Galbūt esate vienas iš nedaugelio, kuris į visus retorinius klausimus išdidžiai atsakė „taip“. Tačiau dauguma mūsų sėkmingai gyvename imituodami šventą naivumą – nuolat nustebdami, kad kažkas nutiko taip, kaip nutiko, o ne taip, kaip kažkas žadėjo, nors tais pažadais netikėjo nei pats žadantysis, nei jo besiklausantysis.
Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas oficialiai pareiškė, kad skandinaviškų bankų koncentracija tampa problema. Pakelkite ranką, kuris paskutinius dešimt metų taip nors kartais nepagalvodavo?
„Koncentracija yra tam tikra rizika. Kartu norime pažymėti, kad „Luminor“ akcininkų pasikeitimas tą Skandinavijos koncentraciją turėtų mažinti, tame matome savotišką pliusą. Mūsų skaičiavimais, Šiaurės Europos regiono koncentracija po naujų „Luminor“ akcininkų turėtų sumažėti iki 65 proc., bet tam reikia, kad sandoris būtų baigtas“, – Seimo Biudžeto ir finansų komiteto posėdyje sakė V. Vasiliauskas.
Jo teigimu, Skandinavijoje didžiausią nerimą toliau kelia neapibrėžtumas Švedijos būsto rinkoje, konkrečiai – Švedijos namų ūkių įsiskolinimas.
„Pastaruosius 5 metus Švedijos būsto kainos išaugo 40 proc., tiesa, 2017 metų pabaigoje ir 2018 metais kainos augimas sulėtėjo, o šių metų sausio mėnesio duomenys rodo, kad kainos, palyginti su tuo, kas buvo prieš metus, sumažėjo 1 proc. Vis tiek skaičius įspūdingas, namų ūkių skolos ir pajamos kinta, dėl to namų ūkiai jautresni galimiems sukrėtimams“, – kalbėjo V. Vasiliauskas.
Per praeitą krizę mes savo pinigais gelbėjome skandinavus – mokėjome milžiniškas palūkanas ir laužėme žmonių, kurie nebesugebėjo vykdyti įsipareigojimų, likimus. Tik nieko neišmokome.
Netikėta tik tai, kad reguliuojančios įstaigos vadovo tonas vis griežtesnis, tačiau, vargu, ar tai lems kokius nors pokyčius. Iki šiol, net kai bankai draugiškai (be abejo, tai tik sutapimas) po eilinių Naujųjų metų keldavo įkainius, Lietuvos bankas tik gūžčiojo pečiais ir sakydavo, jog viskas tvarkoje.
Pečiais gūžčiojo ir Konkurencijos taryba, neįžvelgdama tame nieko bloga. Tiesa, jei koks prekybos tinklas sutardavo su bandelių kepėju ir padidindavo kainas, iš karto pasipildavo milijoninės baudos. Nes čia buvo milžiniškas ekonomiką žalojantis susitarimas. Šimtų tūkstančių piliečių draugiškas papildomas apmokestinimas tik sąžiningas ir normalus rinkos pokytis.
Kai bankai beveik vienu metu padidindavo įkainius, niekas net piršto nepajudindavo, tik mes visi tvarkingai mokėdavome.
Tačiau čia tik vienas iš švento naivumo pavyzdžių, kai lyg ir matome, bet viešai sau įteiginėjame priešingai. Tai mentaliteto dalis ir noras padaryti taip, kad tik nieko nereikėtų daryti.
Sniegui užgulus Lietuvą į kelius išvažiavo ne tik kelininkai, bet ir ūkininkai, kurie valo gyvenviečių bei kaimo kelius. Žemdirbiai ant savo pečių prisiimtų kaimo ir gyvenviečių kelių priežiūrą, bet negali to daryti, nes, pasirodo, patys tą jiems uždraudėme. Ir uždraudėme tiesiog šiaip, „dėl visa pikta“, „kad kas nors ko nors nepagalvotų“.
Dabar dalis kelius valančių ūkininkų užsiima nelegalia veikla – jei ūkis gavo ES paramą valdų modernizavimui, dešimtis ir šimtus tūkstančių eurų kainuojantys traktoriai žiemą privalo dūlėti klojimuose.
