Pagal atlyginimų dydį Lietuvą jau lenkia ne tik Estija, bet ir Latvija. Be to, nors visų Baltijos šalių ekonomika auga ir tą rodo gražūs statistiniai skaičiai, pagerėjimą sako jaučiantys tik estai.
Pagal pragyvenimo lygį mes ir toliau sėkmingai atsiliekame ne tik nuo Estijos, kur, panašu, tolsta nebepavejamu greičiu, bet ir nuo Latvijos. Šių metų antrą ketvirtį Lietuvoje vidutinis atlyginimas buvo 645 eurai, Latvijoje – 676 eurai, Estijoje – 1001 euras „į rankas“.
Visa tai nepaisant dar pakankamai šviežio mūsų naujosios valdžios pasipiktinimo, jog BVP auga po 4 proc. per metus, o liaudis tuo nesugeba pasidžiaugti, fone. Tik statistika kažkodėl byloja, kad net trečdalis lietuvių gyvena praktiškai skurde, nes negali sau leisti įsigyti naujų drabužių, o 7 proc. atsakė neturintys pinigų normaliai maitintis. Pas mus viduriniajai klasei save priskiria 17 proc. piliečių, Estijoje 45 proc.
Nors deklaruojama, kad šis valstybės biudžetas „socialiai“ jautrus, orientuotas į paramą skurdžiausiems visuomenės sluoksniams, šis judėjimas lėtas arba išvis tik formalus.
Šimtai milijonų eurų, kuriais kiekvienais metais didėja valstybės biudžetas, plaukia ne „diržus susiveržusių“ pajamų atstatymui iki buvusio lygmens, bet kažkur kitur.
Valstybės biudžeto pajamos be asignavimų mlrd. Eur.
Premjeras Saulius Skvernelis „Žinių radijuje“ aiškino, kad negalima didinti valstybės tarnautojų atlyginimų iki tokių, kurie buvo prieš krizę (kuri, beje nutiko prieš 10 m. ir infliacija per tą laiką pinigus stipriai nuvertino), nes tam reikėtų 100 mln. eurų per metus ir tai dar skatintų infliaciją.
Algų didinimas (atstatymas ?) nutiks kada nors vėliau. Priminsiu, planuojamas biudžeto perteklius, kurį tikimasi padėti į kojinę, nes „gal kada nors ateis sunkūs laikai“ 300 milijonų eurų.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad pas mus kur kas geriau savo pajamas didinti sekasi tik tiems, kurie sugeba grasinti valdžiai nemaloniais veiksmais.
Pavyzdžiui, gydytojai grasino streiku, ir po susitikimo su jais premjerui atsileido širdis.
„Palyginus su 2017 metais, 2018 metais jau yra suplanuota 170 mln. eurų daugiau medikų atlyginimų pakėlimui. Kada tas įvyks? Mes turime šiandien startinę poziciją, kad tai galėtų būti gegužės 1 diena – 20 proc.”, - sakė S. Skvernelis.
Prieš delegacijai įeinant į premjero kabinetą kalbėta apie 15 proc.
Visų kitų biudžetininkų, kurie nestreikuoja ir neturi savo interesus atstovaujančių lyderių, laukia ne tokios geros naujienos – atlyginimai didės vienu ar dviem pabrangusio sviesto pakeliais per mėnesį. Didesnis augimas bus tik apie 2020 m. - tada laukia keletas rinkimų.
Grįškime prie to stebuklingo žodžio, kurį pamiršus mūsų visuomenė byra į susipriešinusius sluoksnius, o ekonomiškai mes taip ir neatsiplėšiame nuo dugno, nors ir džiaugiamės įvairiais statistiniais rodikliais. Šitas žodis "padorumas".
Piliečiai ir valstybė tarpusavyje sudaro sutartį, kurios padorūs žmonės laikosi. Pavyzdžiui, kai valstybėje prasidėjo sunkūs laikai ir kilo krizė, tam, kad išgyventume teko susiveržti diržus. Tada skambėjo tuos diržus veržiančios valdžios pažadas, kad kai tik laikai pagerės, viskas grįš į senas vėžes.
