Tokio augimo, kuris teoriškai turėtų nešti turtus visai tautai, jau seniai nebuvo, jeigu išvis kada nors buvo. Tačiau šalia šios yra ir kita žinia, kad mes priėjome lūžio tašką, po kurio kelio atgal mums, kaip tautinei valstybei, gali ir nebebūti.

Pradėkime nuo pinigų. Vilniaus gatvėse reikia vairuoti atsargiai – lengva netyčia stuktelti į kelis šimtus tūkstančių eurų kainuojantį „Maserati“, „Bentley“ ar „Porsche“. Norint iš arti pamatyti naujausius automobilių modelius nebereikia varvinti akių youtube.com. Užtenka pasivaikščioti po prabangių sporto klubų ar verslo centrų automobilių stovėjimo aikšteles. Tačiau tokio demonstratyvaus klestėjimo fone keista žinia, kad pernai buvo rekordinė emigracija.

2017 m. iš Lietuvos emigravo 57,2 tūkst. nuolatinių šalies gyventojų. Emigrantų skaičius, palyginti su 2016 m., padidėjo 6,9 tūkst., arba 13,8 proc. Emigrantų skaičius, tenkantis 1 tūkst. gyventojų, padidėjo nuo 17,5 (2016 m.) iki 20,2 (2017 m.). Beveik pusė (24,8 tūkst., arba 43,3 proc.) visų emigrantų išvyko į Jungtinę Karalystę, 6,4 tūkst. (11,1 proc.) – į Norvegiją, 4,9 tūkst. (8,6 proc.) – į Vokietiją, 3,8 tūkst. (6,7 proc.) – į Airiją, rašoma Statistikos departamento pranešime spaudai.

2017 m. į Lietuvą imigravo 29,3 tūkst. žmonių, tai 9,2 tūkst. (45,5 proc.) daugiau negu 2016 m. Pernai 1 tūkst. gyventojų teko 10,4 imigranto, 2016 m. – 7.

Politkorektiška migla

Verslas pukši, kad laisvos dešimtys tūkstančių darbo vietų, į kurias niekas neina. Valstybinių įstaigų vadovai sako, kad reikia jungti valstybines įstaigas, nes nebeįmanoma surinkti ne tik specialistų, bet ir vadovų. Atlyginimai nepatrauklūs.

Emigrantų skaičius, tenkantis 1 tūkst. gyventojų, padidėjo nuo 17,5 (2016 m.) iki 20,2 (2017 m.).

Nors emigracijos mastais teoriškai susirūpino net pati prezidentė Dalia Grybauskaitė, susitiko su savivaldybių merais.

Anot Prezidentūros pranešimo, šis tyrimas – pirmas toks nepriklausomoje Lietuvoje. Jis atskleidžia didžiausias problemas, su kuriomis susiduria sugrįžusieji, įvertina miestų ir miestelių pasirengimą priimti atvykstančius emigrantus ir pateikia konkrečias rekomendacijas, kaip savivaldybės gali paskatinti žmonių susigrąžinimą ir palengvinti jų integraciją. Pasak prezidentės, sprendžiant emigracijos klausimus labai svarbu, kad pajėgas suvienytų nacionalinė, vietos valdžia ir nevyriausybinės organizacijos (NVO), todėl savivaldybių indėlis yra ypač reikšmingas.

Tiesa, daugiau pareiškimų, kad „reikia rūpintis“ ir vienos kitos iniciatyvos, labiau tinkančios pinigams įsisavinti nei ką nors realiai nuveikti, nenueita. Iki šiol niekas nekalba ir apie pagrindinę priežastį, kuri kaip napalmas degina atskirus regionus – emigracijos mastai tokie, kad kasmet galėtų dykra palikti po gana didelę savivaldybę.

Jei nubrauktume politkorektiškus pasisakymus, beveik nesigirdi realaus atsakymo, kodėl ekonomikai klestint žmonės nesustojamai bėga.

Svajonė geri ir pigūs

Laimei, atsakymai jau yra. Ir ne iš valdžios lūpų. Gal vieni iš atviriausių ūkininkai. Kurie su jiems būdingu tiesumu pareiškė, ko reikia sėkmingam verslui. Lietuvos ūkininkai, kaip ir Latvijos, dėl darbo jėgos trūkumo norėtų įdarbinti ukrainiečius ar baltarusius, kurie mielai dirbtų už minimalų atlyginimą.

Seimo Kaimo reikalų komiteto vadovas „valstietis“ Andriejus Stančikas LRT.lt teigia, kad šis klausimas jau aptartas su premjeru Sauliumi Skverneliu ir kitoje Seimo sesijoje turėtų būti sprendžiama dėl paprastesnio šių piliečių įdarbinimo.

Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas akcentuoja, kad šalies ūkiuose trūksta tiek kvalifikuotos, tiek nekvalifikuotos darbo jėgos. Tačiau neslepiama ir prie ko noras, kad dirbtų „geri ir pigūs“ atvedė visą valstybę.

