį „Apple“ pirmą kartą per 16 metų pabloginus įplaukų prognozę, bendrovės akcijų kursas praėjusią savaitę gerokai smuko.

Prekių rinkai 2018 metais suduotas skaudus smūgis – didelių nuostolių patirta eilėje rinkų. Naujausi Vokietijos ekonomikos duomenys netikėtai niūrūs.

Pramonės gamyba lapkritį gerokai smuko, o šalis atsidūrė ties vadinamosios techninės recesijos riba. Vokietijos vyriausybė turėtų būti pasirengusi atlaisvinti fiskalinę politiką, jeigu gamybos apimtys greitu metu neatsigaus.

Europoje mūsų dar laukia „Brexit“, nors ir neaišku koks bus jo scenarijus, o ekonomistai recesijos Jungtinėse Valstijose grėsmę įvertino kaip didžiausią per daugiau negu šešerius metus, o prie to prisidėjo finansų rinkoms kylantys pavojai, prekybos karas su Kinija ir vyriausybės uždarymas, praneša „Bloomberg“.

Mūsų pačių ekonomikos augimas taip pat jau remiasi į lubas. Jo sąskaita rinkimų proga švaistyti pinigus bus vis sunkiau.

Mūsų pačių ekonomikos augimas taip pat jau remiasi į lubas. Jo sąskaita rinkimų proga švaistyti pinigus bus vis sunkiau.

„Išlaikyti panašius ekonomikos augimo tempus gali būti sudėtinga. Lietuvos ekonomikos augimas remiasi į lubas – gamybinių pajėgumų panaudojimo lygis siekia istorines aukštumas, laisvų darbo vietų neužpildo nei vietiniai darbuotojai, nei imigrantai, išorinis konkurencingumas dėl sparčiai augančių darbo sąnaudų taip pat mažėja“, − komentuoja „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis.

Vardinti galima ir toliau, tačiau įdomiau, ką šitoje košėje veikiame mes. Tiksliau ką darome kol turime pinigų ir tie pinigai liejasi per kraštus. Darome drastiškas švietimo, sveikatos apsaugos ir valstybės valdymo reformas? Tam, kad kol laikai geri, dėl darbuotojų konkuruoja įmonės, o ne darbuotojai konkuruoja dėl darbo vietų, pakeistume neįgalią valstybės valdymo struktūrą? Tuo pačiu, po sunkaus be būtino lūžio ekonomikos sulėtėjimą pasitiktume kur kas stipresni?

Mums trūksta darbuotojų, tačiau kasmet iš Lietuvos išvažiuoja maždaug po vieną Varėnos dydžio savivaldybę, o emigrantai, kurie juos galėtų pakeisti paslaugų centruose ir prie statomų konvejerių kol kas plūsta labai vangiai. Atsakymo, kodėl vis dar bėga žmonės ir ką daryti, valstybės mastu neturime. Tiksliau turime buitinį supratimą, kurį kiekvienas susidėstome su draugais prie draudžiamo gėrimo bokalo, tačiau valstybės mastu be daugybės padrikų žingsnių aiškios strategijos kas bus daroma ir ko siekiama nesimato.

Mes daug kalbame, kad reikia gaivinti provinciją ir skatinti smulkius bei vidutinius ūkius, tačiau BVP šiemet dėl prastesnio derliaus susitraukė 0,4 proc. Iš pirmo žvilgsnio, nieko baisaus. Šiemet klimatas bus dėkingesnis, atsitiesime. Tačiau kiti skaičiau rodo, kad pradedame eiti dugnan. Per 2018 metus Lietuvoje buvo supirkta 1363 tūkst. tonų pieno - 2,81 proc. mažiau nei 2017 m. Palyginimui, Lenkija, Žemės ūkio rūmų duomenimis, gamybą per metus padidino beveik milijonu tonų.

Kur tie milijonai, kurie buvo išdalinti, kad pakeltų šį sektorių ir kodėl sistema ir parama neveikia? Skubam tuo rūpintis? Nė velnio, mes nešokinėsim paskui karvę, geriau ministeriją kelsim iš vieno miesto į kitą.

Kur tie milijonai, kurie buvo išdalinti, kad pakeltų šį sektorių ir kodėl sistema ir parama neveikia? Skubam tuo rūpintis? Nė velnio, mes nešokinėsim paskui karvę, geriau ministeriją kelsim iš vieno miesto į kitą. Pagal planą tūkstantis valdininkų (ministerija ir kelios jai priklausančios tarnybos) kurį laiką sėkmingai traukiniais važinės iš Vilniaus į Kauną ir atgal. Tos trys valandos, kurias teks skirti kelionei, bus, kaip žadama, įskaičiuojamos į darbo laiką ir aš, kaip mokesčių mokėtojas, turėsiu mokėti valdininkams atlyginimą už tai, kad jie sėdi traukinyje.

Kokia man, mokesčių mokėtojui, iš to bus nauda neaišku, tačiau kam tos smulkmenos. Pinigų yra. Ne savi juk. Atsakymo nėra, kaip ir nėra atsakymo, kodėl Lenkija, kol pas mus žemės ūkis traukiasi, didina gyvulininkystę ir pieno gamybą. Išvertus į žmonių kalbą, realiai gaivina kaimą. Sąlygas, galimybes ir ES pinigus jie turi tokius pat, kaip ir mes. Gal geriau ne kilnoti ministerijas, o surengti ministerijos darbuotojų, iki valytojos imtinai, komandiruotę į Lenkiją ir nukopijuoti sprendimus, kurie suveikė?

