O su nauda, ar kalbant politkorektiškai, su pridėtine verte bėda. Ir apie tai jau pradedama atvirtai kalbėti. Išdalinti kuo plačiau pinigus, nežiūrint, ar jie tiesiog nedings kaip vanduo dykumoje, jei mėginsi ją laistyti vidurdienį, paprasta. Tik vargu ar po tokio dykumos laistymo bus subrandintas koks nors vaisius.
Seimo kaimo reikalų komitete konstatuota, kad nuo 2015 m. Lietuvos ūkiai pieno gamybą sumažino 7 proc. ir ji mažėja toliau. Tačiau jau kelintą kadenciją kalbama, kad paskatinus investicijas, suprask padalinus daugiau pinigų ir tai pavadinus investicijomis, viskas pasikeis.
„Dabar mes ruošiamės investuoti į tuos segmentus, kuriuose nuo 2015 m. mažėjo gamyba ir karvių skaičius. Akivaizdu, kad strategija nukrypsta nuo pagrindinio tikslo – aprūpinti didžiausią regione perdirbimo pramonę žaliava. Šiandien nė viena iš mūsų įmonių negali dirbti neimportuodama žaliavos. Turime rūpintis ir investicijų į perdirbimą grąža. Šiandien ūkiai nuo 100 karvių yra ekonomiškai pajėgūs investuoti ir geba didinti pieno gamybą. Skirstant paramą reikėtų orientuotis į tokio dydžio ūkius“, – aiškina Naglis Narauskas, Pieno gamintojų asociacijos tarybos narys, buvęs kooperatyvo „Pienas LT“ vadovas ir sako, kad jei 36 proc. ES paramos nukreipsime į žemės ūkį nesukurdami pridėtinės vertės, nieko gero nebus. Ypatingai jei mes orientuosimės į socialinius tikslus, o ne ekonomiką.
„Jei skirstydami paramą negalvosime apie ekonominius tikslus, sulauksime ir visuomenės pasipriešinimo. Manau, reikia atsižvelgti į anksčiau padarytų investicijų ir daromų dabar grąžą, o ne į dalykus, kuriuos nori girdėti smulkesni ūkininkai“, – griežtai kalbėjo N. Narauskas ir pabrėžė, kad dabar kuriama paramos programa, pagal kurią planuojama skatinti pieno gamybą, pavėlavusi bent dešimčia metų. Dėl to estai, kurie smulkių ūkių atsisakė kur kas anksčiau, nuėjo į priekį.
„Mes vis bandome būti gražūs ir protingi, bet nenorime pažiūrėti tiesai į akis. Reikia duoti pakankamai investicijų tiems ūkiams, kurie turi potencialą ir yra gyvybingi ir gali užsiversti paskolų akmenį bei kelti visą šalies ekonomiką ir perdirbimą. Tačiau, kiek suprantu, šiandien judame kita kryptimi ir lieka tik tikėtis, kad nebus taip blogai, kaip prognozuojama“, – sakė N. Narauskas.
Tačiau Žemės ūkio ministerija laikosi kitos strategijos. Pranešime apie investicijų skatinimą rašoma, kad didžiausia suma bus skiriama smulkiems ūkiams. Nacionalinė mokėjimo agentūra sudarė ir smulkių ūkių valdytojų paraiškų pirmumo eiles. Galimybe gauti paramą (15 tūkst. Eur vienam paramos gavėjui) modernizuoti savo ūkius smulkieji ūkininkai naudojosi itin aktyviai. Tiek dėl paramos pieninės galvijininkystės sektoriui, tiek kitiems sektoriams kreipėsi itin daug (2 235) pareiškėjų, kurių bendra prašoma paramos suma viršijo skirtąją.
Įvertinus pareiškėjų atitiktį atrankos kriterijams, į pirmumo eilę pateko 354 pareiškėjai, kurie kreipėsi dėl paramos pieninės galvijininkystės sektoriui. Bendra jų prašoma paramos suma sudaro 5,25 mln. Eur, tuo tarpu šiam sektoriui atstovaujančius smulkiuosius ūkininkus paremti skirta 5 mln. Eur. Suskaičiuota, kad paramos visiškai pakanka 310 pareiškėjų, likusiems 40 paramos lėšų pakanka iš dalies.
Citatos pabaiga.
Kalbant paprasčiau, mums seniai laikas atskirti socialinius dalykus, duoti dalį ES paramos tiesiog kaimo gyvybingumo palaikymui ir nepainioti to su stambiąja pramonine gamyba. Jei žmogus nori laikyti vieną ar dvi karves, tiesiog jam pasakyti, kad jis iš to nepragyvens ir duoti palaikomąją paramą. Sąžiningai, nesitikint, kad staiga jis pirks dar vieną raguotį ir ekonomikoje nutiks lūžis. Prie karvės per dieną tris kartu prieina ir laikantis dvi piendavėles ir šimtą. Tačiau pastarasis per metus melžia 8 tūkst. kilogramų, o smulkusis 3500 kg, nes nenaudoja subalansuotų pašarų ir naujų technologijų. Net mokant vienodą kainą, ko dabar nėra, mažasis niekada nepragyvens iš savo ūkio.
Kita priežastis, spėriai mažinanti smulkiųjų skaičių – nuolat augantis pragyvenimo lygis.
