aA
Nereikia krūpčioti. Lenkijos kariuomenė nesiruošia žengti Vilniaus link, kad atimtų mūsų sostinę. Tačiau jie pasiima ir pasiims mūsų pinigus ir tai daro taip elegantiškai, kad mes patys su dėkingumu eurus vežame lenkams ir grįžę su dešra bagažinėje su pasididžiavimu tuo giriamės.
© DELFI / Andrius Ufartas

Giriamės, kad kaimynams atiduodame savo kruvinai uždirbtus eurus, nors turėtume raudoti, kad ne jie plūsta į Lazdijus ir Kalvariją vietos prekybos centruose palikti zlotų. Kaip neplūsta ir latviai leisti eurų į Biržus ir Zarasus. Tik baltarusiai dar plaukia į Akropolį, nes grįždami į gimtą šalį gali atsiimti PVM ir tada mūsų kainos jiems atrodo labai humaniškos.

Pernai lietuvių išleista suma Lenkijoje augo 5 proc. iki 366 mln. eurų, remiantis Lenkijos Centrinio statistikos biuro duomenimis. Lietuvos gyventojai pernai į Lenkiją vyko 5,7 mln. kartų. Paskutinį metų ketvirtį vienas asmuo iš Lietuvos per vieną kelionę vidutiniškai išleido apie 120 eurų. Lenkijoje visi užsieniečiai pirkėjai dažniausiai perka statybines ir remonto medžiagas, elektronikos ir namų apyvokos prekes, taip pat automobilių dalis. Maisto produktams užsieniečiai skiria 11,9 proc. išleidžiamų lėšų, alkoholiui – 2 procentus.

Palyginimui, 2018 m. Kauno biudžetas buvo 315,6 milijonai eurų.

Bet mes nesustosime ir toliau vešime eurus, nes tam yra rimtų priežasčių. Pagrindinė – norėdami, kad kaimynai važiuotų pirkti pas mus, o ne mes pas juos, turime pasikeisti mes, o ne lenkai.

1. Pradėkime nuo ūkio struktūros. Jei važiuosite per kaimyninę šalį, plika akimi matysis, kad provincija ten jei neklesti, tai bent jau nemiršta. Maži ūkiai, daugybė gyvulių pakelės laukuose, kas tampa pamirštu peizažu pas mus. Maisto produktai pigesni ir tai toli gražu ne tik dėl mažesnių mokesčių, kuriuos visi choru įvardina kaip pagrindinę priežastį.

Lenkų ūkininkas skiriasi nuo lietuvio nepaisant to, kad augina tos pačios veislės javus ir karves. Mūsiškis, kaip doras katalikas, negali turėti bendrų ūkinių ir piniginių reikalų su kaimynu ir kuo mažiau tų reikalų bus, tuo smagiau. Jei sudegė kaimyno kluonas ir kartu supleškėjo už paramą pirktas traktorius ir kombainas, savaitę džiaugsis visa seniūnija.

Nuo kiekvieno parduoto jogurto indelio ar kiaulės kojos į konkretaus ūkininko kišenę įbyra papildomas centas.

Lenkas, taip pat doras katalikas, mąsto kiek kitaip: „jei aš uždirbu, tai gali uždirbti ir kaimynas. Geriau bus gerai abiem, nei blogai abiems.“

Nors jų ūkiai maži, tačiau kooperuoti. Kalbant paprasčiau – jie valdo visą grandinę nuo karvės melžimo iki jogurto tiekimo į prekybos centro lentyną. Nuo kiekvieno parduoto jogurto indelio ar kiaulės kojos į konkretaus ūkininko kišenę įbyra papildomas centas. Taip lietuviškas pienas keliauja į Lenkiją ten perdirbamas ir pigesnių produktų pavidalu grįžta į mūsų lentynas.

2. Lenkai turi milžinišką vietos rinką, į kurią nieko neįsileidžia. Tai jų patikimas užnugaris, į kurį visada gali atsiremti ūkininkai ir pramonė. Mūsų rinka tai pereinamas kiemas, kuriame gali laisvai jaustis visi, kas netingi. Mūsiškiai perdirbėjai ilgai mynė takelius Varšuvos, Krokuvos ir kitų didmiesčių bei vietos prekybos tinklų kryptimi. Dideliais pasiekimais pasigirti negali. Skirtingai nuo lenkų, kurie pasistatė milžiniškas gamyklas, žaidžia zloto kursu ir jų prekės užima vis daugiau metrų mūsų prekybos centrų lentynose.