Kaip ir išdidūs priešrinkiminiai (be abejo, mes tikime, kad pranešimui laikas buvo parinktas visiškai atsitiktinai) savivaldybių pasigyrimai, kad statomi socialiniai būstai, kuriuos gaus jauni reikalingi specialistai, pasiryžę važiuoti į atokius regionus. Statysim, investuosim, kursim priežiūros departamentus. Gal tiesiog pagaliau vieną kartą sutvarkyti atlyginimus, kad jie būtų žmoniški ir darbuotojai tiesiog norėtų važiuoti į regionus. O jau kur pastatyti lovą jie galėtų pasirūpinti ir patys, be valdininkų ir savivaldybių ūkio skyriaus pagalbos. Tačiau mes kaip bajorai, kuriems nereikia skaičiuoti. Svarbu, kad apie mus kalbėtų. Mes juk galim tai sau leisti, kaip ir leisti mokėti tūkstantinius atlyginimus merams ir administracijos darbuotojams savivaldybėse, kuriose gyvena tik keletas tūkstančių žmonių – mažiau nei normalioje seniūnijoje, kaip padoriam dvare. Juk tai taip šlėktiška.

Lietuva kol kas nenyra į recesiją, tačiau ekonomikos sulėtėjimas prasidės natūraliai. Išsikvėps kainų augimas, kuris valdžiai dabar labai naudingas – PVM nuo vis didėjančių kainų maitina biudžetą.

Lietuva kol kas nenyra į recesiją, tačiau ekonomikos sulėtėjimas prasidės natūraliai. Išsikvėps kainų augimas, kuris valdžiai dabar labai naudingas – PVM nuo vis didėjančių kainų maitina biudžetą – sumenks ES parama, greičiausiai prasidės „Brexit“, kurio pasekmės neprognozuojamos, bet aišku, kad iš ES pinigų gausim dar mažiau. Tiesą sakant, tų pasekmių išvengti ar bent jau prognozuoti mes rimčiau ir nesivarginome, nors mums tai galėtų būti fantastiškas šansas perkirpti valstybės nykimo spiralę ir vėl pradėti telkti po visus pasaulio pakraščius išsilaksčiusią tautą.

Emigrantai kalba, kad po „Brexit“ 40-50 proc. ten gyvenančių lietuvių žada grįžti, kita dalis planuoja siekti Didžiosios Britanijos pilietybės. Ar turime ką pasiūlyti 100 tūkst. Lietuvos piliečių, kurie teoriškai galėtų grįžti pas mus? Skaičiavome, ruošėmės, ar tiesiog priimsime kaip stichinę nelaimę ir bėda mus užklups taip netikėtai, kaip kelininkus užklumpa žiema? Kalbu ne apie formalius pakvietimus sugrįžti, bet apie realius veiksmus ir planą. Šis scenarijus buvo prognozuojamas. Logiška, kad kuris nors iš dosniai finansuojamų institutų ir konsultantų turėjo parengti ir bent preliminarų planą su skaičiais, kas mums naudingiausia ir kaip elgtis. Tiesiog traukime jį iš stalčiaus. Jei turime, žinoma.

Projektų „Lietuvai garsinti“, „emigrantų grįžimo strateginio skatinimo“ programų neskaičiuokime.

Gyvename gerais laikais, turime pinigų, bet tik tiek. Tų pinigų dalybos kol kas nelabai susijusios su realiais valstybės poreikiais. Galų gale, ar turime ką pasiūlyti tiems, kurie liks ten, kad neprarastų pilietybės ir ryšio su tėvyne? Jie geriausi ambasadoriai, kurie gali atnešti labai daug naudos. Litvakai tą jau įrodė.

Tačiau aš ne tik apie grėsmes, bet ir apie planą, tiesa, ne rinkiminį – o kaip gyvensime ateinančius porą metų, nes grėsmių daugėja ir kaip jas spręsime nežinome. Kol kas aiški tik viena perspektyva, išmėginta jau per praeitą krizę – nieko nekeisti ir kiek įmanoma daugiau skolintis.

Tačiau aš ne tik apie grėsmes, bet ir apie planą, tiesa, ne rinkiminį – o kaip gyvensime ateinančius porą metų, nes grėsmių daugėja ir kaip jas spręsime nežinome. Kol kas aiški tik viena perspektyva, išmėginta jau per praeitą krizę – nieko nekeisti ir kiek įmanoma daugiau skolintis. Skolintis taip, kad nereikėtų nieko keisti. Pavyzdžiui, sukurti dar vieną priemonę imti kreditams – planuojama sukurti vyriausybės depozitinius įsipareigojimus.

Noras skolintis nėra blogas. Tačiau pinigai turi nešti naudą, o ne kamšyti bedugnes skyles, kurių lopyti nesiima niekas, nes taip politiškai patogiau.

Gyvename kaip Respublikos bajorai, kuriems buvo svarbiausi platūs mostai ir viltis, kad kreditoriai visgi neatims nustekento tėvo dvaro.