Tačiau pastarają dalį, apie tai, kad kai biudžetas pradės pilnėti pinigus reikia ne įsisavinti, o grąžinti piliečiams, iš kurių jie buvo „laikinai“ paimti, politikai tiesiog nepadoriai pamiršo.
Juk taip malonu kurti fondus, programas ir kitus keistus darinius, kurie dosniai finansuojami iš biudžeto.
Skirti lėšas atstatyti beveik prieš dešimtmetį sumažintoms algoms? Tai ne taip malonu. Prasideda kalbos apie infliaciją (kažkodėl kai infliaciją didina akcija šis argumentas nieko nesustabdo).
Eilinis pilietis eilinį kartą pamirštamas užsisukus politiniams žaidimams. Padidinti atlyginimus galima, tik prieš tai reikia atlikti ar bent pajudinti žadėtąją valdymo reformą.
Čia viskas, nuo „tuščių“ biudžetinių įstaigų etatų, kuriems skiriamos lėšos iki žadėtų niekam nereikalingų įstaigų ir kaimo dydžio savivaldybių naikinimo. Tačiau tai labai nemalonus užsiėmimas, nes reikėtų atleisti ir kai kuriuos partiečius.
Nereikia laukti, kol prisirpę pūliniai pradės sproginėti. Medikai garsiai šaukia ir grasina – valdžia traukiasi. Toliau grasinančių ir reikalaujančių eilėje tradiciškai pedagogai, bibliotekininkai, ugniagesiai, pensininkai.
Visi puikiai žino, kad žmonės, dirbantys valstybei jau nebeišgyvena iš savo atlyginimų, tačiau valdantieji kažkodėl užburia save mistinėmis formulėmis, koeficientais ir tiki, kad simbolinis bazinio atlyginimo padidinimas ką nors pakeis ir bus galima ramiai laukti laiko, kai dovanas dalinti iš biudžeto bus patogu ir naudinga, nes per eilinius rinkimus tai padeda išlikti valdžioje.
Tačiau nėra tokio laiko, kai dovanas dalinti naudinga ne partijai ar judėjimui, o visai valstybei. Jau dabar yra regionių, kurie negali įsisavinti ES lėšų, nes ten valstybinėse struktūrose nebeliko žmonių, galinčių kvalifikuotai parašyti projektą.
Laukiant rimtesnių sprendimų iš šalies išvažiuos dar vieni Šiauliai? Kam tai rūpi, mastantys žmonės, kurie sugeba pasirūpinti savimi, nėra lengvai valdomas elektoratas.
Skirtingai nuo pažengusių valstybių pas mus vis dar niekaip nesusiformuoja praktika, kad valdančiųjų įsipareigojimai, ypatingai jei tai liečia silpniausius visuomenės narius, tiesiog perimami. Jais nežaidžiama, nežiūrima, kokia politinė partija juos dalino. Įsipareigojimai turi tęstinumą. Kaip ir pažadai, duoti sunkiu valstybei metu.
Šiandien padorios Vyriausybės kalba turėtų būti ne mėginimas problemą paskandinti pažaduose, bet aiškus grafikas, kada grįšime į buvusį lygmenį ir kada judėsime toliau.
Pinigų yra, jų trūkumas negali būti argumentas negrąžinti skolos žmonėms, savo valstybės piliečiams. Toliau judėti turime ne nuo kažkokių koeficientų, o nuo buvusio prieškrizinio lygmens. Gyvenimas nestovi vietoje. Privačiame sektoriuje atlyginimai nenumaldomai auga. Infliacija taip pat.
Priežasčių elgtis kitaip kaip ir nėra biudžeto pajamos auga metai po metų. Tik šį augimą valdžia naudoja savo reikmėms. Skolų visuomenei grąžinimas į reikmių sąrašą neįtraukiamas, nors, jei norime bent jau vytis Estiją, mums reikia tik šiek tiek pakeisti orientaciją ir politiką dėlioti taip, kad ji būtų patogi žmogui, ne valstybės aparatui.
Domina Arūno Milašiaus mintys? Sekite feisbuke.