Rimta gamykla, kurioje vardan bendro tikslo visi draugiškai suremsim pečius ir tyliai, su dar tylesniu valstybės palaikymu, imsime Varšuvą?

Juokaujate, sunkiai gyvena net kooperatyvai, į kuriuos valstybė, tai yra mes, mokesčių mokėtojai, investavom dešimtis milijonų. Žiūrim punktą Nr. 1. Verčiau tegul jie net nesislėpdami ima Vilnių ir dosniai atiduoda savo prekybos tinklus mūsų pirkėjams. Jeigu anksčiau Lietuvos - Lenkijos pasienio gyventojai apsipirkti į kaimyninę šalį vykdavo 10–20 km, tai dabar žmonės nesibodi 40 km atstumo ir didesnės kelionės. Pasak Nepriklausomų prekybos įmonių asociacijos vadovo Eimučio Radžvilos, per dvejus metus pasienio rajonuose mažmeninės prekybos apyvarta smuko beveik 20 proc.

3. Mes sugebame savo ūkį vystyti tik atskirais gabalais. Tiksliau tikime, kad jei ką nors padarysime, visos kitos grandys kaip nors susiformuos pačios ir rašome brangias studijas apie Lietuvos vystymąsi 2050 metais, kurių niekas net neplanuoja skaityti ar tuo labiau laikytis ir įgyvendinti.

Australai į Dubajų avių mėsą gabena lėktuvais, nes jos nežmoniškai trūksta. Lietuviai per keletą metų, skirdami paramą, avių bandą nuo kelių dešimčių tūkstančių padidino iki beveik dviejų šimtų tūkstančių. Mėsos ir vilnų nėra kur dėti. Džiaugiasi tik vilkai, nes pamiškėse pagausėjo saugiai aptverto ir niekur nebėgančio maisto. Vidaus rinkoje vartojimo nėra.

Gal tada į tuščią Šiaulių oro uostą ridename lėktuvą ir gabename mėsą į Dubajų? Nebūtų nieko stebuklingo. Kadaise taip labai sėkmingai vežėme veršelius į Izraelį, nes jie mums patiems buvo nereikalingi.

Gal tada į tuščią Šiaulių oro uostą ridename lėktuvą ir gabename mėsą į Dubajų? Nebūtų nieko stebuklingo. Kadaise taip labai sėkmingai vežėme veršelius į Izraelį, nes jie mums patiems buvo nereikalingi. Nė velnio. Mes tiesiog neturime įmonės, kuri galėtų skersti, formuoti dideles standartinių produktų partijas ir užsiimti pardavimais.

Be to, auginame tai, kas papuola po ranka, o ne tai, ko reikia rinkai. Mes, tiesą sakant, net nesidomėjome, ar kur nors galėsime parduoti tai ką užauginome. Iki šiol nesuvokėme, kad valdo ne augintojas ir žaliavos tiekėjas, o prekybininkas.

Geriausias pavyzdys – kanapių perdirbimo gamykla Kėdainiuose, pastatyta užsienio investuotojų. Ji žaibiškai kartais padidino kanapių auginimą. Tiesiog atsirado nauja kultūra, kurią galima parduoti ir žmonės jos ėmėsi. Net skatinti nereikėjo. Jei toli nežingsniuoti, broliai Jonas ir Juozas Vailokaičiai, mūsų maisto pramonę išvedę į europinį lygmenį, prieškaryje pirmiausia statydavo gamyklą, tik tada ūkininkai augindavo tai, ko reikia.

Valstybės mastu kovoti su kita valstybe dėl pinigų? Kam, geriau tyliai saviems padidinsime rinkliavas ir mokesčius.

5. Tuščios garbės ieškojimas. Turėtume vieną kartą sau pripažinti, kad turime giliai įsišaknijusį genetinę ydą, mus pasivijusią dar iš plikbajorių klestėjimo laikų – tai garbės bet kokia kaina ieškojimas.

Nesvarbu, kad užpakalinėje kelnių dalyje keturis kartus sulopyta skylė, tačiau vis tiek smuklėje visus stalus nukrausime nūnai netoleruotinais gėrimais, kad tik apylinkės tris dienas klegėtų.

Taip ir gyvenimas Europoje. Bet kokia kaina siekiame būti pirmieji ir patys patys. Buvome vieni iš greičiausiai baigusių stojimo sutarties derybas, nors kartais toks įspūdis, kad net ne visus siūlomus punktus spėjome perskaityti. Jei priimama kokia nors verslą griežtinanti direktyva, skubame ją įgyvendinti pirmieji ir pačiu griežčiausiu variantu. Svarbu išdidžiai pareikšti „mes pirmieji“.

