Žaidžiame skaičiais ir mėgaujamės savimi, nors pradedama kalbėti ir apie nerimą keliančius ženklus. Tiesa, tos kalbos politiškai nelabai teisingos, nes prieš akis laukia pagrindinis ekonominių sunkumų ir rizikų faktorius – keletas rinkimų, kurie nutiks per dvejus metus.
Tačiau valstybė jau kamuojasi sisteminėje krizėje, kuri, jei nebus rimtų sprendimų, greitai peraugs į ekonominę ir teks ištraukti gerais laikais kojinėse sukauptas atsargas.
Pinigų per daug
Valstybės kontrolė „pamatavusi“ šalies temperatūrą priėjo išvados, kad būtina didinti rezervą sunkmečiui, kai bendras politinis noras, ne kaupti, bet dalinti. Išvadose rašoma, kad pastebėta, jog ankstesni neutralūs išorės rizikos veiksniai tampa neigiami.
„Prie įtampos tarptautinės prekybos srityje ir išaugusios kietojo „Brexito“ tikimybės bei galimų pasaulio finansų rinkų svyravimų prisideda potenciali Turkijos finansų krizės plitimo grėsmė Europos Sąjungos valstybėms narėms ir naujai susikūrusios Italijos Vyriausybės planai vykdyti netvarią fiskalinę politiką, esant vienam aukščiausių skolos lygių Europos Sąjungoje.
Vidaus rizikos veiksniai yra daugiausiai susiję su neigiamais demografiniais pokyčiais, pajamų nelygybės ir skurdo suvaldymo iniciatyvomis“, – rašoma Valstybės kontrolės išvadose.
Bet mes drąsūs. Į „Lehman Brothers“ irgi ilgai nekreipėm dėmesio. Iškilūs Lietuvos ekonomistai sakė, kad tai jų, ne mūsų, bėdos. Politikai, nors žinojo, kad ekonomika prie pat griūties slenksčio, dosniai dalino pinigus ir pažadus. Tą jau matėme.
Čia viena dalis, oficiali. Kita dalis, kurią jau spėjo pajusti dauguma Lietuvoje dar likusių lietuvių ir emigrantų – nebeliko ekonominio orientyro, kas yra teisingas ir realus atlygis. Taip buvo ir prieš prasidedant praėjusiai krizei. Pinigų atskiruose sektoriuose tiesiog buvo per daug, o tai paprastai į gera neveda.
– Grįžtu namo. Supratau, kad aš, Didžiojoje Britanijoje dirbdamas viršvalandžius ir gaudamas priemokas už darbą sandėlyje, kuriame stovi šaldymo kameros, negaliu sau leisti pasamdyti plytelių klojėjo, nes remontuoju Lietuvoje likusį namą. Pažįstamas, kuris prieš tris mėnesius išmoko kloti plyteles, jau prašo daugiau, nei uždirbu aš. Važiuosiu namo, dirbsiu statybose ir nereikės šalti sandėlyje“, – pasakoja aštuonetą metų Londone gyvenantis draugas.
Jam buvo šokas, kai suprato, kad pajamos, kuriomis dar prieš porą metų didžiavosi, nebedaro įspūdžio netgi gimto kaimo senbuviams, o gyvena jis toli gražu ne didmiestyje.
Darbdaviai jau pasakoja legendas, kaip jaunuoliai, prieš tris dienas pasirašę darbo sutartį ir dar nespėję atnešti diplomo kopijos, jau prašo padidinti atlyginimą. Įdomiausia, kad jie gali sau leisti taip elgtis. Lietuvos banko duomenimis, pastaraisiais metais prie darbuotojų trūkumo problemos didėjimo prisidėjo dar vienas veiksnys: mažėja į darbo rinką ateinančio jaunimo. Tai lemia per 1990–2002 m. laikotarpį beveik per pusę (nuo 57 iki 30 tūkst. per metus) sumažėjęs gimstamumas.
