Net plika akimi matyti, kad mūsų šalį graužia viena nuodėmė, kuri sukelia galybę šalutinių problemų ir stabdo vystymąsi.
Savo jėgomis verslas ir visuomenė šios nuodėmės neatsikratys. Nepadės jokios „socialiai atsakingo verslo“ programos ir nesvarbu kiek tokių programų propagandai bus skirta biudžeto lėšų. Čia valstybės indėlis.
Kodėl bėglių nemažėja
2017 metų gruodį iš Lietuvos emigravo 2 835, o imigravo 3 071 asmuo. Tiesa, 2018 metų sausį ir vasarį iš Lietuvos ir vėl emigravo daugiau, nei imigravo. „Įvykęs istorinis įvykis – kreivės susikeitė vietomis. Sausį matome atšokimą, bet vasarį – kreivės vėl bando susiglausti“, – komentavo finansų viceministrė Miglė Tuskienė.
2018 metų sausį iš Lietuvos emigravo 4 458, vasarį – 3 018 asmenų. Tuo metu imigravo atitinkamai 3 307 ir 2 598.
Iš pirmo žvilgsnio klausimas, kodėl žmonių Lietuvoje nepradeda daugėti mistinis. Tuo labiau, kad mes jau beveik pusę tūkstančio metų negyvenome taip gerai, kaip dabar. Įmonių pelnai puikūs. Vien bankai, Lietuvos banko duomenimis, pernai uždirbo 240 milijonų eurų.
Tiesa, esminis skirtumas – tada į etninės Lietuvos teritoriją du šimtus metų nebuvo įžengusi priešo kariuomenė. Dabar iš mūsų šalies ji pasitraukė tik prieš kelis dešimtmečius.
„Istorinė analizė rodo, kad lietuviai taip gerai, kaip dabar, negyveno 424 metus. Lietuvos BVP, tenkantis vienam gyventojui, jau pasiekė 72 proc. Vakarų Europos vidurkio (paskutinį kartą toks rodiklis buvo 1594 metais)“, – svarstė ekonomistas Žygimantas Mauricas.
Jis atkreipė dėmesį, kad savo aukso amžiaus laikotarpiu Lietuvos BVP vienam gyventojui tesiekė 86 proc. Vakarų Europos vidurkio. Įdomu tai, kad žemiausias taškas buvo pasiektas vos prieš 25 metus: 1993 metais, kai Lietuvos BVP siekė vos 28 proc. Vakarų Europos vidurkio.
Nuodėmingas godumas
Nors statistiniai skaičiai gražūs, tačiau augimo gėrį junta ne visi.
Pasiekimai stulbinantys, o žmonės ir toliau bėga. Praėjo šv. Velykos ir atsakymą kodėl galime rasti paridenę kiaušinius. Tiksliau panagrinėję tai, kaip keitėsi kiaušinių kainos. Ši analizė iš dalies galioja ir kitoms Lietuvoje pagamintoms prekėms ir paslaugoms. Jei pažiūrėsime, kaip keitėsi didmeninė (mokamos tam, kuris kiaušinį „pagamino“) ir mažmeninė (kurią gauna prekybininkas) kaina, pamatysime įdomią tendenciją.
Statistikos departamento duomenimis, jei 1994 m. didmeninė dešimties kiaušinių kaina buvo 46 euro centai, mažmeninė pardavimo kaina buvo 61 euro centas, tai 2017 m. didmeninė kaina už dešimt kiaušinių buvo 62 euro centai, o pirkėjai parduotuvėje jau turėjo mokėti 1,52 euro. Bėgant laikui vis didesnė kainos dalis atitenka ne gamintojai, bet tarpininkui.
Kalbant paprasčiau, mes tiesiog kenčiame nuo godumo, kuris ir įvardinamas kaip viena iš didžiųjų nuodėmių.