Lenkai į šiuos procesus žiūri kiek racionaliau. Paprastai jie būna vieni paskutinių, įgyvendinančių įvairias verslą varžančias ir papildomus įsipareigojimus užkraunančias direktyvas. Dažnai jas įdiegia tik Briuseliui jau grūmojant sankcijomis.

Ką tai reiškia? Tiesiog konkurencinį pranašumą. Pavyzdžiui, kai lietuviška ferma ar gamykla pasistato, kad ir su parama, įvairius aplinką tausojančius įrengimus, kainuojančius milijonus eurų, lenkai to dar nedaro porą metų ar ilgiau. Mūsiškių savikaina šauna į viršų – bankui palūkanas vis tiek tenka mokėti, skaičiuoti amortizaciją ir kaip nors susigrąžinti investicijas, nes parama nekompensuoja visko. Ką reiškia keletą metų gaminti brangiau ir konkuruoti su pigiau gaminančiu kaimynu turbūt nereikia aiškinti.


4. Mes neturime jokių ambicijų. Tiesiog norime ramiai sėdėti kamputyje ir tikėtis, kad kažkas mumis pasirūpins ir viliamės, kad galbūt viskas bus gerai. Valstybės mastu kovoti su kita valstybe dėl pinigų? Kam, geriau tyliai saviems padidinsime rinkliavas ir mokesčius. Latvija ir Estija pradėjo akcizų karą, nes nori papildyti biudžetą. Mes nors kvyktelėjome? Pamėginome apriboti, pasiremdami veterinarijos reikalavimais pigių ir ne visada kokybiškų prekių srautą į Lietuvą ir taip apsaugoti savo vidaus rinką? Deklaracijų buvo, kaip praktikoje kiekvienas gali pamatyti nuėjęs į turgų. Žmonių kartu dirbsi nepriversi tol, kol jie nesupras, kad tai naudinga. Kai suprasime, galėsime lygiuotis į lenkus.

Autorius feisbuke.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(136 žmonės įvertino)
4.6250

Top naujienos

Politikai pavargo nuo Pranckiečio dramos Seime: yra paprastas scenarijus, kuris remiasi pragmatiškais skaičiavimais (41)

„Deja, ponas Pranckietis pasirinko kitą kelią – žaidimą procedūromis, kas veda į niekur arba...

Ant rekordinės vertės sutarties parašą raitęs Sabonis lieka „Pacers“ klube (38)

Nuo 2017-ųjų „Pacers“ ekipos garbę ginantis Domantas Sabonis pasirašė naują ketverių...

Katkus: Karbauskis ir „valstiečių“ partija dabar jau pasiekė dugną ir įgijo daugiau priešų (362)

„Kiekviena Lietuvos valdžia pralaimi kitus rinkimus. Tad ši valdžia pralaimės kitus rinkimus, ir...

Po rekordiškos rudens šilumos – pokyčiai savaitės viduryje (1)

Šiandien Lietuvą užkliudys virš Norvegijos besisukančio ciklono pakraštys. Per mūsų kraštą...

Lietuvoje daugėja nuo sekso priklausomų žmonių: kada malonumas jau virsta liga požymiai, išduodantys priklausomybę (53)

Priklausomybė nuo sekso – Lietuvoje vis dar apipinta mitais ir dažnai net nelaikoma rimta liga....

Kai pečiais gūžčioja net Šaras: klasiškai pataikantis „Žalgiris“ – nokautuojanti jėga laida „Krepšinio zona“ (4)

Nepaisant to, kad jo marškinėliai nebekaba sostinės arenų palubėse, Šarūnas Jasikevičius...

Po šeštą parą alinančio košmaro Alytuje – naujausios žinios: kai kur tarša viršyta 10 kartų (247)

„Tie momentiniai dalykai tikrai kelia nerimą. Dėl Miklusėnų man labai neramu, darome viską, ką...

Įpyko dėl mokesčio perkant už mažiau nei 20 eurų: Lietuvos įstatymai leidžia tokį taikyti (177)

Užsakymo paruošimo mokestis , – štai su tokiu dar iki šiol nematytu mokesčiu apsipirkusi el....

Kėdainietė tikina nuo vilko apsigynusi lenta: žiūrėjau jam tiesiai į akis (259)

Kėdainių rajono gyventojai jau kuri laiką negali ramiai gyventi dėl vis labiau įžūlėjančių...

Ar tai Europa, ar Azija: kur pasimetė gruzinai? (22)

Kas išties stebina atvykus į Gruziją, tai jos dvilypumas. Šalis, o taip pat ir visas Kaukazo...