Lietuvoje jaunimas pradeda dirbti sulaukęs maždaug 22 m. amžiaus. Taigi, 2012 m. darbuotojų gretas galėjo papildyti 57 tūkst. 1990 m. gimusių asmenų (aišku, dalis jų emigravo arba nusprendė nedirbti). Šiais metais prisijungti galėjo jau tik 42 tūkst. gimusiųjų 1993 m. Ateityje į darbo rinką įsiliejančio jaunimo turėtų būti dar mažiau, pvz., 2024 m. – tik 30 tūkst.
20 eurų už vyriškio galvos apdailinimą eilinėje kirpykloje ar 26 eurai už automobilio lemputės įsukimą Vilniuje jau nieko nebestebina. Prašo kiek kam šauna į galvą. Tauta moka. Finansų viceministrė Miglė Tuskienė teigia, kad maisto produktų kainos auga nuosaikiai ir lėtėjančiai. Fiksuotas net maisto prekių kainų sumažėjimas. Tikinčių šiais pareiškimas kažkodėl nedaug.
Visi prieš Vilnių
Žygimantas Mauricas atkreipė dėmesį ir į kitą tendenciją, kurią jau rodo statistika, ir kuri galėtų tapti pavojinga mūsų šalies ekonomikai.
„Vilnius versus likusi Lietuva. Pažiūrėkite, koks skirtumas. Jis didžiulis. Jau matosi, kad kaimo vietovės ekonomiškai situaciją vertina jau pozityviau nei mažų miestų gyventojai. Nes kaimas turi savo nišą, žemės ūkis daugiausiai, kur jiems pakankamai neblogai sekasi, dabar jau jiems valdžia artima, bent jau pavadinimu. Tačiau tie maži miesteliai neranda savo nišos. Ir kalbant apie rinkimus, manau, kad Lietuvoje, kol mes turėsime tokią situaciją, tol ta priešprieša tarp Vilniaus ir likusios Lietuvos bus labai didelė. Ir Vilnius, kadangi jis yra santykinai mažas, jis yra pasmerktas pralaimėti likusiai Lietuvos daliai“, – sakė ekonomistas.
Pasak jo, tokia padėtis ir didėjanti praraja lemia ne tik tai, jog politiškai vilniečiams yra atstovaujama proporcingai per mažai, tačiau tokia situacija gali netgi stabdyti Lietuvos ekonominę raidą. Ekonomistas mano, kad Lietuvoje būtina turėti daugiau augimo centrų – jais galėtų tapti Kaunas, Klaipėda, idealiu atveju netgi Šiauliai.
Gyventojų skaičius sumažėjo kone trečdaliu kai kuriuose regionuose, kai kur net daugiau, Vilniuje tuo metu išaugo, o ribos liko tokios pat. Ilgojoje perspektyvoje nėra gerai demokratijai, nes atstovaujama interesams ne daugumos gyventojų, ir ypač ne tų, kurie moka mokesčius. Yra didžiulė disproporcija ir tai daro įtaką politiniams sprendimams ir darys įtaką kuo toliau, tuo daugiau“, – sakė Ž. Mauricas. Jis mano, kad toks susiskaldymas vis smarkiau kiš koją Lietuvai ir pavers tai jos konkurenciniu trūkumu prieš kitas Baltijos šalis.
Likę už borto
Tačiau čia tik viena dalis. Kol viena šalies ir visuomenės dalis klesti, kiti liko ekonominio augimo šalikelėje. Už ekonominio gerovės borto liko ne tik miesteliai kuriuose nėra pramonės, paslaugų centrų ir normaliai mokamų darbo vietų.
Duobėje šimtai tūkstančių biudžetinių įstaigų darbuotojų, kuriems dažnai atlyginimai net negrįžo į prieškrizinį lygį. Įdomu tai, kad būtent jų ir gaunančių minimalų atlyginimą sąskaita ir fiksuojamas fantastiškas algų didėjimas. Nes kai pridedi keliasdešimt eurų prie kelių šimtų eurų atlyginimo, statistiniai skaičiai atrodo puikiai.
