Arūnas Milašius. Pagaliau paskui vilkikų vairuotojus įvažiuosime į tikrą Europą

Jei šis teisės aktas įsigalios, tai mūsų ekonominis augimas neva subliūkš kaip keturiose vietose pradurta vilkiko padanga.

Tačiau nė vienas sveikintojas taip ir nepripažino – nors iš ES mes saujomis ėmėme visas galimas išmokas, kompensacijas bei kitas gėrybes, jas dėjome į įvairias kišenes (nemažai liko ir valstybei bei visuomenei, negalima neigti ir to), tačiau taip ir neperėmėme esminio dalyko – mentaliteto ir sugebėjimo planuoti bei gyventi ne pagal tai, kas gerai ir atneša eurocentą šiandien, o pagal tai, kas užtikrins stabilų eurų srautą bent keleriems metams į priekį.

Mobilumo paketas iš vienos pusės gali būti smūgis ekonomikai, iš kitos tai dvi pamokos, kurias teks išmokti. Pirmoji – neišdursime mes ES biurokratų, jie ne tokių gudručių matė. Mokėdami minimumą ir vairuotojams šiek tiek pridėdami legaliai, bet klausimas ar teisėtai, nenukonkuruosime prancūzų ir vokiečių jų pačių šalyse.

Antroji pamoka – pagaliau laikas keisti patį mąstymą ir verslo modelį. Modeliai, kurie veikė XX amžiaus pabaigoje ir buvo paremti ne technologijomis, o elementaria pigia darbo jėga, nebeveikia įsibėgėjus XXI amžiui. Be to, kam valstybei verslai, kurie dirba patys sau, ne visuomenei. Tiksliau mums visiems palieka tik „išspaudas“ – dešimtis tūkstančių sąžiningai dirbusių žmonių, kuriems iš visų mokesčių mokėtojų kišenės reikia mokėti pensijas ir įvairias pašalpas.

Sakote, juk tai 6 proc. BVP ir baisu šią sumą prarasti. O jeigu mokėtume mokesčius gal būtų 10 ar 15? Niekas net neskaičiavo, nes kam, yra gerai, kol gerai. Vilkikų vairuotojai, Statistikos departamento duomenimis, pati populiariausia profesija Lietuvoje, tačiau 99 proc. iš jų dirba formaliai gaudami minimalų atlyginimą ir iki „padorios“ algos prisiduria dienpinigiais, kurie nepamokestinami. Statistikos departamento žinios apie tolimųjų reisų vairuotojų atlyginimus baigiasi 2014 m., tada brutto (ant popieriaus) vilkiko vairuotojas vidutiniškai uždirbo 461,5 EUR.

Kiek būtų galima padidinti pensijas, jei nuo visų vairuotojų gaunamų pinigų būtų mokami mokesčiai? Kiek mums, visiems likusiems, kainuoja vairuotojų, kurie išeina į pensiją ir gauna minimalią pensiją, pašalpos ir pensijų didinimas, nes oriai senatvei jie neuždirbo, o tai, kas turėjo būti sumokama, buvo skirta įmonių savininkų gerovei ir iškreiptai konkurencijai skatinti?

Atsakymų ir statistikos nėra, tik ašaros, kaip mus niekšiškai skriaudžia šalys, kuriose vairuotojai gauna normaliai apmokestinamas pajamas, ir grasinimai kraustytis į Lenkiją, nes iš ten Europa, matai, arčiau pasiekiama nei iš Vilniaus ar Skuodo.

Tiesą sakant, niekam nebuvo didelė paslaptis, kad ilgai tokia padėtis nesitęs, nes mes ir kai kurių kitų šalių, kur padėtis panaši, įmonės sugebėjo užspausti vietinius ir krovinius veždavo tokiomis kainomis, kokių negali pasiūlyti joks normaliai mokesčius mokantis verslas.

Su panašia padėtimi susiduriame ir Lietuvoje. Tik laiko klausimas, kol mūsų statybininkai pradės burnoti, kad ukrainiečiai jau „kerpa“ atlyginimus. Kai kurios įmonėse per porą metų jie krito trečdaliu. Atsiprašau, neburnos. Pas mus, skirtingai nuo Vakarų, nėra padoriai veikiančių profsąjungų. Tiesiog mūsiškiai toliau tyliai nešios plytas už vis mažesnę algą.

Grįžkime prie vairuotojų. Kai populiariausios šalies profesijos atstovai statistiškai dirba beveik nemokamai, turime ir kitą bėdą. Lietuva papuola į trejetuką Europos Sąjungos šalių, kuriuose valandiniai darbo kaštai yra mažiausi. Kaip rodo 2018 m. „Eurostat“ duomenys, kuriuos skelbia tinklaraštis Euroblogas.lt, vidutiniai valandiniai darbo kaštai Lietuvoje sudarė 9 eurus.

Lietuvą pagal pigius darbo kaštus lenkė tik Bulgarija (5,4 euro) ir Rumunija (6,9 euro). Latvija pagal „darbuotojų pigumą“ yra penktoje vietoje (9,3 euro), Lenkija – šeštoje (10,1 euro), Estija – devintoje (12,4 euro už valandą).

ES vidurkis yra 27,4 euro už valandą.

Sakote, nieko tokio. Deja, tačiau ES parama ir įvairių projektų finansavimas skirstomas remiantis šia ir panašiomis statistikomis. Nepakankamai didinant išmokas mūsų ūkininkams, vienas iš argumentų ir buvo „jūs pigi šalis“. Negalime net ginčytis, nes statistiką teikėme mes patys. Pagal tai, kaip mums tuo metu buvo naudinga.

Tačiau nenukrypkime nuo temos. Tai kaipgi realiai gyvena transporto sektorius.

„Ar ruošiatės Mobilumo paketui, visgi Vokietijoje duoną valgote“, – klausiu gan didelės transporto įmonės vadovo.

Žmogus atsidūsta:

„Kol kas nesugalvojome, kaip išdurti vakariečius ir prisitaikyti prie Mobilumo paketo. Dar dešimt naujų vilkikų nupirkom, reikės kažkaip suktis.“

Verslininkas net neslepia, kad „ieškos sprendimų“ ir tai nebus investicijos į tobulas lietuviškų startuolių parašytas logistikos ar verslo valdymo sistemas. Bus ieškoma „kitų kelių“.

Taigi, ką neoficialiai kalba tie patys vežėjai. Bus masinė bankrotų banga? Kol kas niekas to neprognozuoja. Jei įsigalios Mobilumo paketas paprasčiausiai teks kelti kainas. Erdvės tam yra, nes vokiečiai ir prancūzai seniai to nori, tik negali, nes mūsiškiai važiuoja kitomis sąlygomis.

Bėda tik ta, kad laisvoje rinkoje kainos kyla ne taip greitai, kaip norėtųsi. Įmonės, kurios neturi pakankamai „lašinukų“ gali neatlaikyti. Ar Vyriausybė gali pagelbėti išlaikyti šį laikotarpį, pavyzdžiui, patikimoms bendrovėms suteikdama lengvatinių paskolų garantijas ar panašią paramą su viltimi, jog sektoriui persilaužus ir stojus į civilizuotas vėžes tai sugrįš dešimteriopa nauda, kitas klausimas.

Būtent čia ir būtų esminis pokytis mūsų mentalitete ir taptume europiečiais, planuojančiais toli į priekį. Ne tik planuojančiais, bet ir sugebančiais planus įgyvendinti. Galbūt pavyks taip paskui vilkikų vairuotojus iš tiesų įvažiuoti į Europą.

Arūnas Milašius feisbuke.