Skambinu bičiuliui, mažos statybinės įmonės savininkui.
– Gal galim susitikti?
– Aš Kipre.
– Gerų atostogų.
– Kokios dar atostogos, užsakymų ieškau, matau, kad Lietuvoje prasideda sąstingis, nenoriu strigti.
Toje pačioje valtyje – baldininkai, ūkininkai ir daugybė kitų sektorių. Jei pažiūrėsime į dabar vykstančius pienininkų protestus – kur problemos šaknys? Teisingai, kritęs vartojimas. Žmonės tiesiog nebeįperka pabrangusių produktų, mažėja kiekis, prekybininkams ir perdirbėjams reikia išlaikyti pajamas, o kažkas už tai turi sumokėti. Agurkai po 9 eurus už kilogramą ir paprikos po 7 pačios neparsiduoda.
Ekonominė logika veikia visada. Net tada, kai politikai sako, jog pasaulis pasikeitė, viskas nuo jų kadencijos pradžios yra kitaip, nei buvo keletą tūkstančių metų nuo to momento, kai finikiečiai išrado pinigus, ir pradeda spausdinti eurus bei dolerius. Suveikia. Kaip kokaino dozė narkomanui – rinka pašoka, atlieka įspūdingą kadrilį ir krenta be sąmonės.
Čia laimi tie, kurių raumenys – pinigai, ryšiai valdžioje, jei reikia kautis dėl kompensacijų ir užsakymų, – stipresni. Valdžia jau pradėjo įmonių, pirkusių nekilnojamąjį turtą, patikras, nes kilo įtarimų, kad dosniai per pandemiją dalinta parama, kuri teoriškai turėjo padėti darbuotojams ir įmonėms išgyventi, tiesiog nukeliavo bendrovių savininkams.
SEB banko ekonomistas Tadas Povilauskas savo feisbuke trumpai apibūdino, kaip dabar gyvena kelios pagrindinės mūsų ekonomikos šakos:
„Pramonės produkcijos sausį rezultatai buvo silpni, tačiau netikėtai nustebino labai neblogi mažmeninės prekybos duomenys. Bet tokia tendencija, kai eksportuojanti pramonė silpsta, o vartojimas stiprėja, vargu ar bus tvari.
Pramonę ir apdirbamąją gamybą žemyn toliau labiausiai smukdė trąšininkų problemos. Be to, faktiniai duomenys įrodo, kad kalbos apie mažesnius turimus baldininkų ir medienos gaminių užsakymus buvo teisingos: baldų gamintojų pagamintos produkcijos nuosmukis sausį buvo net 22 proc., medienos gaminių – 17 procentų. Kita vertus, buvo ir augančių pramonės sektorių – elektros įrangos, kompiuterinių, optinių produktų, mašinų, transporto priemonių, maisto gamybos.
Vasario mėn. pramonės pasitikėjimo rodiklis nepagerėjo, palyginti su sausiu, ir tai nežada, kad besibaigiantis vasaris buvo geresnis pramonei.
O mažmeninės prekybos apyvarta lyginamosiomis kainomis bent man sausį netikėtai stipriai atšoko. Jeigu įtrauktume degalų prekybą, prekybos apimtis sausį net buvo didesnė negu prieš metus (+2,1 proc.) ir dar kartą parodo, kad namų ūkių vartojimas nėra taip nusilpęs, kiek galima susidaryti įspūdį iš viešosios erdvės (įtaką sausio vartojimui, matyt, darė atpigę degalai, šilti orai, ne tokios didelės kaip baimintasi išlaidos už šilumą ir pan.).
Sausį maitinimo įstaigų apyvarta lyginamosiomis kainomis buvo 11 proc. didesnė negu prieš metus ir vėlgi nerodo, kad žmonės skubėtų mažinti ne pirmo būtinumo paslaugų vartojimą.