Pagal galiojančius reikalavimus, su jais negalima teikti jokių mokamų paslaugų – nei vien tik už dyzeliną draugiškai arti kaimyno lauko, nei dalyvauti viešojo pirkimo konkurse ir valyti gimto kaimo keliuką. Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos vadovas Vytautas Buivydas pasakoja, kad pagal dabar galiojančią tvarką žemdirbys, jei pirko techniką už ES paramą negali su ja teikti jokios paslaugos, tik dirbti savo ūkyje.
Už tai, kad valo bendruomenės keliuką ar kaimynui suaria žemės sklypą jis turėtų sulaukti sankcijų. Tai patvirtina ir Nacionalinė mokėjimų agentūra. Dabar mėginame tai keisti.
Kai derėjomės dėl paramos nenumatėme, kad pati moderniausia technika privalo dūlėti garažuose? Taip, galbūt nereikia tokių su parama pirktų traktorių „leisti į rinką“, kad jie galėtų teikti paslaugas ir užsiimti verslu. Tačiau kodėl neišnaudoti šios paramos bendruomenės interesams, kai dalyje Skandinavijos valstybių tai įprastinė praktika. Netgi skiriant paramą galbūt tai galima įrašyti į jos teikimo sąlygas.
Tačiau mes eilinį kartą „įjungiame šventąjį naivumą“ ir tikime, kad griežčiausios rastos ir išverstos paramos naudojimo sąlygos, kurių net niekas nesivargina apsvarstyti ir pritaikyti vietos sąlygoms, mums bus pačios naudingiausios. Tiesą sakant, jos ir yra pačios naudingiausios tiems, kurie jas prižiūri. Kuo daugiau galimybių bausti ir kontroliuoti bei paspausti, tuo geriau.
Pamenate dešimtis įvairių elektroninių platformų, kurioms skirti milijonai, jos netgi buvo sukurtos ir teoriškai beveik veikia, tačiau niekam niekada neatnešė jokios naudos. Projektus galima skaičiuoti dešimtimis – nuo atskirų e sveikatos sistemų iki prekybos žemės ūkio produkcija. Pinigai paleisti pavėjui ne tik dėl piktos valios.
Vienas aspektas tai noras kuo greičiau įsisavinti lėšas. Verslui, kuris įgyvendina projektą, tai naujas visureigis direktoriui, projekte dalyvaujantiems valstybės tarnautojams riebus priedas prie algos. Kitas aspektas vėlgi mūsų šventas naivumas tikintis, kad užtenka padaryti patį projektą ir toliau jis jau funkcionuos savaime. Be pastangų. Tiesiog brangi platforma pati sukvies ūkininkus ir pirkėjus arba sujungs medikus ir pacientus.
Mes nuolat sustojame ties tarpiniu projektu – pastatyta gamykla, kuri dar nieko negamina, arba internetine svetaine, kuri kaip ir veikia, bet neįdomi vartotojui. Žmonių, kurie siekia rezultato (būtent dėl to pas kaimynus žolė žalesnė ir projektai sėkmingesni), galutinis tikslas ne gamyklos statybos, o jos produkcijos pardavimas ir ne svetainės gamyba, o jos vartotojai.
Mes, skirtingai nei protestantai ar šalių, kuriose verslo tradicijos skaičiuojamos šimtmečiais, šventai tikime, kad kai kurie procesai vyksta savaime. Tiksliau vis dar šventai viliamės, kad kažkas viską padarys už mus ir atneš ant lėkštutės: bankai rūpinsis savo klientų gerove ir nesistengs kuo daugiau uždirbti, negyvybingi projektai savaime kažkaip išpopuliarės, kvailos taisyklės, su kuriomis patys sutikome ir kurias pasirinkome griežčiausias įmanomas, negadins gyvenimo.
Tiksliau apsimetame, kad tuo tikime, kai mums taip sako, jog monopolinis verslas socialiai atsakingas, valdininkai siekia visuomenės gerovės, o bendruomenės, kuri kovoja dėl neteisėtų statybų, pirmininkui reikia ne naujo automobilio, bet bendro gražaus vaizdo pro visus langus.
Tik iš po švento naivumo kaukės kažkodėl vis prasirita ašarėlė – kodėl pinigai ir darbas eilinį kartą neatnešė jokio laukto rezultato ir šalies ar bendruomenės gyvenimo pagerėjimo. Tik to nepakeis joks ES viešinimo projektas.