Jau antra savaitė niekaip neišsiaiškinama, ar pakeitus keletą teisės aktų „neišlindo“ netikėta pasekmė – Žuvinto rezervate leista migruojančių paukščių medžioklė.
Tai tiesiog tobulas atspindys to, kaip degraduoja valstybės valdymo aparatas ir kur link einame. Išvertus į verslo mokytojų kalbą, „procesai įmonėse tampa nevaldomais“. Kalbant liaudiškai, „kairė nežino ką daro dešinė“, tik bėda, kad nuo to labai arti iki „ranka ranką plauna“.
Tačiau skirtumas nuo verslo tas, kad įmonė, kai direktorius paleidžia vadžias atsiduria prie bankroto slenksčio. Valstybė, net jei atsidurs prie tokios slenksčio, tiesiog pigiai pasiskolins, padidins mokesčius ar sumažins pensijas. Gyvenimas nesustos ir politikams bei Seimo nariams darbo nereikės ieškoti. Skirtingai nuo gamyklos ar kitos žlungančios bendrovės darbuotojų.
Trumpam grįžkime prie paukščių medžioklės. Skandalas prasidėjo kai Žuvinto biosferos rezervato direktorius Arūnas Pranaitis pareiškė, kad liepos pradžioje Vyriausybė pritarė aplinkos ministro Kęstučio Mažeikos pateiktiems Žuvinto biosferos rezervato nuostatų pakeitimams, kurie šioje vienintelėje Lietuvoje teritorijoje, priklausančioje Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos UNESCO pasauliniam biosferos rezervatų tinklui, įteisino ne tik poledinę žvejybą vietiniams gyventojams, bet ir nuo dabartinio rudens suteikė teisę medžioti vandens paukščius ant Žuvinto ežero krantų.
Tą patį vakarą Aplinkos ministerija šią žinią suskubo neigti. Tačiau kitą dieną A. Pranaitis patvirtino savo žodžius. Buvo pakviestas į ministeriją pokalbiui ir po susitikimo pranešė, jog suprato klydęs: medžioklė rezervate draudžiama. Ministerija savo ruožtu informavo, kad dėl direktoriaus pareiškimų pradėtas tarnybinis patikrinimas.
Bet geros istorijos taip banaliai nesibaigia. Po kelių dienų kaip Pilypas iš kanapių išniro Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba ir paskelbė, kad nors didžiojoje Žuvinto biosferos rezervato dalyje medžioti yra draudžiama, 34 proc. rezervato teritorijos medžioklė yra leidžiama.
Pasak jau tarnybiškai tikrinamo A. Pranaičio, pagrindinė nesusikalbėjimo priežastis – neaiškumai teisės aktuose.
Tai ir yra sakralinis atsakymas į tai, kodėl valstybėje pradeda buksuoti netgi įprastiniai procesai, kurie turėtų būti tiesiog rutina. Kaip ir po karantino sunkiai atsigaunanti sveikatos apsaugos sistema, susipainiojusi įvairiose tvarkose ir nurodymuose bei niekaip nesutvarkoma švietimo sistema.
Vargu ar aplinkos ministras, būdamas blaivaus proto ir sveikos nuovokos sąmoningai įteisino medžioklę rezervate. Čia tik mano nuomonė.
Padėtis kur kas blogesnė – byra kvalifikuotos biurokratijos (šiuo atveju tai nėra neigiamas terminas) sluoksnis, kuris pradėtas naikinti per nesibaigiančias reformas, ministerijų kėlimą iš vieno miesto į kitą, skandalingus atleidimus ir nuolatinę politinio pasitikėjimo patarėjų ir pritarėjų kaitą, kai ištikimybė svarbiau už sugebėjimą dirbti. Tai vyksta nepaisant to, jog kiekvienas bent kiek gudresnis politikas, kuriam likimas lėmė, kad ir nedidelį postą, greitai supranta, jog be biurokratijos palaikymo jis nieko nenuveiks. Ar, dar blogiau, bus greitai „sudegintas“.
Ištikimas ir kvalifikuotas biurokratas vertybė, nuo kurios priklauso karjera. Atvirkščiai, kai politikas būna kvalifikuotesnis už patyrusį valdžios koridorių gyventoją, nutinka retai. Čia kalbu visiškai rimtai.
Sugebėjimas tiesiog kvalifikuotai surašyti teisinį dokumentą, kad nurodymai nesikirstų su dar dešimčia įstatymų ar poįstatyminių aktų ir būtų suprantami eiliniam valdininkui, valstybei būtinas ir ypatingai svarbus. Be jo sistema tiesiog nefunkcionuoja, nes tokia ji buvo kuriama tūkstančius metų, nuo pirmųjų šumerų biurokratų, rašiusių molinėse lentelėse. Dažnai pats modernios valstybės atsiradimas siejamas su biurokratijos atsiradimu, nes moderniai valstybei būdinga profesionali valdininkija.
Šis byrėjimas mums jau kainavo ir kainuos dar daugiau. Menksta gebėjimas derėtis su Briuseliu, vis mažiau žmonių, kurie gali kvalifikuotai atlikti rengiamų teisės aktų analizę ir pasakyti, kad, tarkime, neapgalvotai pakeitus Medžioklės taisykles kaip šalutinė išdava bus leidimas medžioti rezervate ir galingas kelių tarnybų ginčas, kaip tai turi būti interpretuojama.
Čia galimai klaida, tačiau daugybė dalykų, kuriuos valdininkai daro nėra klaidos. Kartais įstatymai ir tvarkos netgi kuriamos taip, kad jas galima būtų interpretuoti labai įvairiai. Kai kvalifikuotas biurokratas, kuriam kontroliuoti valdžia gebėjimų nebeturi, pasuka ieškoti naudos sau, jo nesustabdys jokie teisės aktai. Aukšti pareigūnai gali papasakoti dešimtis istorijų, kai staiga paaiškėja, kad ministrui ant stalo padedami dokumentai, kurių formuluotėse velnias kanopą nusibrozdintų, o už to slypi milijonų eurų verti vienos ar kitos verslo grupių interesai.
O kai teisėtai (čia ne pokštas) sprendimą gali priimti vienos ar kelių nelabai kam girdėtos tarnybos atstovai, gaunantys po 600 eurų per mėnesį „į rankas“, nutinka labai įdomių dalykų.
Dygsta auksiniai tualetai ar savaitėmis dega padangos, nes, tiesiog niekas nemato pažeidimų, gyvūnų daugyklose dešimtimis kankinami šunys, miškuose ir saugomose teritorijose kyla namai, nes jų statyba reglamentuojama kelių skirtingų teisės aktų. Galima rinktis kuris patogesnis.
Kitas dalykas, kad vargu ar šitoje pusiau bevaldystės situacijoje kada nors sužinosime, kiek įvairių ministerijų, tarnybų ir valstybės įmonių tarnautojų ir vidutinio rango viršininkų staiga praturtėjo ir iš kuklių būstų miegamuose rajonuose persikraustė į vaizdingose vietose įkurdintus saugomus privačių namų kvartalus? Vargu, nes vis mažiau specialistų, galinčių suprasti, kaip veikia kiek sudėtingesnės schemos nei bukas testų pirkimas, kai pinigai pervedami tiesiog į tarnautojo sąskaitą.
Atsakomybė lietuviškoje politikoje? Išverskite man šitą terminą, ne ką jis reiškia nežinau.