Beje, mano grafikas, kuriame buvo parodytas namų ūkių indėlių didesnis susitraukimas negu įprasta sausį, irgi siejasi su tuo, kad sausį gyventojų vartojimas buvo netikėtai stiprus.“
Verčiu į žmonių kalbą – žmonės perka, nebekaupia santaupų, nes, tikėtina, mato, kaip menksta pinigų vertė. Valstybei tokia padėtis tarsi gera – PVM surinkimas dėl kylančių kainų tik auga.
Be to, vyksta tai, ką mes dar sunkiai galime įvertinti, – dėl karo pabėgėlių gyventojų skaičius Lietuvoje išaugo dešimtimis tūkstančių žmonių. Jie taip pat vartoja, ir gana daug. Kokios tai sumos, nežino niekas.
Ką tai reiškia daugumai eilinių piliečių? Tiksliau, tiems, kurie gyvena iš paprasto samdomo darbo, ne iš įvairių dosniai finansuojamų projektų.
ELTA rašo:
„Lietuvos namų ūkių finansinis turtas praėjusiais metais reikšmingai nedidėjo, skaičiuoja turto valdymo bendrovė „INVL Asset Management“ (INVL).
Kaip teigia įmonės Investicijų valdymo padalinio vadovas Vaidotas Rūkas, gyventojų turtas auga lėčiau nei infliacija, dėl kurios namų ūkiams sunkiau sekėsi taupyti, teko leisti santaupas.
Jo trečiadienį pristatytais 2022 m. trečiojo ketvirčio duomenimis, likvidus gyventojų finansinis turtas siekė 33,5 mlrd. eurų. Lyginant su analogišku laikotarpiu 2021 m., jis pakilo apie 900 mln. eurų (nuo 32,6 mlrd. eurų).
„Per praėjusius metus Lietuvos gyventojų finansinis turtas <...>, palyginti su metais prieš, neišaugo reikšmingai – jis padidėjo tik 1 mlrd. eurų“, – trečiadienį Lietuvos investicijų indekso pristatymo metu teigė V. Rūkas.
„Tai yra gerokai mažiau nei infliacija. Antras dalykas, kad žmonės dėl infliacijos mažiau taupė, galėjo mažiau sutaupyti. O kartais netgi turėjo išleisti santaupas pirkiniams. Tas iš tiesų matyti ir iš finansinio turto apimties“, – kalbėjo jis.
Valstybinės duomenų agentūros skaičiavimais, vidutinė metinė infliacija 2022 m. sudarė 18,9 proc.“
Vidurinioji klasė nyks ir mažės. Sąskaitose pinigų galbūt nemažės, tačiau už juos pirksime vis mažiau, o pajamos kils lėtai. Neoficialiai NT vystytojai prognozuoja stagnaciją, kai iš rinkos gali pasitraukti smulkesni rangovai, neturintys didelių finansinių atsargų.
Tiesiog nebus tiek objektų, kad visiems užtektų. Kaip ir baldininkams bei daugybei kitų verslų, susijusių su naujais butais, automobiliais ir dideliu vartojimu. Pavyzdžiui, išskirtinių, skirtų ne elitui, bet viduriniajai klasei, produktų gamintojams. Tai ir tie patys ūkininkai, kurie pateko į infliacijos, energetikos ir galingų perdirbėjų bei prekybininkų žirkles. Vartotojas priverstas taupyti, nes netgi nuėjus į banką ir išgirdus, kokios paskolos palūkanos, oda netikėtai pašiurpsta. Net užkietėję optimistai tokiom sąlygom nebenori gyventi skolon.
Mums visiems teks įsigilinti, ką reiškia žodis „akcija“. Ne dėl investicijų rinkose, tiesiog dėl pragyvenimo. Arba ieškoti darbo valstybinėse institucijose. Ten atlyginimai kyla. Taupyti prasmės nėra. Tą rodo ir ekspertų duomenys. Mes, kaip tauta, jau pradeda po truputį skursti.
Gera žinia – tikėtina, tai tęsis gana trumpai ir iš sąstingio išlipsime kur kas greičiau nei per praeitą krizę.
Autorius feisbuke.