„Swedbank“ ekonomistai šių metų Lietuvos BVP augimo prognozę padidino iki 4,2 procento, o kitų metų prognozę sumažino iki 3,5 procento. Panašus ekonomikos augimas prognozuojamas ir tolimesnėje ateityje – tam turės įtakos ir rekordinė ES parama, ir spartaus atlyginimų augimo skatinamas gyventojų vartojimas.
„Šiemet Lietuvos ekonomika spurtavo greičiau, nei buvo tikėtasi – prie to prisidėjo itin didelė lietuviškų prekių paklausa eksporto rinkose, entuziastingas gyventojų vartojimas ir, panašu, atsigaunančios investicijos. Vis tik nepaisant artėjančio didelio ES lėšų antplūdžio, kitais metais augimas turėtų sulėtėti – iki pusės procentinio punkto augimo „suvalgys“ transporto paslaugų eksporto į Baltarusiją kritimas bei mažėsiantis eksportas į Kiniją. Vis tik šie du veiksniai turės neigiamų pasekmių tik mažai daliai įmonių ir bus išvengta didesnių iššūkių visai ekonomikai, užimtumui ir valstybės finansams“, − komentuoja banko vyriausias ekonomistas Nerijus Mačiulis.
„Swedbank“ prognozuoja, kad šiemet vidutinis darbo užmokestis augs daugiau nei dešimtadaliu, o artimiausius dvejus metus augimas sulėtės tik nežymiai.
Pasak „Swedbank“ vyriausiojo ekonomisto, ženkliai koreguojama kainų augimo prognozė – vidutinė metinė infliacija ir šiemet, ir kitais metais turėtų siekti 3,7 procento. Tačiau, ekonomisto vertinimu, ši didesnė infliacija dar nereiškia, kad Lietuvos ekonomika perkaista – trys ketvirtadaliai dabartinės infliacijos yra susiję su brangesnių žaliavų importu ir padidėjusiomis elektros bei dujų kainomis.
Citatos pabaiga.
Kalbant paprasčiau, jei turi savo verslą ar ūkį su daug galvos skausmo, pavyzdžiui dvi karves, esi fotografas ar mini parduotuvės savininkas, susiduri su rimta problema – ar gali didinti pajamas paskui augančią infliaciją ir pragyvenimo lygį. Juk nori gyventi bent jau ne blogiau nei kvalifikuotas samdomas darbuotojas, kurio pajamos nuolat kyla.
Čia įklimpstame į gudravimus. Spėriai dalinama parama, kuri tarsi turėtų užtikrinti produkcijos augimą ir tuo pačiu didesnes pajamas. Tačiau realiai tik šiek tiek palaiko mažųjų gyvybingumą, arba griauna rinką.
Pavyzdžiui, kai per pandemiją buvo išdalinta 7 tūkst. eurų parama savarankiškai dirbantiems kurti keisti veiklos sričiai, tai tiesiog sugriovė kai kurių nišų rinką. Pavyzdžiui, seniai dirbantys video transliacijų rinkoje, kuri šovė į debesis, ir iš savo pelno perkantys techniką negalėjo konkuruoti su naujokais, gavusiais visą įrangą „veltui“. 257 eurų parama daugeliui tapo tiesiog papildomomis pajamomis. Kartu su kita parama nuo pandemijos nukentėjusiems piliečiams viskas baigėsi tuo, kad į darbą prisišaukti žmones, jiems mokant sąlyginai nedidelį atlyginimą, beveik neįmanoma.
Kaip ir įvairūs „internetinių platformų“ projektai, masiškai kurti per pandemiją, naudą nešę tik jų kūrėjams.
Grįžkime prie smulkiųjų. Pandemija išryškino aiškią taisyklę, kurios turėtų laikytis kiekvienas, žengiantis į mažą verslą – sėkmingai gyvuoti gali tik tada, kai kuri ne žaliavą, o galutinį produktą, ir, pageidautina, pats jį parduodi galutiniam vartotojui bei be tarpininkų pasiimi pinigus.
Dėl to masiškai remiamas smulkus ūkis, parduodantis žaliavą perdirbėjui, toliau nyks, o toks pat ūkis, parduodantis sūrius turguje gyvens ir, jei produktas sėkmingas, gana neblogai.
Tačiau mes vis tiek skubame remti beviltišką modelį, kai pigiai parduodami maži žaliavos kiekiai.
Taip pat ir su smulkiu verslu, valdžia turėtų ne dalinti pinigus, bet pasirūpinti žmonių srautais ir sąlyginai pigiomis vietomis šalia šių srautų teikti paslaugas ar parduoti savo prekes.
Kaip tai atrodo – nuvažiuokite į Palangos J. Basanavičiaus gavę. Ten daugybė smulkių verslininkų per vasarą uždirba visiems metams, o didžiųjų prekybos centrų nėra. Kiek anksčiau panašų srautą generavo Anykščių lajų takas, kai kurios mugės ir miesto šventės.
Rėmimas tik duodant pinigų, kad kuo mažiau ateitų į piketą prie Vyriausybės, ilgalaikėje perspektyvoje niekur nenuves. Pandemijos pamoka ir yra, kad iš jos naudą gavo ne tie, kuriems buvo skirta didžiausia parama, o tie, kurie sugebėjo išlaikyti pirkėjus. Šiuo atveju tai buvo didieji prekybos tinklai.