Kodėl staiga padidėjo perkamoji galia ir kiek tai tvaru kol kas rišlesnio paaiškinimo nėra. Gali būti, kad į statistiką nepatenka žmonės, kurie darbines pajamas tiesiog pakeitė kitomis atlygio formomis, kurios apmokestinamos kur kas mažiau – nuo individualios veiklos iki automobilių nuomos.
Pernai, lyginant su 2008 m., dirbančių su verslo liudijimais buvo daugiau nei dvigubai daugiau nei 2009 m. Kiek jie mažiau sumokėjo mokesčių nei dirbdami „normaliai“ lieka kažkur anapus biudžeto. Tuo labiau nėra statistikos, kiek tokių „patentininkų“ yra tiesiog paprasti samdomi darbuotojai ir apie jokį verslą net nesvajoja.
Žmonės, vykdantys veiklą su verslo liudijimu ar individualios veiklos pažyma
Krizė jau prasidėjo
Gyvename ne ekonominės, bet sisteminės krizės sąlygomis, kai sutrinka natūralūs valstybės procesai. Švietimo sistema buksuoja, sveikatos apsaugos sistema griūna, valdymo aparatas neatlieka savo funkcijų.
Valstybinėse struktūrose jau trūksta net žmonių, kurie pajėgtų įsisavinti ir administruoti ES paramos lėšas. Tai natūralu, nes valstybė, kaip ir verslas, turi prisitaikyti prie kintančių sąlygų, o ne jas ignoruoti. Negalime išlaikyti tokios pat švietimo sistemos kai mokinių ir studentų mažėja. Negalime nekeisti sveikatos apsaugos sistemos, kai jai tenka naujas iššūkis – ne padėti gimdyvėms, bet slaugyti vis daugiau senukų.
Bandymai trūkstamą darbo jėgą pakeisti pigesniais ukrainiečiais, o ne susigrąžinti emigravusius ar į normalią darbo rinką įlieti valdininkus, kurių per daug ir kurių oriai išlaikyti vis tiek nesugebame, niekur neveda. Tiksliau tai tik laikinas problemos sprendimo būdas.
Tuo labiau, kad valdžios koridoriuose tyliai šnabždamasi, kad didelė laimė, jog ES finansavimas ir tuo pačiu galimas ekonomikos nuosmukis prasidės tik po 2020 m. Tai yra po pagrindinių rinkimų. Iki tol galima žadėti ir po kelis eurų kasmet didinti atlyginimus bei susitikimuose su rinkėjais rodyti gražias skaidres. Gal kas tuo ims ir patikės.
Tačiau šiandien, jei norime, kad negrimztume į dar didesnę sisteminę krizę jau reikia nebe kosmetinių, o chirurginių priemonių. Kol laikas dar tinkamas ir kol valstybė dar gali sau leisti normaliai pertvarkyti kad ir tą pačią švietimo sistemą ir sumažinus mokytojų skaičių jiems mokėti bent tūkstantį eurų į rankas.
Estijos vidutinį atlyginimą. Pradžiai. Kitaip kai už automobilio lemputės įsukimą reikės mokėti 26 eurus, tai minimalų atlyginimą ir daug pažadų gaunančius žmones tai išves į gatves. Kol kas įtampą slopino emigracija, tačiau tai irgi laikina, nes kelias „važiuoju į Londoną ir materialinės bėdos baigsis“ taip pat keičiasi.
Kova su prekybos tinklais socialinių problemų neišspręs. Tai gražus rinkiminis šūkis, idealus pensininkams, tačiau apdaužius keletą verslo grupių vidurinioji klasė neatsiras. Kol kas turime resursų chirurginiams pjūviams ir teisingai kvalifikuotai reanimacijai. Po kelių metų liks tik ramunėlių arbata, kuri, sergant plaučių uždegimu, nelabai padeda.