Pasak Kaimo reikalų komiteto pirmininko A. Stančiko, šalies verslininkai, taupydami ar bandydami konkuruoti rinkoje, mokėdami per mažus atlyginimus, greičiausiai negrįžtamai prarado darbo jėgą.

Pasak Kaimo reikalų komiteto pirmininko A. Stančiko, šalies verslininkai, taupydami ar bandydami konkuruoti rinkoje, mokėdami per mažus atlyginimus, greičiausiai negrįžtamai prarado darbo jėgą.

„Šiandien galime skaičiuoti bent dvi kartas išvykusių į užsienį ir ten įsitvirtinusių. Didžioji dalis vargu ar grįš į Lietuvą, nes sukurtos šeimos, turi būstą ir pan.“ – aiškino politikas.

Panašiai, tik kol kas neoficialiai, kalba statybininkai, nekilnojamojo turto vystytojai, transporto įmonių savininkai, pramonininkai ….

Tiesa, tie patys ūkininkai kaip pagrindinį tikslą sau kelia tiesioginių išmokų suvienodinimą, kad jos būtų ne mažesnės, kaip ES šalyse senbuvėse.

Grūdų ir pieno kainos seniai nustatomos pagal kainas tarptautinėse rinkose ir už žaliavą mūsiškiai gauna tiek pat, kiek vokietis, anglas ar prancūzas. Tas pats anglas, kuris keturis kartus brangiau nei lietuvis samdo iš Lietuvos kaimo į tolimą kraštą pakilusį bernelį. Išmokos skiriasi, tačiau ne keturis kartus.

Europietiškų algų mums nereikia

Čia, švenčiant valstybės šimtmetį ir atsakymas, ko mums reikia ir kodėl baigiame tautinės valstybės kelią.

Mums nereikia gerų, kvalifikuotų europiečių, kurie gauna europinį atlyginimą. Mes to nesiekiame. To nėra nei verslo, nei valstybės strategijoje. Atsiprašau, premjeras Saulius Skvernelis kalba apie 1000 eurų atlyginimą iki 2020 m. Turbūt tik sutapimas, kad 2019 m., kai, greičiausiai, iš biudžeto, kuris kylant kainoms ir ekonomikai perteklinis, bus masiškai didinamos algos, kaip prezidento rinkimai. O ar atlyginimas „į rankas“ ar „ant popieriaus“ nepatikslinama. Bet kokiu atveju, šalyje, kur pernai kainos augo bene sparčiausiai ES, tai nebėra svajonių atlyginimas. Greičiau suma, artėjanti prie pragyvenimo minimumo.

Kol politiniai žaidimai vyksta, ekonominiai procesai juda savo eiga. Ekonomistas Žygimantas Mauricas savo feisbuko paskyroje paskelbė įdomius skaičius:gruodžio mėn. pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje imigrantų skaičius viršijo emigrantų skaičių, tad dėl tarptautinės migracijos Lietuvos gyventojų skaičius išaugo 236 gyventojais (emigravo - 2835 , imigravo – 3071).

Kol kas neaišku kaip toliau siūbuosis imigracija. Tačiau kasmet ištuštėjančios savivaldybės neliks tuščios.

Jau aišku, kad ten pradeda važiuoti „geri ir pigūs“ žmonės, kurie, genami iš savo šalies dėl nevilties, nes negali išlaikyti šeimų, sutinka dirbti už tiek, kiek moka. Neoficialiai kalbama, kad ukrainiečiui užtenka 30 eurų už darbo dieną. Šių pinigų pakanka kukliam pragyvenimui ir dar galima porą šimtinių – vidutinį atlyginimą nedarbo kamuojamoje Ukrainoje – nusiųsti šeimai. Ar visi šie pinigai „prasisuka“ pro mūsų mokesčių sistemą kukliai nutylima.

Turbūt jau laikas vietoj mėginimų „gaivinti kaimą“ ir ten už ES milijonus statyti niekam nereikalingus kultūros namus ir mokyklas, į kurias niekas nevaikšto, nes nėra vaikų, ruoštis svetimšalių integracijai.

Taip, yra Vilnius, kur atlyginimai kiek didesni nei provincijoje, kyla Kaunas, tačiau po truputį keičiasi ir „kita Lietuva“, kur, kaip atvirai pasakė buvęs Žemės ūkio rūmų pirmininkas A. Stančikas, šalies verslininkai, taupydami ar bandydami konkuruoti rinkoje, mokėdami per mažus atlyginimus, greičiausiai negrįžtamai prarado darbo jėgą.

Išvertus į žmonių kalbą, privertė išvažiuoti išgyventi negalinčius žmones ir jų šeimas. Šį sluoksnį gali pakeisti žmonės, nekalbantys lietuviškai. Kur yra pinigai, atsiras ir norinčių juos uždirbti.

Turbūt jau laikas vietoj mėginimų „gaivinti kaimą“ ir ten už ES milijonus statyti niekam nereikalingus kultūros namus ir mokyklas, į kurias niekas nevaikšto, nes nėra vaikų, ruoštis svetimšalių integracijai. Vargu ar to išvengsime.

Su Valstybės jubiliejumi.