Kai ekonominės galios centrai koncentruoti tik kelių žaidėjų ir valstybės rankose, šie galingieji sėkmės bei klestėjimo vaisiais dalintis nelinkę. Dar daugiau, tokia sistema jiems labai patogi – kuo daugiau galios, tuo didesnę maržą galima palaikyti ir kuo pigiau priversti dirbti kitus. Tai nėra nenoras dalintis. Tiesiog jei galima didinti pelningumą pigios darbo jėgos sąskaita, tai būtinai bus padaryta.
Jokie bandymai sureguliuoti rinką ir priversti sąžiningai dalintis ekonominio augimo vaisiais neveiks. Jie galimi tik socializme ir tai tik iki tol, kol tokia sistema nesubyra.
Paprastesnis kelias, apie kurį kalbama vis atviriau – tiesiog padidinti žmonių pajamas ir verslą bei tą pačią valstybę (už kelis šimtus eurų per mėnesį dirbantis mokytojas, gydytojas ar valdininkas kai biudžete lėšų perviršis nėra normalu) dalintis gerovės vaisiais.
Problema ta, kad jei nebus auginamos žmonių pajamos ir pagaliau neatsiras normali vidurinioji klasė, nyksime kaip valstybė. Šis momentas istorinis, nes resursų ir ekonominių galių viduriniajai klasei formuotis daugiau nei pakankama.
Laikas visiems kelti algas
Vienas iš tokių verslininkų – „Norfos mažmenos“ valdybos pirmininkas Dainius Dundulis, kuris sako, kad „Norfos mažmena“ per mėnesį atlyginimams kartu su mokesčiais skiria apie 3 mln. eurų:
„Tai 8 proc. mūsų apyvartos. Mūsų šių metų likutinis pelnas bus 2–2,5 proc. Jei 30 proc. padidintume algas, dirbtume nuostolingai. Keliant algas neišvengiamai turime didinti kainas. Mes kelsime algas gegužę, tačiau pripažįstu, kad per mažai. Kitas žingsnis priklauso nuo valdžios. Ji turi didinti minimalų atlyginimą. Dabar per metus darbininkijos algos kyla daugiau nei visų likusių – apie 15 proc. Mūsų sistemoje beveik 20 proc. Tačiau už poros metų reikės mokėti nebe 700 eurų į rankas, o daugiau.“
Verslininkas sako, kad dabar laikas kardinaliai reformuoti ir valstybinį sektorių, kuriame, nykstant valstybei žmonių tiesiog per daug. D. Dundulio įsitikinimu, šiandien tinkamas laikas efektyvinti procesus. Reikia, kad algos šoktų į viršų. Įmonės pradėtų atleidimus, tačiau tuo pačiu šie žmonės rastų darbą, nes darbuotojų trūksta. 2009 m., kai buvo atleidimai, žmonėms nebuvo kur eiti. Tada buvo tragedija.
Čia ginčytis sunku, nes atsakyti į klausimą, kodėl BVP siekia 72 proc. Vakarų Europos vidurkio, o atlyginimai ir pensijos toli gražu nesiekia šio vidurkio remiantis vien ekonomine logika nepavyks.
Priartėti prie šio vidurkio be valdžios spaudimo irgi nepavyks. Tikėtis, kad vieną rytą visiems draugiškai pavyks įveikti godumą ir sąžiningai visiems atseikėti pagal nuopelnus neverta. Kaip ir atsakyti į retorinį klausimą, ar lietuviai nustotų važiuoti į Didžiąją Britaniją, Nyderlandus, Vokietiją jei tėvynėje gautų 72 proc. tenykščio atlyginimo. Teoriškai panašios algos turėtų būti, nes toks mūsų BVP vidurkis lyginant su Vakarų Europa.
Gražių jums švenčių ir visų nuodėmių atleidimo.
Domina Arūno Milašiaus mintys? Sekite feisbuke.
Jei dar nenusibodo, du grafikai, kaip keitėsi kiaušinių kainos didmenoje ir mažmenoje.
Didmeninė kiaušinių kaina paukštynuose
Mažmeninė kiaušinių kaina parduotuvėse